Musrifah namuose nuo sienų krito nuotraukos, dužo indai, langai.
Moteris į glėbį griebė savo 2 metų vaiką. Po kelių sekundžių subyrėjo jų namo sienos, o vaikas ėmė klykti iš baimės.
Buvo rugsėjo 28 diena, laikrodžiui rodant 18 val. 10 min. įvyko katastrofa, kurios seniai nebuvo regėjusi net ir dažnai drebanti Indonezija.
7,5 balo žemės drebėjimas ne tik sukėlė cunamį, kuris nuplovė pakrantės gyvenvietes, bet ir sukėlė geologinį reiškinį, vadinamą dirvožemio suskystėjimu. Žemė pasidarė lyg klampi pelkė ir prarijo ištisas gyvenvietes.
Ši nelaimė pražudė mažiausiai 2065 žmones, dar tūkstančiai jų laikomi dingusiais.
Manė, kad yra saugūs
Tarp dingusių – ir Musrifah sūnus Bima Alfarezi. Augdama Sulavesio saloje Musrifah buvo pripratusi prie žemės drebėjimų.
Mat 260 mln. Indonezijos gyventojų yra įsikūrę virš vadinamojo Ramiojo vandenyno ugnies žiedo. Nors ir dažni, žemės drebėjimai Palu retai pridarydavo rimtos žalos.
2004 metais cunamis, pražudęs 230 tūkst. žmonių, giliai įsirėžė į indoneziečių sąmonę, tačiau Palu gyventojai siaubingų jo padarinių beveik nepatyrė.
Dauguma žmonių manė, kad yra saugūs, nes miestas įsikūręs siauroje ir ilgoje įlankoje, kuri yra apsupta kalnų.
„Manėme, kad geografinė padėtis mus apsaugos“, – pasakojo Musrifah.
Mažai žmonių čia buvo girdėję apie dirvožemio suskystėjimą, tad į pirmus silpnesnius smūgius tą rugsėjo pabaigos dieną jie nekreipė per daug dėmesio.
Tačiau po pagrindinio smūgio praėjus kelioms minutėms ištisos 380 tūkst. gyventojų turinčio miesto kaimynijos buvo sunaikintos.
Nežinojo, kas vyksta
Indonezijos valdžios atstovai tvirtina, kad drebėjimo jėga buvo 200 kartų galingesnė nei atominės bombos, kuri Antrojo pasaulinio karo metais nukrito ant Hirošimos, sprogimas.
Drebėjimas sukėlė cunamį, kuris pajudėjo link Palu. Žmonės klykė apimti panikos, bandė bėgti toliau nuo paplūdimio.
Įkalinta griūvančiame pastate Musrifah nesuvokė, kas vyksta: ji stovėjo vandenyje iki kelių.
Moteris bandė bėgti, tačiau po poros minučių išgirdo dar vieną siaubingą garsą. Atsisukusi pamatė juodą vandens sieną, ji nušlavė šeimą ir atskyrė motiną nuo sūnaus. Banga ją nunešė beveik kilometrą.
Išsigandusi ji bandė ieškoti savo vaiko, bet aplink buvo tik skęstantys purve griuvėsiai.
Namus rijo dirvožemis
Du kilometrai gilyn į sausumą Balaroa gyventojai išgyveno visiškai kitą katastrofą, kurią apibūdino kaip dirvožemio cunamį.
Po drebėjimo sutrūkinėjusi žemė prisisunkė vandens ir tapo žliugsinčia purvo jūra, kurioje prasmego viskas, kas buvo aplink – mašinos su visais garažais arba kelių aukštų namai susmuko po žeme.
Dirvožemio suskystėjimu vadinamas reiškinys, kai vandeninga žemė paviršiuje praranda stiprumą ir sutrūkinėja.
„Purvas iškilo iš po žemės, pakėlė visus pastatus ir tada juos visus prarijo“, – pasakojo rajone gyvenantis Asranas.
Į rytus esančioje Petobo gyvenvietėje košmarą išgyvenę liudininkai pasakojo, kad jų akyse žmonės šaukėsi pagalbos, tačiau purvo sluoksnis juos tempė žemyn ir daugelį pražudė.
Iš šių dviejų gyvenviečių liko tik purvo plynės. Vyriausybės atstovai skelbia, kad dingusiais šiose vietovėse laikoma daugiau kaip 5 tūkst. asmenų, o apie 3 tūkst. namų buvo sunaikinti.
Žemėje surasti kūnus taip sunku, kad ketvirtadienį valdžia nutarė nutraukti paieškos darbus.
Visi dingusieji, kurių, manoma, yra apie 5 tūkst., paskelbti žuvusiais. O dvi gyvenvietės – masinėmis kapavietėmis, kur nebus vykdomi jokie atstatymo darbai.
Tačiau sunku tikėtis, kad kas nors atstatys kitų 82 tūkst. viską praradusių žmonių namus.
Dauguma nukentėjusiųjų pasitraukė į kalvas, kur susirentė laikinas pastoges, kiti liko gyventi palapinėse buvusių namų griuvėsiuose.
Valdžia žada gyventojus perkelti ir išmokėti kompensacijas, tačiau paramos dar niekas negavo, o ir nesitiki gauti, nes valdžia neturi pinigų. Evakuoti buvo tiktai maža dalis nukentėjusiųjų.
„Jie kalba apie kompensacijas ir pagalbą, tačiau mes neturime jokių garantijų“, – tvirtino Ahmadas Hidayatas.
Kiti gyventojai skundėsi, kad nebeturi darbo ir nebežino, kaip prasimaitinti. Regione trūksta ir maisto, ir geriamojo vandens.
Liko tik griuvėsių krūva
Musrifah po katastrofos šeimą surado tik po vidurnakčio, bet mažojo sūnaus niekur nebuvo.
Tiktai prabėgus beveik savaitei nuolaužų krūvoje, kur kadaise stovėjo jų namas, ji pamatė berniuko kūnelį su rūbais, panašiais į jos sūnaus.
Jis buvo pernelyg suiręs, kad galėtum atpažinti veidą, bet motina suprato, kad tai jos vaikas.
Tiek ir liko iš ramiai gyvenusio Palu miesto.
Daugybė suniokotų gyvenimų ir kelios masinės kapavietės, kuriose amžiną poilsį rado tūkstančiai indoneziečių.
