„Tai keliai ir takeliai, kuriuos sukūrė vaikščiotojų norai ir kojos. Jie prieštarauja miestų planavimui ir dizainui“, – rašė Robertas Macfarlane’as.
Rašytojas tokius takelius vadina „laisvos valios keliais“, bet kiekvienoje šalyje žmonės juos vadina skirtingai – karvių, asilų, žvėrių ar piratų takais.
Visi šie takai turi bendrą požymį – jie atsirado lyg iš niekur, tarsi patys būtų save sukūrę. Pasaulyje tokių išmintų takų yra dešimtys tūkstančių ir jų atsiranda visur, kur tik veda žmonių kojos.
Nuo miestų pakraščių iki valstybinių institucijų, kaip nutiko per pievą prie Brazilijos parlamento pastato.
Išminti takai iliustruoja skirtį tarp natūralios ir sukurtos aplinkos bei mūsų ryšį su visu tuo.
Tai yra tarsi kojomis paliekamos žinutės miestų planuotojams: jūs turėjote čia suprojektuoti taką.
Vienas mokslinių tyrimų žurnalas tokius takus apibūdino kaip pilietinio nepaklusnumo formą, su kuria kartais kovojama tvoromis, tačiau tam galiausiai turi paklusti visi architektai.
„Čia gali nebūti jokios logikos, tačiau jeigu žmonės taip daro, mes turime į tai atsižvelgti“, – tvirtino žurnalistė Jane Jacobs.
Architektas ir miestų planuotojas Riccardo Marini ne kartą patyrė, kas nutinka nepaklusus žmonių kojų valiai ir nutiesus gražų, bet nepraktišką taką.
„Kažkas ilgai planuoja laiptus ar šaligatvius, bet žmonėms smegenys sako rinktis greičiausią kelią, nesvarbu, kad gali išsipurvinti“, – įsitikinęs R.Marini.
Regento gatvėje Londone architektas braižė ne vietoje išmestos kramtomosios gumos ir nuorūkų žemėlapius, kad galėtų efektyviai suprojektuoti suoliukus ir šiukšliadėžes.
Tokią techniką naudoja ir kai kurie miestų takų planuotojai.
Daugelyje universitetų miestelių pirmiausia leista studentams ir dėstytojams patiems išvaikščioti reikiamus takus, o tik tada tose vietose buvo paklotos plytelės.
Į Mičigano ar Ilinojaus valstijų (JAV) universitetus dėl to dabar iš skirtingų pusių veda dešimtys takų.
Šiuo pavyzdžiu seka ir JAV ligoninės – žmonių praminti takeliai išgrindžiami.
O štai istorikai tvirtina, kad išminti takeliai naudingi ir pažįstant miestų istoriją.
Anot urbanistų, Brodvėjaus gatvė Niujorke prieš kelis šimtmečius buvo išmintas takas tarp kolonistų gyvenviečių Manhatano saloje.
R.Martini pasakojo, kad Kaugeito (Cowgate) gatvė Edinburge buvo išminta piemenų, kurie iš fermų į turgų vesdavo gyvulius.
Ryersono universiteto Toronte architektūros profesorius Andrew Furmanas, ilgus metus tyrinėjęs žmonių išmintus takelius, teigė, kad jie parodo „nesibaigiantį žmogaus norą rinktis“.
„Dideliuose miestuose yra taisyklės, kaip turi būti panaudotos viešosios vietos, tačiau šie takeliai yra pasipriešinimas. Jais individas kuria savo istoriją“, – sakė A.Furmanas.
