Per artimiausius 30 metų nuo to mirs 1,3 mln. žmonių Europoje, 1,1 mln. žmonių Šiaurės Amerikoje ir Australijoje.
Jau dabar kasmet šis priešas pasiglemžia 2,1 tūkst. britų, o Italijoje 100 tūkst. žmonių tenka net 18 aukų. Tai rodo naujas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimas.
Šių mirštančiųjų priešas – antibiotikams atsparios bakterijos, apie kurias kiekvienais metais vis griežčiau įspėja viso pasaulio specialistai.
„Antibiotikai – šiuolaikinės medicinos kertinis akmuo. Bet netinkamas ir perdėtas jų naudojimas privedė prie to, kad daugybė bakterijų yra atsparios visiems vaistams“, – skelbia Pasaulio sveikatos organizacija.
Nors gydytojai nuolat atkreipia dėmesį, kad peršalimą sukelia virusai, o antibiotikai gali kovoti tik su bakterijomis, jų naudojimas nemažėja.
Maža to, nauja Amerikos pediatrų asociacijos apklausa parodė, kad trys ketvirtadaliai tėvų pasilieka vaikų nesuvartotus antibiotikus ir patys juos kartais vartoja nepasitarę su medikais.
Kalti ne tik stipriausių vaistų be reikalo besigriebiantys žmonės – amerikiečiai skaičiuoja, kad gydytojai skiria antibiotikų 60 proc. pacientų, kurie ateina skųsdamiesi gerklės skausmu.
Bakterijų atsparumas – gebėjimas apsiginti nuo vaistų, kuriais mes jas puolame, – sumažino beveik visų antibiotikų, kuriuos žmonija vartoja nuo penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, veiksmingumą.
Jungtinės Karalystės gydytojai skaičiuoja, kad pasaulyje kasmet net 700 tūkst. žmonių mirs nuo infekcijų, su kuriomis nebebus kaip kovoti.
AFP/Scanpix nuotr.
Kalba apie pasaulio pabaigą
Pernai JAV susirinkę mikrobiologai pranešė užfiksavę gąsdinančių pokyčių. Bakterija, turinti geną, kuris paverčia ją atsparia kolistinui – vienam toksiškiausių ir stipriausių antibiotikų, iš Kinijos išplito po pasaulį stebėtinu greičiu.
Per pusantrų metų nuo šio geno nustatymo kai kuriose Kinijos ligoninėse 25 proc. pacientų buvo užsikrėtę šia bakterija, jos pavyzdžių užfiksuota 30 kitų valstybių.
Kolistinas dažnai vadintas paskutiniu gelbėjimosi ratu. Jį gydytojai skiria tada, kai į kitus antibiotikus paciento infekcija nebereaguoja. Tačiau ir jis ne visada padeda.
„Pasauliui gresia antibiotikų apokalipsė“, – įspėjo Jungtinės Karalystės vyriausioji gydytoja Sally Davies. – Jei nesustabdysime elgesio, kuris leido atsparumui taip išaugti, ir nekursime naujų antibiotikų, grįšime į laikus, kai paprastos operacijos, negilios žaizdos ir menki peršalimai kels tikrą grėsmę gyvybei.“
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Nors antibiotikai gali išnaikinti daugumą bakterijų, kai kurios atspariausios lieka gyvos ir perduoda savo genus palikuoniams.
Dėl to miršta visos silpnosios bakterijos, o stipruolių pasaulyje vis daugėja.
Toks ir antibiotikų prakeiksmas – kuo daugiau jie vartojami, tuo blogiau veikia.
Amerikos mokslininkai skaičiuoja, kad kiekvienais metais šalyje nuo antibiotikams atsparių infekcijų mirs daugiau negu 23 tūkst. žmonių.
O laikui bėgant šis skaičius vis didės, jeigu daugiau bakterijų išvystys atsparumą visiems šiuo metu žinomiems antibiotikams ir jų deriniams.
Regis, dėl to Pasaulio sveikatos organizacija prabilo, kad žmonija juda link eros, kurioje antibiotikų nebeliks. Tokiame pasaulyje net mažiausi įbrėžimai ar įprastos infekcijos kels pavojų gyvybei. Operacijos pradės priminti rusiškos ruletės žaidimą.
Sugrįš ligos, kurias mūsų protėviai sėkmingai nugalėjo ar bent jau suvaldė.
Kainą, kurią tektų sumokėti už gyvenimą be antibiotikų, galima nustatyti net finansiškai. Pasaulio banko skaičiavimais, iki 2050-ųjų pasaulinė ekonomika susitrauktų 1,1–3,8 proc., jei nieko nesiimsime dabar.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atsakymas paprastas: jei dabartiniai antibiotikai nustoja veikti, reikia pagaminti naujų.
Bet tai nėra taip paprasta. Dauguma didžiųjų farmacijos kompanijų į tai jau nebeinvestuoja dėl vienos paprastos priežasties: kad naujų antibiotikų efektyvumas būtų išsaugotas, jie vaistinių lentynose gali atsirasti tik tada, kai senieji nustos veikti.
Tai atrodo logiška specialistams, bet vaistų gamintojai nenori investuoti į tai, ko iškart neparduos ir negaus iš to pelno.
Susiję straipsniai
Lobiai – iš visos planetos
Bet iš kur iškasti naujų vaistų, jei dabartiniai nebegali kovoti su infekcijomis?
Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad reikia nuodugniau ieškoti ten, kur rasti beveik visi šiuo metu naudojami antibiotikai, – gamtoje.
Panašiai prasidėjo ir antibiotikų era. 1928-aisiais Alexanderis Flemingas išvykdamas atostogų savo laboratorijoje netoli išdėliotų lėkštelių su stafilokoko bakterijomis Londone paliko atvirą langą.
Grįžęs po jų pamatė labai keistą vaizdą – vienoje lėkštelės pusėje bakterijos atrodė gyvybingos, o kitoje nebuvo nė vienos.
Jų vietoje raizgėsi pelėsis pelėjūnas, mums pažįstamas iš žalsvo pūkelio, kuriuo apauga pūvantys vaisiai.
Paaiškėjo, kad šis pelėsis išskyrė skystį, kuris žudė bakterijas. Vėliau mokslininkams pavyko išskirti jį ir paversti vaistu, kuris buvo pavadintas penicilinu.
1940 metais, kai virš Londono lijo nacistinės Vokietijos bombomis, penicilinas pirmąkart buvo duotas stafilokoku užsikrėtusiems ligoniams ir jie netikėtai pagijo. Prasidėjo antibiotikų era.
Kiti pirmieji vaistai taip pat buvo sukurti iš natūralių šaltinių. Chloramfenikolį išskyrė komposte rastos bakterijos Venesueloje, o chlortetracikliną – Misūrio universiteto šienaujamo lauko gyventojai.
Kad antibiotikai gebėjo naikinti bakterijas, nėra atsitiktinumas.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Tai – kone pirmykštė cheminio ginklo versija, kurią išsiugdė bakterijos mėgindamos apsiginti nuo kitų mikroorganizmų, su kuriais konkuravo dėl vietos ir maisto.
Organizmai, kurie išmoko gaminti šį ginklą, dažniausiai klestėjo tamsiose, purvinose ir drėgnose vietose. Todėl ten pasuko ir mokslininkai.
Naujų ginklų nepakako
Pirmieji antibiotikai buvo tokie efektyvūs, kad farmacijos kompanija „Bristol-Myers“, išsiuntinėdama savo kasmetinę ataskaitą 1951-aisiais, pridėjo voką ir laišką, kuriame prašė po visą Ameriką pasklidusių akcininkų pasemti arbatinį šaukštelį drėgnos žemės ir grąžinti jiems.
Panašiai elgėsi ir kitos kompanijos. „Eli Lilly“ susitarė su krikščioniais misionieriais, vykstančiais į atokiausias pasaulio šalis, kad dvasininkai rinktų žemės pavyzdžius, o „Pfizer“ įdarbino keliautojus, pilotus ir užsienio korespondentus.
Taip eritromicinas į vaistinių lentynas atkeliavo iš Filipinų, vankomicinas – iš Borneo džiunglių, o daptomicinas – iš Ararato kalno papėdės.
Nors viename šaukštelyje žemės gali bruzdėti milijonai mikroorganizmų, tiktai maža dalis jų gali turėti naudingų antibiotikų kūrėjams savybių.
Tad kai kuriems mokslininkams, kuriuos užplūdo grunto pavyzdžiai iš viso pasaulio, teko nesėkmingai ištirti dešimtis ar net šimtus tūkstančių mėginių.
Laikui bėgant naujų atradimų mažėjo, todėl farmacijos kampanijos pasuko sintetinių junginių link. Bet naujų antibiotikų skaičius toliau mažėjo.
Atakuojamos tų pačių vaistų bakterijos ėmė ugdytis atsparumą. Pasaulį ėmė krėsti ligoninėse plintančios infekcijos, kurių neįmanoma sustabdyti net stipriausiais medikamentais, užkrėtimai, nuo kurių vaikai miršta vos per kelias dienas.
Kurti naujus antibiotikus paragino ir buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas.
Žmonių pagalba pravertė
Tačiau, kaip mano JAV Šiaurės Rytų universiteto Antibakterinių atradimų centro vadovas Kimas Lewisas, didžioji dalis dirvos jau išmėsinėta, tad ten nieko nerasime.
„Mikrobų ekstraktų paieška žemėje yra pasenęs metodas“, – jam pritarė Rutgerso universiteto Mikrobiologijos instituto tyrėjas Richardas Ebrightas.
Bet yra ir tokių mokslininkų, kurie mėgina atgaivinti prieš 40 metų pamirštus tyrimus.
Londono universiteto koledžo tyrėją Adamą Robertsą itin sudomino bakterijų sugebėjimas keistis genais, kurie jas paverčia atspariomis antibiotikams.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Kitaip tariant, niekada net nematę priešo mikroorganizmai gali pasiskolinti skydą iš labiau patyrusių karo veteranų ir juo prisidengti. Kai kada vienu ypu bakterijos gali apsikeisti visu pluoštu genų ir tapti atsparios iš karto keliems vaistams.
Šia galvos skausmą gydytojams visame pasaulyje keliančia ypatybe susidomėjęs A.Robertsas nutarė pats imtis darbo: ieškoti ne genų, o naujų vaistų.
Tad mokslininkas, kaip ir JAV farmacijos kompanijos šeštajame dešimtmetyje, pagalbos paprašė visuomenės.
2015-aisiais jis pradėjo kampaniją „Swab &Send“, kurios dalyviai už 5 svarus paštu gaudavo mėgintuvėlį, voką ir paaiškinimą, ko A.Robertsui reikia: mėginio iš aplinkos, kurioje bakterijos labiausiai gali konkuruoti dėl vietos. Kuo nešvariau, tuo geriau.
Brito sumanymas užkūrė žmonių entuziazmą. Vos per du mėnesius jis surinko 1000 svarų ir šimtus pavyzdžių.
Mančesterio futbolo arenos trečio aukšto tualetas. Šaldytuve pamirštos ir supelijusios salotos balutė. Šuns ėdalo indelis. Kompiuterio klaviatūra.
Tokių vietų pavyzdžių sulaukė A.Robertsas. Jo kolekcijoje – mėginiai iš redakcijų, partijų būstinių, mokyklų, net nuo Jungtinės Karalystės Parlamento rūmų suolų.
Jis tyčia neprašė žmonių siųsti vien dirvos pavyzdžių.
„Mus supa tokia turtinga bakterinė erdvė. Kiekviena vieta gali būti niša kokiai nors bakterijai, kuri išsivystė ir prisitaikė skirtingai“, – leidiniui „The Atlantic“ pasakojo tyrėjas.
Tuomet pavyzdžius mokslininkas tyrė išskirdamas iš jų bakterijas ir mėgindamas atskirti, kurios iš jų sugeba kovoti su parinktu priešu – 15 antibiotikų atsparia žarnine lazdele.
Kol kas jo bandymų arenoje šį tikslą įvykdyti pasisekė 18 britų atsiųstų bakterijų.
Šis darbas lėtas, o nerimą dar labiau kelia tai, kad jam ir pačiam teko susidurti su bakterijų grėsme. Prieš kelerius metus jo šešiametė dukra žaisdama kaime įsibrėžė koją.
Žaizda ėmė rausti, infekcija plito, o trys gydytojų išbandyti antibiotikai neveikė. Per 12 valandų nuo atvykimo į Londono ligoninę mergaitė atsidūrė ant operacinio stalo.
A.Robertso dukra liko gyva, tačiau apie potyrį primena įdubimas blauzdoje, iš kurios gydytojai turėjo pašalinti infekuotą audinį.
Susiję straipsniai
Ieško ir jūros dugne
„Nesunku rasti tai, kas bakterijas žudo, – ugnis, garas ir balikliai tai gali.
Problema yra rasti medžiagų, kurios sunaikina bakterijas, bet ne jas nešiojantį žmogų“, – aiškino vaistų tyrimų bendrovės F2G medicinos vadovas Johnas Rexas.
Bet mokslininkai nenuleidžia rankų ir svarsto apie naujus medžioklės plotus.
Antai Šiaurės Rytų universiteto Bostone tyrėjai išrado prietaisą, kuris padeda dirvoje auginti bakterijas, kurios žūsta laboratorijose.
O buvusio JAV prezidento Baracko Obamos administracijoje dirbęs Viskonsino universiteto profesorius Jo Handelsmanas sukūrė panašų projektą kaip A.Robertsas.
Jo iniciatyva tūkstančiai amerikiečių mokyklose supažindinami su mikrobiologija – renka dirvos pavyzdžius, iš jų išskiria bakterijas, tikrina jų antibiotines savybes ir pristato atradimus simpoziume.
Tuo metu Bristolio universiteto mikrobiologas Paulas Race’as mėgina ieškoti antibiotikų jūrų dugne.
„Mes stengiamės išskirti naujus vaistus iš mikroorganizmų, kurie gyvena pačiuose atokiausiuose Žemės kampeliuose, giliausiose vandenyno vietose. Ten dar galime rasti naujų šaltinių“, – teigė mokslininkas.
Tiesa, naujų vaistų kūrimas – brangus malonumas.
Kaip teigė P.Race’as, naujo vaisto kūrimas gali atsieiti net iki 1 mlrd. svarų sterlingų (beveik 1,15 mlrd. eurų), tad farmacijos kompanijos neskuba to imtis.
Kad ir kokių žingsnių imtųsi pavienės laboratorijos, didžiulės apimties eksperimentus, tikrinančius naujo vaisto saugumą ir efektyvumą, išgali organizuoti tik farmacijos kompanijos.
SIPA/Scanpix nuotr.
Tiesa, medikų nuomone, jau vėluojame.
„The Atlantic“ paklaustas, kiek užtruks surasti naują tinkamą antibiotiką, A.Robertsas pažymi, kad vieno vaisto nepakaks.
„Net jeigu rasime penkis naujus antibiotikus, vis tiek žaisime gaudynes.
Mums reikia tūkstančio naujų antibiotikų, kad gydytojai galėtų pažvelgti į saugyklą ir sakyti: „Gerai, šį dešimtmetį naudosime šiuos 200 vaistų, o kitus 800 pasitaupysime ateičiai, kai dabartinių antibiotikų nauda išseks“, – aiškino mikrobiologas. – Tai įmanoma, bet tam reikia didžiulio darbo.“
Problemą sukelia patys pacientai
Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje specialistai pastebi, kad dažnai antibiotikai yra vartojami neteisingai. Dažnai viršutinių kvėpavimo takų ligas – slogą, kosulį ar peršalimą – žmonės skuba gydytis antibiotikais, nors tai – virusinė infekcija, kurios antibiotikai negali veikti.
Nors ir bakterijų, ir virusų sukeltų infekcijų simptomai dažnai panašūs, Lietuvos valstybinė vaistų kontrolės tarnyba pataria vartoti tik gydytojo paskirtus antibiotikus, nes be reikalo juos gerdami tik ugdome mikroorganizmų atsparumą.
Be to, gydytojai atkreipia dėmesį, kad negalima nutraukti gydymo savo nuožiūra, vos pajutus pirmuosius pagerėjimo ženklus. Mat antibiotikai, kaip ir bet kurie kiti vaistai, poveikį, kuris padeda pasveikti, sukelia tik tada, kai organizme reikiama jų koncentracija išbūna tam tikrą laiką.
Tiesa, kartais ir medikai skiria antibiotikų per skubiai, dažnai primygtinai pageidaujant pacientui. Vietoj to patariama atlikti mikrobiologinį tyrimą, kuris padės nustatyti, ar susirgimą sukėlė bakterija, ar virusas. Maža to, ne visi vaistai padeda vienodai. Ligų sukėlėjai skirtingose šalyse skiriasi, tad Lietuvoje ne visada suveiks tokie patys antibiotikai, pavyzdžiui, kaip už Atlanto.