Vos pradeda temti, prasideda. Pirmiausia – automatų serijos, tačiau tuojau pat įsitraukia ir sunkieji kulkosvaidžiai. Dar vėliau ima dusliai griaudėti minosvaidžių minos, kartais ima šaudyti ir dar sunkesni pabūklai. Ir taip su pertraukomis kone iki pat paryčių. Šitaip atrodo Ukrainos frontas.
Ar Rusija prieš kitą mėnesį įvyksiančius Ukrainos prezidento rinkimus arba iškart po jų gali atnaujinti plataus masto karą Donbase, vadinamųjų liaudies respublikų kariuomenėms pradėjus puolimą svarbiausiuose fronto ruožuose?
O gal Maskva gali pradėti visiškai atvirą karą nebesislėpdama po „respublikų“ vėliavomis ir įvesdama į Ukrainą tas savo pajėgas, kurios sutelktos prie sienos?
Kita vertus, gal ir dabartinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, siekdamas žūtbūt išlikti poste, gali pamėginti pakurstyti savo reitingą ugnimi fronte.
Tiek ukrainiečių kariuomenės aukščiausia vadovybė, tiek priešakinėse pozicijose kariaujantieji sako nematantys ryškių požymių, kad padėtis keisis, bet tikina, kad yra pasirengę viskam.
Priešai – per rankos atstumą
„Aš štai ką sugalvojau – pradėsiu su jais loteriją. Viskas dabar vyks taip: maniškiams priekinėse pozicijose kas parą vieną ar kelis kartus pranešu per radijo stotelę, kad atidarytas pageidavimų stalas, bet jie turi tik kelias minutes pranešti koordinates, kur nori siųsti dovaną.
Kurie pirmi praneša, pagal tų pageidavimus aš ir siunčiu miną. Pertrauka, o vėliau – tas pat. Taigi anoje pusėje žinos, kad jei šokinės, gaus, ir gaus visi, bet kuris ir kada – visiškai nežinia“, – „Lietuvos rytui“ sakė Ukrainos 30-osios brigados 1-ojo bataliono karininkas, koordinuojantis ugnį savo fronto ruože.
30-oji brigada – viena iš labiausiai patyrusių, dalyvavusi svarbiausiose ir nuožmiausiose šio karo kautynėse.
Pavyzdžiui, tokiose kaip nesėkmingas ukrainiečių mėginimas karo pradžioje perimti sienos su Rusija kontrolę ir mūšis dėl strateginės Savur Mohilos aukštumos bei antrųjų „Minsko paliaubų“ išvakarėse Ukrainos pralaimėtos kautynės dėl Debalcevės miesto.
Taigi 30-oji brigada – ir viena iš tų, kurios patyrė didžiausius nuostolius, skaičiuojamus šimtais žuvusiųjų.
Tačiau, be abejo, ir pati praliejo dar daugiau priešo kraujo.
Dabar ši brigada – vėl priešakinėse pozicijose ir kontroliuoja vieną svarbiausių ir karščiausių fronto ruožų vadinamajame Svitlodarskės lankste. Šis lankstas – tai, kas liko iš Ukrainos kontroliuojamos teritorijos kyšulio, įsibrovusio į „Donecko liaudies respublikos“ teritoriją, po to, kai rusai sugebėjo užimti Debalcevę.
Tokių nuožmių ir plataus masto kautynių nuo to laiko čia nėra, bet ugnis vis vien rusena dieną ir naktį, kartais įsiplieksdama itin smarkiais pėstininkų grupių ar artilerijos susirėmimais.
1-asis mechanizuotasis brigados batalionas, kuriame lankėsi ir naktį praleido „Lietuvos ryto“ korespondentas, gina pozicijas prie pat Svitlodarskės, esančios Ukrainos atkovotoje pusėje.
„Mano fronto ruožas – pats ilgiausias, o mano šikna – arčiausiai priešo“, – taip lakoniškai padėtį apibūdina bataliono vadas Michailas, kurio šaukinys – Pižonas.
Atstumas tarp ukrainiečių ir rusų pozicijų Pižono valdose yra iš tiesų nedidelis. Didžiausias – apie 800, o mažiausias – apie 300 metrų.
Žinoma, tai nėra taip arti, kaip, pavyzdžiui, pačioje Donecko pašonėje esančiose Marjinkoje arba Avdijivkoje, kur priešus teskiria mažiau nei šimtas metrų. Bet to užtenka, kad, kaip sako patys kariai, judesys čia vyktų ir dieną, ir naktį.
Nuolat šaudo – normalu
„Viskas normalu, nuolat šaudo“, – toks bataliono vado pavaduotojo Sergejaus Umberto atsakymas, kaip vyksta „judesys“ ir kaip praėjo naktis, tipiškas. Jis išties gerai apibūdina kasdienybę priekinėse pozicijose. Tad kaip tas „judesys“ atrodė praėjusią savaitę – „Lietuvos ryto“ vizito metu – ir šiomis dienomis?
Ukrainiečių kariai iš savo pozicijų sunaikino įtvirtintą rusų ugnies tašką, pamušė šarvuotį, sužeidė ir užmušė kelis priešus.
Per naktinį susišaudymą su rusų diversine-žvalgybine grupe, mėginusia prisiartinti prie ukrainiečių pozicijų, sužeistas vienas „separas“ – taip ukrainiečiai vadina Rusijos kotroliuojamus separatistus.
Likę grupės nariai paliko jį, tuomet, orientuodamiesi pagal naktinio stebėjimo prietaisus, jį aptiko ir į nelaisvę paėmė ukrainiečiai. Netrukus po to saviškio atėję ieškoti „separai“ jo jau neberado. Kaip „Lietuvos rytui“ tvirtino bataliono kariai, belaisvis išklojo „daug įdomybių“.
Per apšaudymą iš rusų pusės 120 mm ir 82 mm kalibro minosvaidžiais sunkiai sužeistas vienas ukrainiečių karys.
Nukentėjo ir civiliai gyventojai. Šalia esančioje Novoluhanskėje, kontroliuojamoje ukrainiečių, 152 mm kalibro sviedinys, uždraustas „Minsko susitarimais“, paleistas iš rusiško pabūklo „Krasnopol“, pataikė į 69 metų vietos gyventojo namą.
Pasak ukrainiečių, tai greičiausiai buvo tyčinis nusikaltimas, nes tokie sviediniai valdomi specialia nukreipimo į taikinį įranga.
Žmogus, kaip teigia ukrainiečių kariai, per stebuklą liko gyvas, o jo namas ir visas turtas – visiškai sunaikinti.
Iš abiejų pusių aktyviai dirba diversinės-žvalgybinės grupės, snaiperiai, skraido bepiločiai orlaiviai.
Taigi aukų – žuvusiųjų ir sužeistųjų, kurie vadinami „dušimtiniais“ ir „trysšimtiniais“, – pareikalauja kiekviena savaitė.
Brigados vadovybė teigia, kad sausio pabaigoje ir gruodžio pradžioje ukrainiečių pozicijos buvo įvairia ginkluote – taip pat ir „Minsko paliaubomis“ uždrausta sunkiąja artilerija – apšaudytos 72 kartus.
Tiesa, sunku įsivaizduoti, iš kur toks tikslumas. Juk kai prasideda susišaudymai, ypač naktiniai, jų dažnumo, atrodo, neįmanoma apskaičiuoti ir ugnis per vieną susišaudymą paleidžiama keliolika ar net keliasdešimt kartų.
Taikiklyje – ir sava valdžia
Pastaruoju metu esą itin padaugėjo bepiločių orlaivių virš ukrainiečių pozicijų, prie Ukrainos ir Rusijos sienos suaktyvėjo Rusijos aviacija.
Pasak Ukrainos karių, Rusijos pusė taip siekia palaikyti ir saviškių kovinę dvasią, ir Ukrainos pusei rodyti savo karingą nusiteikimą, ją provokuoti, psichologiškai sekinti.
Tiek eiliniai bataliono kariai, tiek vadovaujantys karininkai teigė, jog jie pasirengę viskam ir dėl galimo Rusijos puolimo itin nenuogąstauja todėl, kad net į Ukrainą įsiveržusios Rusijos karinės pajėgos neturėtų lemiamos ar bent triuškinamos persvaros prieš ne mažiau gausias ir patyrusias ukrainiečių jėgas – nebent rusai panaudotų mažo galingumo branduolinį ginklą.
Bet bendra karių nuotaika, žinoma, nėra labai pozityvi. Pagrindinės problemos, kurias mini kariai, nėra tiesiogiai susijusios su priešais.
Pirmiausia tai žmonių trūkumas. Kone visos brigados ir batalionai nėra iki galo sukomplektuoti, daug karių išeina į civilinį gyvenimą ir nebegrįžta. Ne išimtis 30-oji brigada. 1-asis batalionas sukomplektuotas bene labiausiai – beveik 60-ia procentų.
Antroji problema – įvairiausios buitinės ir techninės įrangos, nuo kanceliarinių prekių iki kompiuterijos, trūkumas, dėl kurio kariai, aišku, kaltina korupciją savo vadovybėje ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose.
„Šis karas tęsis tol, kol jis bus visiems naudingas, kol iš jo bus galima pelnytis“, – toks tipiškas atsakymas į klausimą apie karo pabaigą.
Trečia problema – tebesitęsianti politinė ir geopolitinė aklavietė, dėl kurios kariškiai kaltina tiek šalies valdžią, tiek tarptautinę bendruomenę.
Priešas – ir už nugaros
Aukščiausio rango kariniai vadovai „Lietuvos rytui“ teigė, kad kol kas neturi didelio pagrindo nerimauti.
„Padėtis stabili. Pajėgos, kurios yra tiesiai prieš mus, neseniai buvo rotuotos, pakeistos naujomis jėgomis. Mes stebime padėtį, užkertame kelią išpuoliams. Žvalgybos duomenimis, Rusijos karinių junginių mūsų zonoje nėra“, – sakė 30-osios brigados vadas pulkininkas Ivanas Garazas.
Tačiau, anot I.Garazo, visa separatistų dalinių vadovybė ir karininkija – kadriniai Rusijos kariuomenės karininkai, net ne išėję į atsargą, o esantys aktyvioje tarnyboje.
„Žinau beveik viską – vardus, pavardes, laipsnius, šaukinius, biografijas, pomėgius, meilužes. Žodžiu, mūsų žvalgyba dirba“, – sakė brigados vadas.
Tačiau kodėl tokios informacijos neimama viešinti taip pateikiant naujų įrodymų dėl Rusijos tiesioginio dalyvavimo kare prieš Ukrainą? Pasak I.Garazo, kol kas tai vidinė, uždara žvalgybos informacija, kurią viešinti būtų nenaudinga ir pavojinga.
Brigados vadas taip pat pabrėžė, kad jo kariai turi stebėti padėtį ne tiktai prieš save, bet ir sau už nugaros.
Jis, kaip ir žemesnio rango kariai, teigė, jog vietos gyventojų nuotaikos bei jų pusiausvyra iš esmės nesikeičia.
Dalis vietos gyventojų remia Ukrainą ir yra lojalūs valstybei, dalis tiesiog pasyviai laukia karo pabaigos ir kas bus stipresnis, o kita dalis netgi demonstratyviai palaiko Rusiją ir jos separatistus.
„Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės atvirai sako, kad jų vaikai kariauja anoje pusėje. Mes, vykdydami labdaringą veiklą ir rūpindamiesi be tėvų likusiais vaikais, taip pat žinome, kad kai kurių jų tėvai kariauja prieš mus.
Jei gatvėje paklausite, kiek valandų, pamatysite, kad daugelio jų laikrodžiuose – Maskvos laikas. Daugelis žiūri tik Rusijos televiziją ir apskritai yra prieš Ukrainą“, – sakė I.Garazas.
Jei jaus, kad gali, puls
„Tai itin pavojingas fronto ruožas, vienas pavojingiausių. Bet ir 30-oji brigada – viena stipriausių ir labiausiai patyrusių mūsų pajėgose.
Vietovė patogi pulti tankais, nors dabar, žiemą, daug purvo ir drėgmės. Priešas gali naudoti trasą, einančią iš Debalcevės. Bet iš mūsų pusės parengta gili, ešelonuota gynyba, apie kurią priešas žino“, – sakė Suvienytųjų pajėgų operacijos – kaip dabar vadinamas šis karas – vadas generolas leitenantas Sergejus Najevas.
„Lietuvos rytui“ jis teigė, kad Rusijos pajėgų nei atplėštose nuo Ukrainos Donbaso teritorijose, nei pasienyje su Ukraina, jo nuomone, nepakaktų visaverčiam puolimui pradėti.
„Tačiau per 2–3 dienas jie sugebėtų tokias pajėgas sutelkti. Viskas priklauso nuo to, kaip Rusija vertins Vakarų vienybę ir pasirengimą duoti jai atkirtį.
O štai dabartinė Vokietijos, kuri yra viena kertinių valstybių, pozicija, jos sandėris su Rusija dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ man tikrai kelia nerimą.
Tad jeigu rusai manys, kad gali pulti be kokių nors didesnių tarptautinių padarinių, tai ir puls. Tai, kad tokius kėslus ji puoselėja, akivaizdu.
Galbūt ji tai planuoja padaryti tarp pirmojo ir antrojo mūsų prezidento rinkimų turo, jeigu manys, kad tai padės jos interesams, o mes ir tarptautinė bendruomenė nesugebėsime duoti rimto atkirčio“, – sakė S.Najevas.
Savo mintį apie rusų psichologiją jis parėmė padėtimi Azovo jūros regione, kur pernai Rusijos laivai atakavo Ukrainos laivus ir jų jūreivius paėmė į nelaisvę.
„Štai neseniai jie mus provokavo, tyčia mėgino artintis prie paskutinių linijų.
Tačiau aš iškart pakėliau aviaciją, pademonstravau parengtį ir jie tuoj pat atsitraukė“, – „Lietuvos rytui“ sakė Ukrainos pajėgų, kariaujančių Donbase, vadas.
Brigados vėliava – iš Lietuvos rankų
30-oji Ukrainos kariuomenės brigada pernai pavadinta Konstantino Ostrogiškio vardu. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), apėmusios ir dabartinės Ukrainos žemes, didysis etmonas labiausiai žinomas tuo, kad 1514 m. prie Oršos sumušė Maskvos kariuomenę.
Per specialias iškilmes brigadai M.Janukonis įteikė LDK didžiojo etmono simbolika paženklintą vėliavą, kurią pašventino brigados karo kapelionas tėvas Serhijus. Lietuvos ambasados rūpesčiu ukrainiečių kariams ir Svitlodarskės gyventojams koncertavo ir ukrainiečių roko grupė „Taruta“.
Pasak M.Janukonio, jam ir kitiems ambasados pareigūnams svarbu turėti tiesioginį ir kuo glaudesnį ryšį su Ukrainos pajėgomis, kariaujančiomis pirmosiose fronto linijose, ir iš pirmų lūpų sužinoti apie padėtį fronte, kokios paramos joms reikia.
