Taip galima apibendrinti situaciją Ukrainoje po prezidento rinkimų pirmojo turo.
Jį įtikinamai laimėjo vos prieš tris mėnesius apie savo sprendimą kandidatuoti oficialiai paskelbęs pramogų verslo atstovas komikas V.Zelenskis, surinkęs daugiau kaip 30 proc. balsų.
Antrojoje vietoje liko dabartinis prezidentas P.Porošenka (per 15 proc. balsų), nedaug nuo jo atsiliko prieštaringai vertinama ekspremjerė J.Tymošenko.
Antrąjį turą greičiausiai laimės V.Zelenskis. Mat jam turėtų atitekti ne tik J.Tymošenko, bet ir kitų vadinamųjų protesto kandidatų J.Boiko bei A.Vilkulo balsai.
Žinoma, negalima atmesti, kad per tris savaites, likusias iki lemiamo balsavimo, P.Porošenkos rėmėjai maksimaliai sutelks savo pajėgas, be to, jie gali irgi sulaukti paramos, pirmiausia iš tų kandidatų, kurie remia dabartinį griežtą provakarietišką ir antikremlišką kursą.
Bet tas rezervas nėra didelis, be to, dabartinis prezidentas yra vienas nemėgstamiausių šalies politikų.
Kas lėmė, kad prie kariaujančios ir dalies teritorijos jau netekusios Ukrainos vairo piliečiai veda tokį veikėją kaip V.Zelenskis?
Svarbiausia – po Maidano revoliucijos neatsirado jos idėjoms ištikimų naujų lyderių, iš esmės neatsinaujino nei politinis elitas, nei valstybės aparatas.
Visi tie (tarp jų ir P.Porošenka), kurie suskubo stoti revoliucijos cunamio priešakyje, buvo tos pačios senosios oligarchinės-korupcinės sistemos atstovai.
Jie tiesiog pasinaudojo proga patys iškilti į valdžios viršūnę ir joje įsitvirtinti.
Taigi svarbiausias plyšys tarp pilietiškiausių visuomenės sluoksnių ir vadinamojo elito su valstybės institucijomis išliko, negana to, tik gilėjo.
Aišku, šalies pažangos, net tebesant kritiškai padėčiai, neįmanoma nepastebėti.
Tačiau piliečiai, ypač vadinamieji maidaniniai, kurie pro sukąstus dantis rėmė dabartinę valdžią, negalėjo nematyti ir antrojo lazdos galo. Tai tebeklestinti aukščiausio lygio korupcija, klaninės pjautynės ir intrigos, nebaudžiamumas, visuomenės ignoravimas.
Visu tuo pasižymėjo ir visos ankstesnės Ukrainos valdžios.
O lyderio, kuris sugebėtų sutelkti visuomenę, įkvėpti naujos vilties, kartu nepametant pagrindinės valstybės krypties ir geopolitinių orientyrų, nebuvo.
Žodžiu, galima svarstyti, jog tai, kad Ukrainą valdys visiškai su valdžia nesusijęs žmogus, jau yra savaime teigiamos permainos.
Ypač turint galvoje tai, kad P.Porošenka pastaruoju metu itin kurstė etninį ukrainietišką nacionalizmą ir taip skaldė nevienalytę visuomenę.
Juk ir pačiame Maidane buvo, ir tarp dabartinių karių apstu žmonių, kurie net dorai nemoka ukrainietiškai, o etniniu požiūriu yra gryni rusai.
Tuo metu didžiausia Ukrainos visuomenės energijos, kurią pažadino Maidanas ir karas, galia yra būtent pilietinis, telkiantis, modernus vakarietiškas patriotizmas, kuriam dabartinė valdžia ėmė prieštarauti.
Bet ar rusakalbis V.Zelenskis su savo rėmėjais yra to patriotizmo ir juo tikinčios visuomenės dalies atstovai? Veikiau ne.
Juk už komiką balsavo milijonai žmonių, kurie pastaraisiais metais buvo pasitraukę į šešėlį, numoję ranka į politiką arba vykstančius procesus stebėjo netgi priešiškai nusiteikę, laukdami, kuo tai baigsis.
Nieko keista, kad šie rinkėjai – susisiekiantis indas su tais, kurie balsavo už atvirai Rusijos remiamus kandidatus.
Taip šie piliečiai išreiškė ir savo radikalų protestą prieš „viską“, ir dar iš to „visko“ pasišaipė.
Pridūrę puoselėjamas viltis, kad naujokas nevogs, pasodins vagis, padalys visiems lygiai jų privogtą turtą, matome svarbiausių V.Zelenskio populiarumo priežasčių paletę.
Tiesa, kol kas per anksti nuogąstauti, kad naujasis prezidentas gali pasukti šalį priešinga linkme nuo dabartinio provakarietiško kurso ar atsiduoti Rusijos malonei.
Bet galima politinė sumaištis ar pakankamos politinės valios vairuoti ta kryptimi stoka jau yra patys savaime pavojingi dalykai.
Būtent dėl to Rusijos propaganda itin džiaugiasi V.Zelenskio pergale ir stengėsi dėl jos.
Viena vertus, dabar iš Ukrainos galima tyčiotis, kaip iš klounų valstybės, kita vertus, atsiveria naujos galimybės Rusijos spaudimui ir manipuliacijoms.
Neatmestini net tragiškiausi scenarijai. Tarkime, pamačiusi, jog Kijevas skęsta sumaištyje ir neturi pakankamos valios priešintis, Maskva gali pamėginti atplėšti naujų teritorijų.
Kad ir kaip būtų, Ukrainoje politiniai mūšiai prezidento rinkimais nesibaigs. Iškart po to prasidės šio rudens parlamento rinkimų kampanija, kurioje pralaimėtojai žūtbūt sieks revanšo, o laimėtojai – įtvirtinti valdžią.
Taigi galima pakartoti tai, kas jau skamba kaip esminis ir nesikeičiantis Ukrainos istorijos dėsnis – valstybės laukia nelengvi laikai.
