Lietuvoje toks socialinio verslo modelis dar tiktai populiarėja, tačiau neįgaliuosius įdarbinantys restoranai pasaulyje veikia jau daugelį metų.
Jų tikslas – parodyti, kad, nepaisant turimos negalios – intelekto sutrikimo, fizinių trūkumų, aklumo ar kurtumo, šie žmonės gali, nori ir sugeba patys užsidirbti, jeigu jiems visuomenė ištiesia pagalbos ranką.
Vietos, kuriose praturtėjama
Puikiais restoranais ir geru maistu Italija garsėja visame pasaulyje, tačiau šiame gurmanų rojuje gausu vietų, kur pabuvus džiaugsis net tik skrandis, bet ir siela.
Galbūt jų nerasite populiariuose kelionių vadovuose ar gurmanų apžvalgose.
Galbūt čia jums neatneš išskirtinio valgiaraščio ir patiekalų negamins „Michelin“ žvaigždučių besivaikantys šefai.
Nebus ir išskirtinio interjero ar aukso dulkėmis puoštų indų.
Tačiau čia užsukę gausite kur kas daugiau: ne tiktai kokybišką maistą, bet ir prie jo derančias tikras šypsenas, didžiules pastangas ir dėkingumą, nes šiems žmonėms galimybė dirbti reiškia labai daug.
Romos periferijoje įsikūrusi picerija „La Locanda Dei Girasoli“ („Saulėgrąžų užeiga“) tais, kuriuos visuomenė vis dar dažnai nurašo, patikėjo jau prieš dvidešimt metų.
Čia dirba išskirtiniai virėjai ir padavėjai – jiems likimas skyrė vieną papildomą chromosomą ir su ja – Downo sindromą.
Įkurti tokį restoraną 1999 metais sugalvojo kelios šeimos, auginančios Downo sindromą turinčius vaikus ir norėjusios jiems duoti tinklą, bet ne žuvį.
„Jų tikslas buvo duoti galimybę savo vaikams dirbti ir bendrauti su žmonėmis.
Būtent todėl nutarta atidaryti restoraną, nes čia reikia daug bendrauti. Vėliau prie jų idėjos prisijungė kitos tokius vaikus auginančios šeimos, taip pamažu restoranas išaugo ir atsirado kooperatyvas.
Tai buvo pirmas tokio tipo restoranas Italijoje. Galbūt ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje, nes prieš 20 metų apie tokias iniciatyvas dar buvo tikrai labai mažai kalbama“, – „Lietuvos rytui“ restorano atsiradimo istoriją pasakojo jam vadovaujantis Ugo Minghini.
Žmonės semiasi įkvėpimo
Tai buvo unikalus projektas. Į restoraną ir dabar skambina ir prašo patarimų žmonės, norintys sukurti ką nors panašaus.
„Neseniai sulaukiau skambučio net iš Melburno, manęs klausė, kaip tokį restoraną atidaryti, kaip išmokyti ir prižiūrėti ypatingus jo darbuotojus, kaip padaryti, kad tas verslas gyvuotų“, – pasakojo U.Minghini.
Lankytojus užeigoje pasitinka svetingas ir netipiškas užrašas, leidžiantis suprasti, kad atmosfera čia ypatinga, o išankstinės nuostatos turi būti paliktos už durų: „Šiuose namuose mes visi esame tikri. Jei kartais suklystame, atsiprašome ir duodame antrą galimybę. Mes džiaugiamės, apsikabiname, esame linksmi ir atleidžiame. Esame šeima.“
Restorane, kuris dėl savo išskirtinės misijos žinomas ne tik Italijoje, šiuo metu darbuojasi 16 žmonių, 9 iš jų – turintys Downo sindromą ir vienas – autizmo spektro sutrikimą.
„Esame kaip tikra šeima. Jeigu kyla kokių nors problemų, vieni kitiems padedame.
Tai ilgo ir nelengvo darbo rezultatas.
Jie viską daro patys, bet turime juos gerai paruošti.
Iš pradžių mokome teoriškai, po to su priežiūra išleidžiame į salę pabandyti praktiškai, kol jie tampa visiškai savarankiški.
Svarbiausia kiekvienam tokiam darbuotojui surasti tinkamiausią vietą pagal jo galimybes, tai yra nutiesti jam skirtą kelią.
Mes ne tik įdarbiname – kai kuriuos norinčius paruošiame darbui kitose įstaigose, nes ne visus galime priimti“, – pasakojo U.Minghini.
Dėkoja už naują patirtį
Picerijoje Downo sindromą turintys jaunuoliai sukasi lyg namuose, gamina tradicinius Lacijaus regiono patiekalus, kepa picas, palydi prie stalo, puikiai išmano valgiaraštį ir maloniai aptarnauja.
Restoranas turi net savo someljė ir beveik 5 žvaigždutes įvairiuose restoranų vertinimo tinklalapiuose.
U.Minghini sako, jog nieko apie restorano misiją nežinantys klientai iš pradžių kiek nustemba, tačiau vėliau dėkoja už naują patirtį: „Kartais būna, kad žmonės lyg ir sutrinka, bet vėliau džiaugiasi, sako, kad išeina ne tik pavalgę, bet ir praturtėję.
Yra buvę ir taip, kad žmonės pabėga vos įėję. Gal pamano ne ten pakliuvę. Bet taip dar geriau, nes ne visi yra pasirengę susidurti su kitokia mūsų realybe.“
Nors „Saulėgrąžų užeiga“ turi daug ištikimų lankytojų, šiam ypatingam restoranui dabar nelengvi laikai – šią žiemą šypsenų čia buvo mažiau, daugiau nerimo.
Po 20 metų veiklos restoranas atsidūrė ant bankroto ribos ir rizikuoja būti uždarytas.
„Mūsų ypatingiems darbuotojams tai daugiau nei darbas, jiems tai – orumas.
Netekę šio darbo jie prarastų dalį savo gyvenimo. Kiekvienas iš jų būtų sugniuždytas, jeigu taip nutiktų, bet mes nepasiduosime! – žadėjo U.Minghini.
Neišsimoka už nuomą
Gelbėdami restoraną jame dirbantys jaunuoliai pernai per prieškalėdinę savaitę patraukė prie Italijos Parlamento ir tautos išrinktuosius kvietė užsukti vakarienės.
Restorano vadovas sako, kad socialinę misiją vykdanti užeiga sunkiai verčiasi, nes ją spaudžia mokesčiai už patalpų nuomą.
Tikimasi, kad Romos savivaldybė padės restoranui rasti tinkamesnę vietą arčiau centro, kur lankomumas būtų didesnis.
Svarstoma, jog miesto valdžia restoranui galėtų perleisti ir vieną iš mafijos konfiskuotų vilų.
„Mūsų išlaidos labai didelės dėl restorano specifikos.
Be to, visi darbuotojai pas mus oficialiai įdarbinti neterminuotam laikui. Mes tikrai labai laikomės įstatymų ir iki šiol nesame gavę jokios pagalbos iš valstybės“, – sakė U.Minghini.
Nors socialiniuose tinkluose sparčiai plinta raginimai užeigos neuždaryti, jos likimas paaiškės po poros mėnesių.
Atidaryti ir viešbučiai
Restoranai, kuriuose dirba intelektinių sutrikimų turintys žmonės, populiarūs visoje Italijoje – nuo šiaurės iki pietų. Turino mieste itin garsi kavinė „Basaglia“ („Caffe Basaglia“), dedikuota žymiam italų psichiatrui revoliucionieriui Franco Basagliai.
Ją įkūrė psichiatras Ugo Zamburu, siekęs protinių sutrikimų turinčius žmones integruoti per darbą. Romoje veikia dar viena tokio pobūdžio „Draugų užeiga“ („La Tratoria De Gli Amici“), kur neįgalieji dirba prižiūrimi profesionalų ir savanoriškai jiems padedančių draugų.
Bergame Downo sindromą turintys žmonės dirba restorane-kepykloje. Šalyje neseniai atidaryta ir pora viešbučių, kuriuose taip pat dirba turintys šį sutrikimą.
Dauguma tokių socialinių projektų negauna jokios valstybinės paramos, bet sėkmingai gyvuoja.
Dažniausiai jų įkūrėjai – neįgalius vaikus auginantys tėvai, savo atžaloms norintys užtikrinti saugią ateitį.
Turėti negalią, bet galėti
Užėję į „Bar senza nome“ („Barą be vardo“) centrinės Italijos Bolonijos mieste nenustebkite – padavėjai ir barmenai čia jus pasitiks ne skambiu itališku pasisveikinimu, o tyliai.
Šioje unikalioje vietoje dirba kurtieji. Susikalbėti su aptarnaujančiu personalu čia galima gestais, šypsenomis arba rašteliais ir tai netrukdo barui pritraukti būrio lankytojų.
Bolonijos mieste įkurtas ir dar vienas unikalus baras „L’atro spazio“ („Kitokia erdvė“), po vienu stogu glaudžiantis įvairias negalias turinčius žmones.
Prie abiejų šių bet kokius barjerus griaunančių vietų įkūrimo prisidėjo asociacija „Farm“.
„Asociacija bendradarbiavo su kurčiaisiais, taip mes pradėjome tame pasaulyje gyventi.
Aš išmokau gestų kalbą ir tuomet pagalvojau, kad reikia ir visiems kitiems parodyti, kaip jų pasaulis atrodo. Tai tokie žmonės kaip ir visi kiti. Jie daro tuos pačius dalykus, negalia jų neapriboja.
Sukūrėme vietą, kur tie žmonės turi galimybę dirbti kaip ir visi kiti.
Norime parodyti, kad jie nebūtinai turi gyventi užsidarę, atsiskyrę. O jei kavinėje gali lankytis visi, ir dirbti joje gali visi“, – „Lietuvos rytui“ sakė asociacijos „Farm“ prezidentė Nunzia Vannuccini.
Bare „Kitokia erdvė“ viskas iki smulkmenų pritaikyta neįgaliems jo darbuotojams. Baras čia pastatytas taip, kad privažiuoti prie jo įpilti alaus gali ir neįgaliojo vežimėlyje sėdintis barmenas.
Susiduria skirtingi pasauliai
Šios vietos įkūrėjai sako, kad tai bene vienintelė vieta pasaulyje, kur po vienu stogu susiduria itin skirtingi ir, atrodo, nesuderinami pasauliai: toje pačioje kavinėje kartu darbuojasi ir kurtieji, ir aklieji, ir žmonės, turintys kitų fizinių negalių.
„Jie visi dalijasi viena erdve, ir tai jiems yra iššūkis, padedantis augti. Turime valgiaraštį ir Braille’io raštu. Tiesa, jauni aklieji nelabai Braille’io rašto bemoka, nes dažniau naudojasi įvairiomis gyvenimą palengvinančiomis programėlėmis“, – sakė N.Vannuccini.
Bet svarbu, kad į kavinę atėję sveiki žmonės jį pamato, paliečia ir iš karto tarsi atsiduria kitame pasaulyje.
„Vieną kartą stebėjau tokią simbolinę situaciją: kelios merginos sėdėjo tarp dviejų stalų – vienas buvo aklųjų, kitas – kurčiųjų, – pasakojo N.Vannuccini. – Kol kas ne visi žino, kad ir negalią turintys žmonės mėgsta tuos pačius dalykus, kad jiems patinka gerti alų, kad jie nesėdi namuose vakarais užsidarę, kad jie myli, švenčia kaip ir visi kiti.
Mūsų tikslas ir buvo sunaikinti tą įsitikinimą, kuris dar labai paplitęs, kad kas nors ko nors negali.“
Gauna net žemėlapį
Baras taip pat tobulai pritaikytas ir neįgaliems jo lankytojams. Pavyzdžiui, aklieji čia gauna Braille’io raštu nubraižytą baro žemėlapį, kad galėtų orientuotis tarp stalų.
Unikalios vietos įkūrėjai sako, kad kuriant ją teko gerai apgalvoti, kaip žmonės joje susikalbės: juk pasitaiko tokių atvejų, kai į kavinę užsuka aklasis, o prie baro jį sutinka kurčiasis.
„Akluosius mes palydime prie stalo. Atnešame jiems valgiaraštį Braille’io raštu.
Be to, sukūrėme tokią sistemą, kad žmonės nebijotų kurčiųjų. Iš tokios tarsi skelbimų lentos jie gali pasiimti bilietą, kuriame parašyta, ko norėtų, ir paduoti padavėjui“, – „Lietuvos rytui“ sakė kavinės sumanytoja.
Ji tikino, kad neišsprendžiamų situacijų nėra, o neįgalieji gali viską, juos apriboja tik nepritaikytas pasaulis.
„Mūsų kavinė veikia trejus metus ir didžioji dalis mūsų lankytojų – sveiki žmonės. Jie dažniausiai žino, į kokią kavinę eina, todėl labai nenustemba. O jei nežino, tiesiog kurį laiką patyli, pamąsto, bet nieko nesako.
Nebuvo tokių, kurie apsisukę išeitų. Tiesa, mes nesame centrinėje gatvėje, tad atsitiktiniai praeiviai pas mus užklysta retai.
Įvertinimų sulaukiame dažniausiai labai palankių, nors pasitaiko, kad žmonės skundžiasi, jog barmenas nesisveikina. Bet juk jis kurčiasis“, – sakė N.Vannuccini.
Populiarūs visame pasaulyje
Restoranai, vykdantys socialinę misiją, visame pasaulyje sėkmingai veikia jau daugybę metų.
JAV valstijoje Downo sindromą turintis vaikinas Timas Harrisas 2010-aisiais padedamas tėvų pats atidarė savo restoraną „Timo vieta“ („Tim’s Place“).
Tai buvo pirmasis restoranas pasaulyje, kurį įkūrė ir valdė tokį sutrikimą turintis asmuo.
Naujosios Meksikos valstijoje įkurtame ir visame pasaulyje išgarsėjusiame restorane Timas klientams kasdien siūlė pusryčius, pietus ir apkabinimus, kurie taip pat buvo įtraukti į meniu ir nieko nekainavo.
Pats Timas yra sakęs, kad dovanoti apkabinimus, kurių užsisakydavo beveik visi klientai, yra maloniausia jo darbo dalis.
Jis tikino apkabinęs dešimtis tūkstančių žmonių, į jo restoraną važiavo žmonės iš visos Amerikos.
Nepaisant sėkmės, prieš kelerius metus Timas nusprendė restoraną uždaryti dėl labai gražios priežasties – jis įsimylėjo ir išvažiavo į kitą valstiją.
Nors gerų pavyzdžių daugybė, oficiali statistika rodo, kad negalią turintys žmonės vis dar sunkiai įsidarbina, o jiems mokamas atlyginimas yra mažesnis negu sveikųjų.
ES šiuo metu dirba tik mažiau nei pusė negalią turinčių žmonių. Labiausiai diskriminuojamos neįgalios moterys ir jauno amžiaus neįgalieji, kuriems dėl nedarbo gresia skurdas ir izoliacija.
Bendrijos tikslas – kad iki 2020-ųjų narių rinkoje dirbtų 75 proc. neįgaliųjų.
Pirmas blynas Lietuvoje neprisvilo
Pasaulyje jau kurį laiką gyvuojantis ir pasiteisinęs socialinio verslo modelis Lietuvoje nišą atrado visiškai neseniai. Pirmasis restoranas, įdarbinantis negalią turinčius asmenis, Vilniuje atidarytas pernai rugsėjį.
Restoraną „Pirmas blynas“ įkūrė sostinėje gyvenantis olandas Timas van Wijkas (nuotr.). Jis sakė, kad idėją suteikti galimybę neįgaliesiems atsivežė iš Nyderlandų, kur panašių vietų yra daug. Jis pats, baigęs socialinio darbo studijas, gimtinėje dirbo kepykloje, kur visus gaminius kepė neįgalieji.
Olandas sakė, kad atvykęs į Lietuvą panašios vietos nerado ir iškart pastebėjo, jog šalyje neįgalieji turi mažai veiklos galimybių ir juos retai sutiksi gatvėje. Pasak blyninės įkūrėjo, jis norėjęs šį požiūrį pakeisti, parodyti šių žmonių sugebėjimus ir tai, ką jie gali. Neįgalieji čia darbuojasi virtuvėje ir padavėjais.
Pernai „Lietuvos ryto“ projektas „Verslo genas“ T.van Wijką apdovanojo už socialinį verslą ir pilietines iniciatyvas. Specialiai jam pagamintą apdovanojimą – Verslo angelą – iškilmingai įteikė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
