1944 m. liepą sovietų armijai priartėjus prie Varšuvos Lenkijos pasipriešinimo judėjimas nusprendė pradėti sukilimą prieš susilpnėjusią vokiečių kariuomenę. Šis mūšis iš viso truko 63 dienas.
Šiemet Lenkija mini 75-ąsias sukilimo metines, tačiau nemažai detalių apie šį įvykį nežinoma iki šiol.
Varšuvos sukilimo kronikose yra tūkstančiai nuotraukų. Vienos jų tapo Lenkijos mūšio simboliais, kitos iki šiol slepia jo paslaptis, nes niekada nebuvo identifikuotos.
Nemažai ir tokių kadrų, į kuriuos žvelgiant buvo padarytos klaidingos išvados, kurios vėliau paskatino įvairių legendų kūrimą.
Tikrųjų įvykių nustatymu ir mitų griovimu Lenkijoje jau daugybę metų užsiima Varšuvos sukilimo ekspertas Z.Walkowskis, prisidėjęs prie įvykių kronikos rekonstrukcijos.
Lenkas tikino, kad yra pasiryžęs atskleisti tikrąją tiesą.
Svarbiausia – mažos detalės
Z.Walkowskis įsitikinęs – nuotraukose gali būti svarbios net mažiausios detalės, kurios leidžia iš naujo pažvelgti į įvykius, vykusius prieš 75 metus.
Pavyzdžiui, ilgai Lenkijoje minėta šalies vėliava, kuri, kaip daugelis tikėjo, sukilimo metu kabėjo ant paštui priklausančio geležinkelio, buvo kiaurai sušaudyta, bet esą išliko iki sukilimo pabaigos. Ekspertui pavyko įrodyti, kad ta vėliava iš tiesų yra ne iš tos vietos.
„Visa tai netiesa, tai literatūrinė fikcija. Vėliava buvo kitoje vietoje. Man tai pavyko įrodyti palyginus nuotrauką su fotografijomis, darytomis Varšuvoje prieš karą, taip pat su tomis, kurios buvo daromos iš lėktuvo. Ji neišliko ir iki sukilimo pabaigos, nes toje vietoje, kur ji kabėjo, sukilėliai buvo iki rugpjūčio 13-osios, vėliau atėję vokiečiai tikrai nebūtų palikę kabėti Lenkijos vėliavos“, – paaiškino Z.Walkowskis.
Ekspertui pavyko nustatyti, kaip vokiečiai pažymėdavo pastatus Varšuvoje, kurių nenorėjo subombarduoti.
Esą lenkams tai buvo mažai žinoma, tačiau peržiūrėjus vokiečių iš lėktuvų darytas fotografijas paaiškėjo, kad tokius pastatus jie pažymėdavo nupiešdami baltas svastikas ant stogų.
Taip pažymėtos, be kita ko, buvo gydymo įstaigos.
„Tai, ką galima sužinoti iš nuotraukų, padarytų iš oro, yra neįtikėtina.
Stebiuosi, kad kai kurie ignoruoja jų svarbą“, – tvirtino lenkų ekspertas.
Nemažai vokiečių darytų nuotraukų Z.Walkowskis rado JAV, kur pirmą kartą lankėsi 2003 m. Tiesa, tuomet parsivežti jų daug nepavyko. 2007 metais Amerikoje jam pavyko surasti tūkstančius nuotraukų, kuriose vaizduojamas Varšuvos sukilimas.
Sukilimo metu susituokė
Z.Walkowskio paieškos bėgant metams įsisuko. Kartu su savaitraščiu „Stolica“ („Sostinė“) jis sukūrė rubriką „Nežinomi kariai“.
Kas savaitę čia buvo spausdinamos neatpažintų karių nuotraukos ir prašoma skaitytojų pagalbos juos identifikuojant.
„Taip surinkau be galo daug informacijos“, – tikino Z.Walkowskis.
Vėliau Varšuvos sukilimo ekspertas surengė parodą, kurioje buvo eksponuojamos to įvykio nuotraukos. Lankytojai galėjo užrašyti žmonių vardus, jei atpažindavo fotografijose užfiksuotus asmenis.
„Taip susipažinau su Alicija ir Boleslawu Biegais, kurie Varšuvos sukilimo metu susituokė. Daug metų jie gyvena Amerikoje. Mums pavyko susitikti, jie galėjo pamatyti dokumentinę medžiagą, prie kurios kūrimo prisidėjau ir aš.
Vėliau netyčia sužinojau vardą kunigo, kuris juos sutuokė. Visuomet vežiodavausi gausybę nuotraukų. Kartą renginio metu vieną fotografiją parodžiau nepažįstamai merginai ir ji pasakė, kad nuotraukoje yra jos giminaitis – Wiktoras Potrzebskis. Jis ir sutuokė Aliciją ir Boleslawą. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai nebuvo jos giminaitis, tiesiog gyveno jos šeimos namuose, slapstėsi karo metu“, – pasakojo Z.Walkowskis.
Tiesa, atpažinti žmones senose fotografijose ne visada buvo taip paprasta. Z.Walkowskis turėjo nuotrauką, kurioje buvo ant neštuvų gulintis sukilėlis.
Nors ant fotografijos buvo nurodytas jo vardas ir pavardė, ekspertas abejojo, kad tai tikrai tas žmogus. Jis susisiekė su asmeniu, kuris buvo nurodytas, ir jis detaliai aprašė, kas tą dieną vyko ir kur tai buvo.
Tačiau sulyginus nuotraukas su kitomis paaiškėjo, kad vyras kalbėjo visiškai apie kitą įvykį ir kitoje vietoje, o nuotraukoje iš tiesų kitas asmuo.
Įsivėlė nemažai klaidų
Atkurti ir papasakoti 75 metų senumo įvykius nėra paprasta, juolab kad kartais dokumentiniai įrašai supainiojami su karo metu sukurtais vaidybiniais filmais. Vienas tokių buvo filmas „Uždraustos dainos“. Juostoje pirmą kartą buvo panaudoti Armijos Krajovos operatorių nufilmuoti vaizdai.
Filme susipynė tikrieji karo metais vykę mūšiai ir juostos kūrėjų išgalvoti personažai, įvykiai.
Vėliau kai kurie jų buvo laikomi realiais ir tapo pagrindu ne vienam mitui.
„Pavyzdžiui, Varšuvos sukilimo metinių metu per televiziją rodoma viena minėto filmo scena. Joje yra maži berniukai. Jie dėvi šalmus, ant kurių yra baltos ir raudonos juostos. Bet iš tiesų tokių juostų niekas nerišdavo ant šalmų. Tai tik filmo kūrėjų išmonė.
Filme rodoma, kaip vaikai nušoka nuo apgriuvusios sienos, pasislepia už jos. Tada Armijos Krajovos kariai paduoda jiems butelius su degiuoju skysčiu ir nurodo stoti į kovą prieš tankus.
Taip filmo kūrėjai norėjo parodyti, esą suaugusieji per sukilimą naudodavosi vaikų pagalba. Bet tai nėra tiesa. Man skaudu žiūrėti, kad tokie išsigalvojimai pateikiami, lyg tai būtų tiesa“, – kalbėjo Z.Walkowskis.
Ekspertas taip pat tikino, kad kartais neapgalvotai statomi ir paminklai, taip iškreipiant tikruosius Varšuvos sukilimo įvykius. Varšuvoje pastatytas „Mažojo sukilėlio“ paminklas piktina Z.Walkowskį.
Jis vaizduoja vaiką su ginklu, tačiau vyras tikino, kad ginklo ten neturėtų būti.
„Negalima nevertinti vaikų vaidmens sukilime, tačiau jie nesinaudojo ginklais.
Vaikai ir paaugliai buvo ryšininkai, sanitarai. Jie aukojo savo gyvybę ir nevalia to pamiršti, bet Armija Krajova neimdavo jų kariauti“, – paaiškino Z.Walkowskis.
Tapo sovietų propaganda
Tikruosius Varšuvos sukilimo įvykius neteisingai vaizdavo ir sovietai. Tiesa, pastarieji tai darė tyčia – propagandos tikslais.
Vienoje juostoje rodoma, kaip sovietų lėktuvai numesdavo varšuviečiams humanitarinę pagalbą. Z.Walkowskiui pavyko išsiaiškinti, kad tai buvo melas.
„Pagalba buvo atgabenama ir numetama naktį. Tačiau sovietų kadruose matyti lėktuvas, skrendantis dieną. Vokiečiai jį būtų numušę nė nemirktelėję. Tai ne vienintelė detalė, kuri užkliuvo.
Pastebėjau, kad iš pradžių lėktuvas filmuojamas iš tolo, kai kyla, vėliau jau iš arčiau, kai iš orlaivio išmetami maišai, galiausiai – miesto panorama.
Kas galėjo visa tai nufilmuoti?
Be to, laikas, kai buvo skraidinama humanitarinė pagalba, ir vaizdo įraše užfiksuota miesto dalis leidžia suprasti, kad tuo metu ten jau nebuvo jokių sukilėlių. Tai kam tada galėjo būti gabenama pagalba?“ – stebėjosi Varšuvos sukilimo ekspertas.
Jis tikino, kad šis vaizdo įrašas buvo nufilmuotas jau po karo.
Skaudūs prisiminimai
Nors Varšuvos sukilimo metu Z.Walkowskis nebuvo mieste – jis su šeima išvyko dar prieš jam prasidedant į netoliese esantį kaimą, karo sunkumus teko patirti ir jam.
„Iš pradžių ten turėjome pabūti trumpai, bet pasilikome iki sukilimo pabaigos.
Matydavome ryškias šviesas virš Varšuvos. Kartais iki mūsų atsklisdavo dulkės bei pelenai ir išsibarstydavo po laukus“, – prisiminė Z.Walkowskis.
Vokiečiai kartą atvyko ir į kaimą, vienas jų kažkur pametė granatą.
Visi gyventojai buvo sustatyti palei tvorą, o dviem vaikinams buvo nurodyta surasti ją.
Tuo metu kariai stovėjo nusitaikę į gyventojus. Laimei, granatą pavyko surasti.
„Kai supratome, kad negalime grįžti į Varšuvą, buvo labai sunku. Niekas nenorėjo mūsų priglausti savo namuose ilgiau, gyvenome pašiūrėje.
Neturėjome šiltų drabužių, vėliau mums kažkas jų davė, batus pagamino iš medžio atplaišų.
Su giminaičiais vaikščiojome po kaimus, pardavinėjome cigaretes, motinai padėdavau kasti bulves. Taip prasimanydavome pinigų pragyvenimui. Kartą iš Vengrijos kario gavome dvi dėžutes konservų. Mums tai prilygo stebuklui. Patikėkite, tuo metu sužinojau, ką reiškia badas“, – savo vaikystę prisiminė Z.Walkowskis.
Parengta pagal TVN24 informaciją.
