Itono muziejaus lankytojus pasitinka šlovės lenta, kurioje puikuojasi princai Williamas ir Harry, Džeimso Bondo kūrėjas Ianas Flemingas, aktoriai Damianas Lewisas ir Daktaro Hauso vaidmenį atlikęs Hugh Laurie.
Juos supa medaliais pasidabinę karininkai, olimpiniai atletai, žurnalistai ir, aišku, politikai.
Tarp pastarųjų – buvęs premjeras Davidas Cameronas, dabartinis Bendruomenių Rūmų pirmininkas Jacobas Reesas-Moggas.
Nuotraukose plačiai šypsosi jaunas blondinas – buvęs Londono meras ir užsienio reikalų ministras, o šiemet liepą Jungtinės Karalystės vadovu paskirtas Borisas Johnsonas.
Koledžas labai didžiuojasi „senaisiais itoniečiais“.
Muziejaus ekspozicija pabrėžia, kad šios mokyklos auklėtiniai dalyvauja beveik kiekviename nacionaliniame judėjime, kiekviename įvykyje ir kiekvienoje pusėje.
Elito vaikų mokykla
Šiandien Jungtinėje Karalystėje vėl daug kalbama ir rašoma apie Itoną.
Bet žmonės turi galvoje ne Berkšyro kaimelį, kurį sudaro vos viena gatvė, išpuošta Jungtinės Karalystės vėliavėlėmis. Jis įsikūręs į vakarus nuo Londono, visai šalia Vindzoro pilies.
Žmonės kalba ir rašo apie minėtos gatvės pabaigoje esantį didžiulį kompleksą, kuris irgi primena pilį ir yra uždarytas nuo visuomenės.
Šis kompleksas, įsispraudęs tarp Temzės ir Jubiliejaus upių, užima beveik dviejų kvadratinių kilometrų plotą.
Tai yra viena garsiausių ir seniausių internatinių mokyklų pasaulyje, kur turtingi elito atstovai siunčia savo atžalas.
Ji užaugino jau dvidešimt ministrų pirmininkų. Pastarasis jų yra 55 metų B.Johnsonas, iš kito „senojo itoniečio“ D.Camerono paveldėjęs svarbiausią ir galbūt vienintelę užduotį – įgyvendinti „Brexit“, už kurį tauta balsavo per 2016 metų referendumą.
Savo pasaulis, savo taisyklės
Pridėjus ir Tony Blairą, kuris baigė Feteso koledžą Škotijoje, galima teigti, kad Jungtinės Karalystės vairą pastaruosius 20 metų laiko elitinių internatinių mokyklų auklėtiniai.
Šios mokyklos sudaro atskirą pasaulį, kuriame galioja archajiškos taisyklės ir sukasi milžiniški turtai.
Čia vertinami tiktai laimėjimai, nesvarbu, kokiu būdu jie buvo pasiekti.
Šiame pasaulyje užaugo daugybė valstybės veikėjų, karo didvyrių, aukso medalininkų, Nobelio premijų ir „Oskaro“ apdovanojimų laureatų.
Bet kartu elitinės privačios mokyklos padidino ir įtvirtino nelygybę.
„Ši sistema atspindi beveik visas britų visuomenės blogybes“, – taip mano B.Johnsono sesuo Rachel. Ji yra viena iš daugelio žmonių, kurie norėtų sugriauti privačių mokyklų viešpatavimo sistemą.
Nepanašu, kad jos brolis pritartų tokiai nuomonei, nes į savo ministrų kabinetą paskyrė daug privačių mokyklų abiturientų.
Beveik du trečdaliai vyriausybės narių priklauso 7 proc. gyventojų, kurių pasaulėžiūra buvo suformuota privačiose mokyklose.
Taigi ši vyriausybė atspindi ne šiuolaikinę Jungtinę Karalystę, o archajišką sistemą, kuri moko savo auklėtinius, kad jiems lemta daugiau negu kitiems. Ji moko valdyti ir saugoti valdžią. Bet joje aukščiausiai pakyla nebūtinai geriausi, bet gudriausi ir klastingiausi.
Žvilgsnis į koledžo vidų
Jeigu nesate Itono koledžo auklėtinis, žvilgtelėti į jo vidų galima su turistų grupe.
Gidas parodys klasę, kuri labiau primena XVIII amžiaus valgyklą, ant kurios sienų išraižyti auklėtinių vardai. Čia gali tilpti 70 moksleivių.
Į juos iš viršaus žvelgia biustai žmonių, kadaise pavertusių Angliją viena galingiausių pasaulio valstybių.
Čia vienoje eilėje stovi ir lordas Northas, aršiai kovojęs už britų kolonijų Šiaurės Amerikoje išsaugojimą, ir Vaterlo mūšyje Napoleoną nugalėjęs pirmasis Velingtono kunigaikštis Arthuras Wellesley. Visus juos valdyti išmokė Itono koledžas.
Tamsios rudos durys veda iš klasės į direktoriaus kambarius. Dažniausiai ten buvo patenkama dėl dviejų priežasčių: mokyklos taisyklių pažeidėjai ten buvo lupami beržine rykšte, o ypatingi mokiniai, priklausę elito elitui, ten buvo kviečiami į papildomas pamokas.
Geriausių mokinių pavardės buvo amžiams įrėžtos į medines mokyklos sienas. Tarp 1981 metų įrėžių yra ir B.Johnsono pavardė. Ji puikuojasi tame pačiame aukštyje kaip ir didvyrių biustai.
„Be jokių abejonių, jis buvo labai gabus berniukas“, – pasakoja gidas.
Gerai mokėsi ir žaidė
Tarp B.Johnsono bendramokslių sunku rasti žmogų, kuriam jis būtų palikęs įspūdį visam gyvenimui.
Tačiau jie prisimena premjero mokyklos pravardę – Yeti (išvertus iš anglų k. – „sniego žmogus“).
„Susikūprinęs, didžiapėdis, nepaslankus ir pasitikintis savimi, išblyškęs, susivėlusiais plaukais, sudarantis įspūdį, kad tuoj pridarys žalos, – atrodė, tarsi jis ką tik buvo paleistas iš nelaisvės“, – rašė buvęs B.Johnsono klasės draugas Jamesas Woodas.
Mokykloje premjeras pasižymėjo akademiniais gabumais, gerai žaidė regbį ir pačios mokyklos sugalvotą sienos žaidimą.
Šiame futbolo ir regbio mišinyje žaidėjas turi dėti visas pastangas, kad gavęs kamuolį jį išlaikytų ir jo nepamestų.
Pradėjęs mokytis koledže 13-os metų, B.Johnsonas žengė keliu į lyderystę, o Itono sistema pati viskuo pasirūpino.
„Visuomet jautėmės, kad buvome elitas visomis prasmėmis: socialine, intelektine, moksline ir finansine“, – teigė Itono koledžo absolventas Adamas Nicolsonas, parašęs knygą „Apie Itoną“.
61 metų vyras lankė koledžą aštuntajame dešimtmetyje, prieš pat ateinant B.Johnsonui. Iš mokyklos laikų jam liko dvejopi prisiminimai.
Anot autoriaus, Itono koledžas yra panašus į miestą-valstybę, kur galioja griežta hierarchija, o moksleiviai varžosi tarpusavyje.
„Turi suprasti, kaip pritraukti šalininkų, užmegzti ryšius ir sužavėti žmones, kad susikurtum savo pasaulį ir taptum reikšmingas jame“, – aiškino A.Nicolsonas.
Žavesys, pasak jo, visuomet yra efektyviausia priemonė, leidžianti išsisukti iš bet kokios situacijos.
A.Nicolsonas prisiminė, kaip būdamas penkiolikos metų buvo pagautas išgėręs.
Tuomet mokytojas nusivedė jį į šalį ir pasakė: „Klausyk, Adamai, man nesvarbu, kad tu išgėręs, bet stenkis neįkliūti.
Tai yra Itonas. Čia tu esi dėmesio centre.“
Tebeveikia kastų sistema
A.Nicolsonas teigia, kad tiek tuomet, tiek dabar baimė ir pažeminimai buvo svarbi Itono sistemos dalis.
Mokytojai ir šiandien plėšo blogus rašinius prieš visą klasę, o mokslo metų pabaigoje kiekvienas gali matyti, kas klasėje yra geriausias, o kas blogiausias.
Koledže klesti patyčios. A.Nicolsono laikais prasčiausi moksleiviai buvo vadinami dokininkais.
Nors nestatutiniai santykiai beveik išnyko ir jaunesni moksleiviai jau nėra išnaudojami vyresniųjų taip, kaip anksčiau, kastų sistema egzistuoja ir šiandien. Ją įtvirtina ir trijų dalių uniformos, kurios nesikeitė nuo XIX a. pabaigos ir atsitiktiniam prašalaičiui sukeltų įspūdį, kad koledže vyksta laidotuvės.
Geriausiems atletams, poetams ir mąstytojams leidžiama papildyti savo garderobą kaklaraiščiu arba peteliške.
O geriausi iš geriausių prie liemenės prisisega sidabrinę sagą – tokią ankstyvaisiais mokslo metais turėjo ir B.Johnsonas.
A.Nicolsonas prisipažįsta, kad Itonas jį išmokė ne tik studijuoti, bet ir bijoti nesėkmės. Baigus mokyklą jam teko dėti daug pastangų, kad ištaisytų koledžo paliktas ugdymo spragas.
„Man prireikė daugybės metų, kad išsiugdyčiau tai, ką Itono sistema ignoravo arba užgniaužė“, – teigia autorius, parašęs dvi dešimtis knygų ir pelnęs ne vieną apdovanojimą.
Bet savo vaikus A.Nicolsonas vis tiek siuntė mokytis į Itono koledžą, o jei galėtų pradėti gyvenimą iš naujo, vėl stotų ten pat.
Nes ši švietimo įstaiga siūlo ne tiktai aukšto lygio išsilavinimą ir prabangų gyvenimą su golfo aikštynu, arklidėmis, įrašų studija, teatru ir šaudykla, bet ir turtingų bei įtakingų draugų tinklą visam gyvenimui. („Der Spiegel“, LR)
