Raudonasis malūnas – ne tik girtuoklysčių ir bohemiško XIX a. pabaigos–XX a. pradžios auksinio Paryžiaus gyvenimo simbolis, bet ir vieta, kur per kraštus liejosi laisvė, tiesa ir meilė.
„Moulin Rouge“ kūrybos vadovas Thierry Outrilla čia dirba jau 40 metų. Pasak jo, šis kabaretas – kuo tikriausias moterų emancipacijos simbolis.
„Kai moterys ėmė šokti kankaną, jos galėjo pasikelti ilgus sijonus – damos norėjo išsilaisvinti nuo jas varžiusių moralės normų. Kai šokėjos kojas sudėdavo į savotišką stogelį – šaipydavosi iš klierikų, pamaldžiai sudedančių rankas.
Kai dabar pašokdamos į orą ant grindų jos nusileidžia padarydamos špagatą – tai pareiškimas, kad jos – savo kūno valdovės. Visa tai nuo pat kabareto pradžios buvo protesto forma. „Moulin Rouge“ šokėjos laimėjo kovą su visais prietarais“, – teigia Th.Outrilla.
Gudrus verslininkų žingsnis
1889 metais Monmartro kalvos papėdėje iškilo karikatūriškas raudonas malūnas, apkabinėtas elektros lemputėmis.
Vėjo malūnas, žinoma, nieko nenustebino, nes tuo metu Monmartre jų sukosi daugiau nei dešimt, bet kad „naujakurys“ tapo madingu kabaretu, visiems buvo staigmena.
„Moulin Rouge“ – „Raudonojo malūno“ kūrėjai Charles’is Zidleris ir Josephas Olleris puikiai pajuto visuomenės, kuri nuolatos troško šventės, nuotaikas ir parinko strategiškai tinkamą vietą, nes Monmartras iš paprasto Paryžiaus priemiesčio tapo bohemiško pasaulio ir kultūrinių permainų centru.
Raudona – aistringa, erotiška spalva – tarp pilkų Paryžiaus mūrų tiesiog pulsavo. O malūnas tapo vienu pirmųjų Prancūzijos sostinės pastatų, kuriame buvo įvesta elektra.
Žiūrovai – prancūzai ir užsieniečiai plūstelėjo į madingą kabaretą. Šokiai iki išsekimo, gražios merginos, upeliais besiliejantis šampanas ir, žinoma, prancūziškas kankanas – toks „Raudonasis malūnas“ buvo pirmuosius dešimt savo gyvavimo metų.
Kabareto duris varstė net ir dorybingos moterys, naujai iškepti turtuoliai, aristokratai.
1890 metais čionai užsukdavo Velso princas Edwardas, – būsimasis Jungtinės Karalystės monarchas Eduardas VII.
Tačiau vargu ar „Moulin Rouge“ būtų galėjęs tapti legenda, jei ten nuolat su absento taure nebūtų tūnojęs dailininkas Henri Toulouse’as-Lautrecas.
Kilmingas kaip karalius ir nelaimingas kaip valkata dailininkas būdavo įleidžiamas į šokėjų persirengimo kambarius, jas tapė. Ruošė ir visas „Raudonojo malūno“ iškabas, kurių reprodukcijas dabar turistai vežasi namo kaip suvenyrus.
Pražūtingas gaisras kabarete
Pastatas, kurį matome dabar, nėra „Belle Epoque“ originalas, kurio architektas – Adolphe’as Willette’as. Senasis pastatas supleškėjo 1915-aisiais ir buvo atstatytas 1921-aisiais.
Gaisras, kurį į kabaretą užsukdavusios dorybingos moterys pavadino „Dievo pirštu“, iki pamatų suniokojo šią linksmą vietelę, o Pirmasis pasaulinis karas atitolino „Raudonojo malūno“ rekonstrukcijos terminus. Tik antroje trečiojo dešimtmečio pusėje „Moulin Rouge“ atvėrė duris lankytojams.
Įdomu tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais kabaretas veikė. Prancūzijos okupacijos metu į „Moulin Rouge“ užsukdavo vokiečių karininkai, kurie žavėjosi gražiomis moterimis ir mėgavosi prancūzišku šampanu.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui „Raudonasis malūnas“ buvo uždarytas.
Šokėjos į sceną vėl išėjo 1952 metais. Septintajame dešimtmetyje legendinis bohemos prieglobstis „Moulen Rouge“ tapo viena lankomiausių pasaulio turistų vietų.
Ryškiai žibėjo žvaigždės
La Goulue (Besotė), Yvette Guilbert, Mistinguett – pirmosios „Raudonojo malūno“ karalienės. Įdomu, kad tais laikais, kai dar nebuvo televizijos ir interneto, o radijas vos skynėsi sau kelią, jų vardus žinojo visi – nuo kapitalistinės Amerikos iki Sovietų Sąjungos.
Nors kankanas pasirodė 30 metų iki La Goulue gimimo, būtent ji išpopuliarino šį šokį.
Tai ji sumanė kankano metu pakelti sijonus leisdama vyrams pamatyti jos kelnaites.
Jai priklauso ir įžūli idėja bateliu numušti cilindrus svečiams nuo galvų.
Mistinguett iš paprastos šokėjos tapo kabareto meno vadove. Jai buvo sukurti pirmieji asmeniniai šou, kuriuose ji buvo pagrindinė žvaigždė.
Vėliau čia pradėta rengti ir koncertus. Trečiajame dešimtmetyje „Moulin Rouge“ scena priklausė Edith Piaf, Yves’ui Montand’ui, Maurice’ui Chevalier, Josephine Baker. Čia įvyko pirmieji jų pasirodymai.
Vėliau Malūno scenoje yra koncertavusios ir tokios garsenybės kaip Frankas Sinatra, Dinas Martinas, Dalida, Liza Minnelli.
Sudėtingiausias – kankanas
Dabar kas vakarą „Moulin Rouge“ parodomi du šou.
Trupėje – 60 šokėjų, moterų ir vyrų, iš viso pasaulio, drabužinėse – daugiau negu tūkstantis rankomis siūtų sceninių kostiumų su žvyneliais, stiklinėmis akutėmis ir plunksnomis.
„Gyvenau Niujorke, kai pamačiau, kad Monrealyje vyks „Moulin Rouge“ šokėjų atranka. Dalyvavau, gavau darbą ir štai šoku čia, – pasakojo jau trejus metus Paryžiaus kabarete dirbanti amerikietė Gabby. – Jaučiuosi nepaprastai dėl to, kad dirbu čia – šokėja nė negali įsivaizduoti geresnio darbo.
Visuomet pasirodome pilnai salei ir esame įspūdingo kultūrinio palikimo dalis. Per vakarą pakeičiame 12 kostiumų – įskaitant įvairius batelius.“
Pagal neoficialią tradiciją, pradedant nuo septintojo dešimtmečio, visų kabareto šou programa prasideda raide F: „Frou-Frou“, „Fantastic“, „Festival“, „Femmes, femmes, femmes“.
Technologijos leido sukurti dar įspūdingesnę scenografiją: dabar dekoracijos keičiasi kelis kartus per pasirodymą, salė kartais virsta didžiuliu vandens baleto baseinu, bet svarbiausia programos dalis tebelieka kankanas.
„Moulin Rouge“ atliekamas kankanas oficialiai pripažintas greičiausiu pasaulyje: 30 merginų, vilkinčių ir ne vieną kilogramą sveriančiais kostiumais, sugeba kojas iš po dešimtis klosčių turinčių sijonų per 30 minučių pakelti 720 kartų.
„Mes dirbame šešias dienas per savaitę, tad reikia palaikyti ypač gerą formą, labai gerai apšilti ir neatvėsti tarp pasirodymų.
Sunkiausias man – kankanas. Viską reikia daryti labai greitai, kojas kilnoti labai aukštai, daryti įvairius špagatus. Tačiau kartu tai ir pats smagiausias pasirodymas – gali šūkauti ir gerai pasilinksminti“, – pasakojo Gabby.
Parengta pagal AFP, „Euronews“, BBC informaciją.
