Ant vieno betono fragmentų Berlyne galima išvysti ir vieną garsiausių grafičių pasaulyje – jame vaizduojami besibučiuojantys buvusios Rytų Vokietijos lyderis Erichas Honeckeris ir tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas.
204,1 tūkst. tonų betono sienos griovimo darbai vyko 1990–1992 metais. Susmulkinta siena daugiausia buvo panaudota tiesiant kelius.
Tačiau keli jos fragmentai atsidūrė netikėtose vietose.
Po vieną Berlyno sienos fragmentą turi Imperatoriškasis karo muziejus Londone ir Ronaldo Reagano prezidentinė biblioteka Kalifornijoje. Kita keista vieta – Las Vegaso kazino „Main Street Station Casino“ Berlyno sienos gabalą galima išvysti vyrų tualete. Prie jo pritaisyti pisuarai.
Niekas nežino, kaip sienos fragmentas ten atsirado. O dabartiniai „Main Street Station Casino“ savininkai teigia, kad kai pirko pastatą, jo rūsyje jau buvo sienos fragmentas.
Buenos Airėse, Argentinos naujienų agentūros „Perfil Group“ pastato koridoriuje, už stiklo taip pat puikuojasi niūriojo statinio fragmentas. „Perfil Group“ jį įsigijo kaip simbolį laisvės – įskaitant žodžio.
Labai simboliška, kad Berlyno sienos fragmentas yra ir Šengene. Liuksemburgo pietryčiuose esančiame miestelyje, kuriame 1985 metais pasirašyta sutartis užtikrino ES narių gyventojams judėjimo laisvę – Šengeno erdvę.
2005 metais Berlyno sienos fragmentas atsidūrė Seule, Berlyno aikštėje. Berlyno valdžia finansavo šios vietos atsiradimą, o jos idėja – paskatinti žmones mąstyti apie Korėjų susivienijimą.
Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Vatikano soduose popiežiai gali apžiūrėti sienos fragmentą, kurį viename aukcione įsigijo „Ferrari“ komandos, besivaržančios „Formulėje 1“, vadovas Marco Piccini.
Vatikanui italas dovaną įteikė 1994 metais, nuo tada dvasininkai čia ateina medituoti ir melstis už taiką.
Pernai viena menininkų grupė, vadovaujama rusų kino kūrėjo Iljos Chržanovskio, siekė atstatyti Berlyno sieną. Centriniame Vokietijos sostinės Unter den Linden („Po liepomis“) kvartale turėjo būti pastatyta 900 betono plokščių, kurių aukštis – 3,6 metro.
Kad galėtų į jį patekti, lankytojai būtų turėję internetu įsigyti 15 eurų kainuosiančias vizas, o vėliau išmainyti savo mobiliuosius telefonus į išmanųjį telefoną su specialia programėle, kurioje būtų buvusios instrukcijos lankytojams. Kvartalo viduje būtų vykusios dokumentinių filmų peržiūros, parodos, koncertai.
Kritikai šį meno projektą pavadino nejautriu triuku, skaudinančiu komunistinėje Rytų Vokietijoje gyvenusius žmones. O kūrėjai ramino, kad 2018-ųjų lapkričio 9-ąją – minint nuo 1961 iki 1989 metų miestą dalijusios Berlyno sienos griuvimą – planuota statinį simboliškai nugriauti.
Galiausiai leidimas nebuvo išduotas. Berlyno valdžiai nerimą kėlė saugumo klausimai ir priešgaisrinių standartų neatitikimas.
