Trys filmai, daugybė straipsnių žiniasklaidoje, žinučių socialiniuose tinkluose. Tiek dėmesio per trejus metus sulaukė Sankt Peterburge gimęs ir užaugęs V.Rasneris.
Nors vesdamas didelio populiarumo sulaukusias ekskursijas jis uždirbo krūvą pinigų ir jau galėtų ilsėtis, 68 metų V.Rasneris savo gyvenimo būdo nekeičia: jis nesupyksta, kai žargonu pavadinamas bomžu, gyvena valdžios skirtame kambaryje su katėmis, vis dar knisasi šiukšlių dėžėse, o ekskursijų dalyvių paprašo nupirkti bandelę arba nuvesti į valgyklą pietų.
Bet ne tai svarbiausia. Sukeldamas gailestį V.Rasneris sugeba meistriškai iškaulyti pinigų iš ekskursijų dalyvių.
Neskubėdamas valgo bandelę
Sankt Peterburge vos prašvitę, bet V.Rasneris savo darbo vietoje – prie metro stoties „Admiralteiskaja“. Čia jis laukia ekskursantų.
V.Rasneris apie savo ekskursijas niekur neskelbia. Kaip pats juokauja, internetas jam tolygus sušaudymui.
„Todėl aš nuo jo bėgu ir nenoriu žinoti, kas jis yra“, – paaiškina benamis.
Vis dėlto informacija apie ekskursijas sklinda plačiai. Tuo pasirūpina jų dalyviai, o anksčiau – globėjai, kurių buvo visas būrys.
Ekskursijos vyksta kasdien tris kartus, išskyrus sekmadienius, kai V.Rasneris keliauja į cerkvę. Tada būna tik viena ekskursija.
Prie pat šaligatvio krašto stovintis V.Rasneris ryto prieblandoje iš tiesų kelia gailestį: sulinkęs senukas, ant akių užsimaukšlinęs gobtuvą, rankinė beveik velkasi žeme. Atrodo sustiręs, alkanas.
Iš tiesų – po kelių akimirksnių jis paprašo valgyti ir vienas ekskursantų skubiai vykdo jo norą: atneša iš kepyklos karštų bandelių ir kavos.
V.Rasneris neskubėdamas čia pat ekskursijų dalyvių akivaizdoje valgo.
Panaši istorija kartojasi ir ekskursijos pabaigoje, kai V.Rasneris iškentusius ilgą pasakojimą kviečia į valgyklą, kur jis taip pat turi būti pavaišintas. Ir vėl ekskursantai uoliai vykdo jo norą.
Per dieną – net 300 eurų
Lapkritis – ne turizmo sezonas, tad į pirmąją V.Rasnerio ekskursiją susirenka 8 dalyviai. O būna, kad jose dalyvauti nori ir dvidešimt, ir trisdešimt žmonių.
Užkandęs V.Rasneris atgyja, nes nesikuklindamas ima kalbėti apie ekskursijos kainą. Ji siekia 750 rublių (daugiau nei 10 eurų).
Akimis perbėgęs žmones, benamis greitai mintyse suskaičiuoja, kokią sumą pinigų jam surinkti.
Tinka jam ir „Lietuvos ryto“ žurnalistų eurai, kurie pradingsta tarp rublių banknotų. Nors pasakojama, kad V.Rasneris nėra pedantas, drabužių neskalbia, o juos keičia naujais, bet pinigus kruopščiai skaičiuoja, banknotus sudėdamas pagal dydį.
Sukelti ekskursantų gailestį pavyksta: du dalyviai ištiesė ne po 750, o po 1000 rublių.
Ir štai tuomet pradedame skaičiuoti mes: vien už šią ekskursiją V.Rasneris uždirbs 80 eurų. Kitose, vėlesnėse, dalyvių bus daugiau. Vadinasi, per dieną benamis gali į kišenę susižerti 300 eurų!
Sprunka jau po 15 minučių
Dar pasiteiravęs, iš kur esame, V.Rasneris prisimena, jog Vilniuje lankėsi 1979 metais, bet įspūdžių iš Lietuvos sostinės likę nedaug.
Pagaliau V.Rasneris su palyda pajuda. Eina sunkiai, vilkdamas kojas. Pasakos jis apie Nevos prospektą, apie namus, kuriuose glaudėsi, kai buvo tikras benamis. Ir ne vien apie tai – apie jų istoriją, architektūrą.
Tačiau jau po pirmųjų penkiolikos minučių viena ekskursijos dalyvė su šiaurietiško ėjimo lazdomis sprunka. Paskui – jaunuolių pora. Pasakojimuose apie V.Rasnerio ekskursijas galima rasti, kad kartais jų pabaigoje lieka vos vienas dalyvis.
Mat senukas, sustodamas prie vieno ar kito namo, nuobodžiai beria datas, skaičius ir nieko pikantiško nepapasakoja.
Tiesa, datų daug, net kyla įtarimų, ar visas jas galima įsiminti. Bet apie tai gali spręsti istorikai.
Išgirsti jo pasakojimą Nevos prospekto triukšme taip pat sunku, nors bent jau iš pradžių visi klausosi ištempę ausis. Kuo toliau, tuo daugiau dalyvių žioplinėja, kol prieš pabaigą lieka keturi.
Bet ir pabėgusieji, ir likę galės girtis, kad buvo garsiojo benamio vedamoje ekskursijoje.
Aplink knibžda apgavikai?
Tačiau dabar jau ne visi taip gerai atsiliepia apie V.Rasnerio ekskursijas. Tarkime, viena jo buvusių globėjų savanorė Svetlana Kotina feisbuke tiesiai šviesiai rėžė, kad padėti jam daugiau neturi nei galimybių, nei noro.
„Aplink šį istorijos herojų visada daug pagalbininkų. O kartu ir veltėdžių.
Čia jau nieko pakeisti negaliu“, – apgailestavo S.Kotina, prisipažinusi, kad niekada akis į akį nebuvo susidūrusi su tais, kuriems V.Rasneris tapęs melžiama karve.
Pasak S.Kotinos, svajonė, kad V.Rasneris taps legendiniu gidu, išsipildė. Jis tapo garsus ne tiktai Sankt Peterburge, dalyvavo tarptautinėse turizmui skirtose konferencijose, išsigydė ligas.
„Bet jis iki šiol iš geros širdies atiduoda pinigus savo „sūnums“ – sukčiams, kurių laukia kalėjimas“, – pasakojo S.Kotina.
Ji pareiškė nutraukianti socialinių tinklų paskyros, skirtos V.Rasneriui, tvarkymą ir maždaug prieš mėnesį su visais sekėjais atsisveikino.
Iš tiesų atsidūrė gatvėje
Genijus ar keistuolis? Vis dar svarsto tie, kurie V.Rasnerį pažįsta mažiau. Tiesa, visi sutaria, kad nors ir pamėgęs pinigus, jis yra geros širdies žmogus.
V.Rasneris gimęs ir užaugęs Sankt Peterburge seno namo šeštajame aukšte, su kiemu šuliniu. Jis pats save laiko benamiu nuo 1975-ųjų, kai motina išregistravo iš namų ir išsiuntė gyventi į „komunalkę“.
Prieš tai jis kartu su kitais gyventojais parašė milicijai kolektyvinį skundą, nes kaimynės sūnus iš penktojo aukšto išmetė šuniuką ir tas nugaišo.
„Žmogus šuniui draugas, tai žino visi.
Vadinasi, jis ne žmogus. Dvikojis laukinis“, – prisimindamas vaikystės įvykį filosofavo V.Rasneris.
Dėl skundo užsitraukęs kaimynės nemalonę V.Rasneris į gyvūnų prieglaudą turėjo atiduoti šešias kates ir 18 šunų, kuriuos augino savo bute. Taip nusprendė Lenino rajono teismas.
Dar ir dabar V.Rasneris dėl to labai išgyvena.
V.Rasneris yra baigęs tuomečio Leningrado pedagoginį institutą, dirbęs geografijos ir biologijos mokytoju.
Tikroji benamystė prasidėjo vėliau, kai patikėjęs sukčiais V.Rasneris jiems perrašė butą ir iš tikrųjų atsidūrė gatvėje.
Tai nutiko po to, kai 55 metų jis išėjo į pensiją.
Padiktavo kortelės numerį
Pats V.Rasneris pasakojo, kad gatvėje pragyveno 10 metų, kol jį prie Gorkio metro stoties pastebėjo gailestingos moterys. Skubėdama į darbą Tamara jam kas rytą atnešdavo koldūnų sultinyje, o Ala – sumuštinių ir karštos arbatos.
Kasdien V.Rasneris keldavosi 4 valandą ryto ir dvi valandas vis pailsėdamas eidavo iki metro stoties. Apie jo kelionę net yra sukurtas dokumentinis filmas.
„Lietuvos ryto“ paklaustas, kodėl jis vis dar veda ekskursijas, V.Rasneris tik gūžtelėjo pečiais: „Įprotis.“
Jis pripažino, jog žiemą pasitaiko dienų, kai neateina nė vienas ekskursantas.
Garsusis benamis neturi nei žmonos, nei vaikų, bet turi, kaip pats vadina, du vaikaičius, labai panašius į Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylikoje kėdžių“ aprašytus našlaičius.
Tie vaikaičiai – 35 metų Ženia ir 41 metų Paša.
Pirmasis prie V.Rasnerio priskreto papasakojęs graudžią istoriją, kad motina jį paliko gimdymo namuose. Antrasis – Paša – atsirado vėliau ir pareiškė, kad pavydi Ženiai ir nori taip pat turėti tėvą. V.Rasneris priglaudė ir jį.
Dabar tokių „vaikaičių“ aplink V.Rasnerį sukasi visas būrys.
Kad yra naivumo įsikūnijimas, liudija V.Rasnerio „Lietuvos rytui“ pasakota istorija.
Nuėjo jis neseniai pasiimti pensijos, o jos nėra. Prieš tai jam skambino Ženia prašydamas padiktuoti banko kortelės numerį ir dar tris skaičius kitoje jos pusėje.
„Iš kur aš žinojau, kad panaudojus šituos numerius galima gauti mano pensiją“, – stebėjosi V.Rasneris.
Už pasakojimą autobuse dėkoja net vietiniai
Julija – taip pat savamokslė Sankt Peterburgo gidė. Ji yra 49-ojo maršruto autobuso garsenybė (nuotr.). Dirbdama konduktore-kontroliere, ji ne tik parduoda bilietus ir juos tikrina, bet ir garsiai pasakoja apie tai, ką keleiviai mato pro langus.
Julija primena, kur kokie paminklai, kuo garsios gatvės ir aikštės, pro kurias važiuoja autobusas, kuriame name jau senais laikais buvo karštas vanduo ir vonios.
Julija prisipažino, kad už pasakojimus apie Sankt Peterburgo įžymybes jai dėkoja ne tik miesto svečiai, bet ir vietiniai: „Sako, kad ne vieną įdomų faktą apie gimtąjį miestą išgirdo.“
Dvejus metus 49-uoju maršrutu važinėjanti Julija pasakojo, kad informacijos apie garsius objektus ieško knygose ir internete.
„Kartą važiavo grupė moksleivių, aš jiems pasakojau, o jie prisipažino, kad ir apie kitą tetą kontrolierę, autobuse dar ir gide dirbančią, girdėję. Pasirodo, aš ne vienintelė“, – šyptelėjo Julija.
