Šią savaitę Izraelyje rinkosi daugelio Vakarų pasaulio valstybių prezidentai, premjerai ar valdžios atstovai. Praėjus 75 metams nuo Osvencimo koncentracijos stovyklos išlaisvinimo šventajame Jeruzalės mieste jie griežtai pasisakė prieš antisemitizmą.
Tokio masinio pasaulio galingiausiųjų susibūrimo Izraelyje dar nėra buvę.
Renginį, kurio tema sutelkta į praeitį, apėmė dabarties problemos ir rūpesčiai. Europoje ir Šiaurės Amerikoje vis dažnėja smurto prieš žydus protrūkiai, o Rusija kursto konfliktus su buvusiomis sovietinėmis šalimis bandydama pakeisti požiūrio į Antrąjį pasaulinį karą naratyvą.
Osvencimo siaubus išgyvenusių žmonių kasmet mažėja. Dalis jų patys neįstengia papasakoti savo gyvenimo istorijos, kiti nenori kalbėti apie tai, kad tapo Adolfo Hitlerio aukomis.
Likusieji iš visų jėgų bando atkreipti dėmesį į Antrojo pasaulinio karo metais įvykusią Holokausto tragediją ir atrasti naujų būdų kalbėti apie tai, kad gyvasis liudijimas netaptų vien istorija, o ateities kartos nekartotų praeities klaidų.
Kaliniai nežinojo, ką daro
Okupuotoje Lenkijoje įkurta Osvencimo koncentracijos stovykla buvo didžiausia nacistinės Vokietijos masinio naikinimo stovykla. Čia buvo nužudyta daugiau kaip 1 mln. žmonių, kurių dauguma buvo žydai, o Osvencimas tapo masinio žudymo sinonimu.
Per 5 koncentracijos stovyklos veikimo metus iš čia bėgti bandė 928 kaliniai, iš jų tik 196 tai pavyko padaryti ir likti gyviems iki karo pabaigos.
Sovietams išlaisvinus šią stovyklą čia buvo likę 7 tūkst. žmonių. Patyrusieji tragediją dar ir dabar nenurimsta išgyvena tragišką patirtį. 1927–aisiais tuometėje Čekoslovakijoje gimęs Menahemas Habermanas į koncentracijos stovyklą su šeima buvo atvežtas paauglystėje.
92 metų vyro atmintis tebėra puiki ir jis aiškiai prisimena, kaip buvo atskirtas nuo šeimos, nuvestas į stovyklos pakraštį ir gavo įsakymą kasti pelenus ir juos nešti į netoliese esantį kanalą.
Tik po darbų M.Habermanas paklausė čia seniau esančio vyro, ką jis visą dieną darė. Koncentracijos stovyklos „senbuvis“ atsakė, kad vaikino šeima praėjus vos 4 valandoms po atvykimo atsidūrė toje pelenų krūvoje, kurią jis kasė.
„Tada supratau, kur patekau, ir pasakiau sau, kad nenoriu čia mirti. Aš nenorėjau, kad mano pelenai būtų supilti į tą kanalą ir nutekėtų į upę“, – prisimena M.Habermanas.
Išlikti jį motyvavo nugirsta mintis, kad visi nebepajėgiantys dirbti iškeliauja kaminu į viršų.
„Kiekvieną kartą aš apie tai galvoju. Ši patirtis buvo giliai įrašyta man į sąmonę. Net ir praėjus 75 metams gyvenimas Osvencime man neduoda ramybės“, – prisimena vyras.
Negali pamiršti iki šiol
Koncentracijos stovyklose sąlygos buvo itin sunkios, tad čia aktyviai dirbti ir likti gyvam buvo faktiškai neįmanoma. Daug žmonių neatlaikė, daug jų naciai nužudė dujų kamerose.
M.Habermanas pasakoja, kad dar dabar nesupranta, kaip jam pavyko ištverti.
„Pažinojau žmonių, kurie buvo kur kas stipresni už mane. Bet kodėl jie nebegyvi, o aš dar čia?“ – retoriškai klausia vyras.
91-erių Malka Zaken taip pat prisimena Osvencimo koncentracijos stovyklos siaubus ir tikina nesuprantanti, kaip jai pavyko likti gyvai.
„Po išlaisvinimo dar ilgai negalėdavau užmigti ir verkdavau naktimis“, – pasakojo moteris.
Ji prisimena, kad prižiūrėtojai kalinius nuolat mušdavo ir kartais buvo sunku patikėti, kaip koncentracijos stovykloje pavyko ištverti dar vieną naktį.
Dujų kamerų baimę moteris prisimena taip pat kaip ir didžiulį badą, kuris kalinius per trumpą laiką paversdavo vaikščiojančiais skeletais.
Visur barbariški vaizdai
Kaliniai maisto gaudavo tris kartus per dieną. Rytą – pusę litro kavos arba arbatos. Per pietus apie litrą sriubos, kurios pagrindas buvo bulvės arba truputis kruopų ar miltų.
Naujai atvykę žmonės tai valgyti galėjo tik įveikę pasibjaurėjimą, kiti suprato – kad tik taip liks gyvi.
Vakarienei koncentracijos stovyklose kalinčių asmenų laukė maždaug 300 gramų juodos duonos su trupučiu dešros, sūrio ar margarino.
„To žmogui turėjo užtekti visai dienai. Mes nedrįsdavome suvalgyti visos duonos vienu kartu, nes jos galėjo prireikti vėliau, kai alkio nebegalėsi pakelti“, – tvirtino Osvencimo pragarą išgyvenęs 90-ies Saulas Orenas.
Koncentracijos stovykloje vyras prarado motiną, nėra išlikę nė nuotraukos. Dėl to S.Orenas iš atminties jos atvaizdą bando atkurti savo paveiksluose.
Tiesa, badas jį persekiojo dar ilgai po to, kai paliko Osvencimo sienas. Jis buvo vienas iš beveik 60 tūkst. kalinių, kuriuos naciai dar prieš užgriūvant sovietams privertė žiemą eiti link Vokietijos ir Austrijos.
Per tokias „mirties eitynes“ žuvo dar per 15 tūkst. žydų.
„Ėjome 12 parų faktiškai be maisto kąsnio, kol sustoję viename miške radome negyvą arklį ir visi prie jo supuolėme. Kiekvienas gavome po kąsnį“, – pasakojo S.Orenas.
Osvencimo siaubą išgyvenusio iš Lietuvos kilusio žydo Danny Chanocho atmintyje yra išlikęs vaizdas, kaip gyvi kaliniai valgė vokiečių užmuštų kalinių mėsą.
„Mes visi žinojome, kad yra dvi raudonosios linijos – negalima valgyti žmogienos ir vogti duonos iš kitų kalinių, tačiau jie neapsikentė bado“, – pasakojo vyras.
Jokios pergalės nebuvo
Nacių pragarą Osvencime išgyvenę žydai sutaria, kad jokia pergalė Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo pasiekta.
Jie tik liko gyvi, o to nepavyko padaryti kitiems 6 mln. jų tautos žmonių. Dabar išlikusieji teigia besitikintys ateities kartoms perduoti žinią apie baisybes, vykusias prieš 75 metus, kad tai nepasikartotų ateityje. Tačiau jie jaučia, kad istorija pamažu nyksta iš žmonių lūpų.
„Antrasis pasaulinis karas jau nebėra kiekvienos šeimos skaudulys. Daugeliui tai tapo tik dar viena vadovėlių istorija“, – tvirtino Osvencimo valstybinio muziejaus atstovas spaudai Pawelas Sawickis.
Vilniaus universiteto profesorė Violeta Davoliūtė „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad natūralu, jog istoriniams įvykiams tolstant mažėja gyvoji atmintis – juos menančių žmonių skaičius, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais vykęs Holokaustas išlieka itin svarbus ir šiandien.
„Tuos įvykius gožia kiti – karai, ginkluoti konfliktai, etniniai valymai ar kitokie įvykiai, kurie patraukia žmonių dėmesį.
Tačiau Holokaustas yra tapęs atspirties tašku kitų įvykių analizei. Čia randama ir genocido nusikaltimų, ir žmogaus teisių problematika.
Taip yra todėl, kad į Holokausto refleksijas buvo įdėta labai daug pastangų, nes tai buvo paradigminis įvykis ir dėl to jo atmintis yra labai aktuali“, – kalbėjo V.Davoliūtė.
Naudoja saviems tikslams
Holokausto bei Antrojo pasaulinio karo apmąstymų ir analizių gausu tiek Lietuvoje, tiek kitose buvusiose komunistinėse valstybėse, tačiau dažnai visos diskusijos pasibaigia konstruktyvumo stoka.
V.Davoliūtė tvirtino, kad svarbu prisiminti tai, kad į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukė beveik visos Europos valstybės, dėl to šios temos paliečia įvairiausius politinius lygmenis ir yra naudojamos kalbant ne tik apie dvišalius santykius, bet ir apie nacionalinius interesus ar platesnę geopolitinę erdvę.
„Nors Antrojo pasaulinio karo atmintis blėsta, jo problematika vis iš naujo aktualizuojama šiandienėje politikoje, diskusijose tarp įvairiausių žaidėjų ir dažnai tai su karo įvykiais turi mažai bendrų taškų. Atsiranda lyderių poreikis pasinaudoti šiomis temomis ir žmonėms kylančiomis emocijomis savo tikslams ir interesams įgyvendinti“, – teigė VU profesorė.
Lietuvoje, anot akademikės, žmonės yra pasirengę apmąstyti, įvertinti istoriją iš įvairių perspektyvų, tačiau dalis visuomenės tam tikrus istorijos aspektus vis tiek paverčia ideologiniu ginklu ir aršiai kovoja už tam tikras dogmas.
„Nors akademinių tyrimų atlikta nemažai, manau, kad trūksta visuomenės švietimo ir kalbėjimo apie tam tikrus istorijos aspektus ne tik dvinarėms kategorijomis – juoda ar balta, didvyriai ar kankiniai. Toks kalbėjimas kuria ideologizuota propaganda paverstos istorijos tradiciją, o iš to išsivaduoti mums būtų tik geriau“, – kalbėjo V.Davoliūtė.
Rusija keičia naratyvą
Bet pasiūlymų ar sprendimų, kurie istoriją mato tik kaip juodą ir baltą, gausu aukščiausiuose valstybės sluoksniuose. Praėjusį mėnesį parlamentaras Arūnas Gumuliauskas užregistravo Seimo nutarimo projektą, kuris numato, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo Antrojo pasaulinio karo metais vykusiose žydų žudynėse.
„Mes noriai tapatinamės su gelbėtojais ir didvyriais, tačiau nenoriai apmąstome kolaboravimo klausimą, taip tarsi permesdami tokias refleksijas apie mūsų istoriją kitiems“, – teigė VU profesorė V.Davoliūtė.
Panašų įstatymą praėjusiais metais priėmė ir Lenkijos valdžia, o tai sulaukė gausios kritikos visame pasaulyje. Kai kurie istorikai tvirtina, kad Lenkijos pavyzdys skatina kitas šalis taip pat bandyti nusiplauti rankas nuo dalyvavimo genocide.
Nesantaiką kelia ne vien požiūris į Holokaustą, bet ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.
Šio įvykio vertinimą įnirtingai bando pakeisti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Kremliaus šeimininkas skatina naratyvo, kuriame Sovietų Sąjunga nėra agresorė, plitimą. Jo nuomone, karą išprovokavusiomis valstybėmis yra laikomos šalys, kurios ir buvo pasidalytos pasirašant Molotovo-Ribbentropo paktą.
V.Davoliūtė teigė, kad Rusija kovoja su buvusių sovietinių valstybių istorijos interpretacijomis.
„Matomas akivaizdus noras parodyti, kad Rusija buvo civilizuota valstybė, kuri buvo viena iš karo laimėtojų. Taip pat stipriai Rusija akcentuoja naujųjų Rytų Europos valstybių barbariškumą – antisemitizmą bei norą perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją. Bet iš esmės tai yra Rusijos bandymas kovoti su sankcijomis ir izoliacija“, – tvirtino profesorė.
Su Rusijos naratyvo plėtojimu kovoja šalys, kurias šis pasakojimas liečia labiausiai.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis šią savaitę leidinyje „Politico“ publikavo straipsnį, kuriame V.Putiną kaltina „stalinistiniu revizionizmu“ ir kaltės dėl kooperacijos su Trečiuoju reichu permetimo Lenkijai ir kitoms šalims.
„Ši istorijos versija ne tik yra netiksli, bet ir žeidžia milijonus komunizmo aukų. Tai nacių ir Sovietų Sąjungos aljansas pasaulį pastūmėjo prie Antrojo pasaulinio karo.
Trečiasis reichas be sovietų pagalbos nebūtų sugebėjęs sukurti savo karinių pajėgumų, taip lengvai nugalėti Prancūziją ir Lenkiją ir sukurti Holokausto mašiną“, – rašė M.Morawieckis.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda atsisakė vykti į Holokausto aukų atminimo renginį Izraelyje dėl to, kad kalbėjimo teisė jame buvo suteikta V.Putinui, o ne jam.
Su kolega solidarizavosi ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Vietoje šalies vadovo vyko Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis.
Antisemitizmas išlieka gajus
Tačiau pasaulio lyderiai pabrėžia, kad antisemitizmas išlieka problema ir šiandieniame pasaulyje.
„Tai, kad antisemitizmas išlieka problema, rodo tiek islamistų grupuotės, tiek Vokietijos neonaciai, tiek kai kurie mūsų ar lenkų politikų žingsniai ir pareiškimai. Tačiau tai kartu yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys.
Antisemitizmu bandoma pasinaudoti kaip politine etikete, todėl į kiekvienos valstybės atvejį reikia žiūrėti atidžiai ir stengtis nesuplakti visko į vieną neaiškų ir beformį darinį“, – kalbėjo V.Davoliūtė.
Nurimus valstybių vadovų susitikimo atgarsiams Izraelyje pasaulio šalių lyderiai skris į Lenkiją, kur dalyvaus kituose Holokausto atminimo renginiuose Osvencime. Čia vykusių žudynių skausmas pasaulyje dar ilgai nenuslops.
Čia sugrįžti 75-ųjų išlaisvinimo metinių proga planuoja beveik 200 Holokaustą išgyvenusių žydų. Kuriems, kaip ir likusiam pasauliui, lieka tikėtis, kad praeitis nepasikartos.
