Sprogimai kilo Beiruto uoste esančiame sandėlyje, kuriame buvo laikomas didžiulis sprogstamųjų medžiagų kiekis. Pirminis sprogimas buvo mažas, manoma, kad po jo kilo gaisras.
O po antrojo sprogimo į dangų pakilo grybo formos dūmų debesis. Jį lydėjo šoko banga, kuri suniokojo daugybę pastatų ir sužeidė mažiausiai 5 tūkstančius vietos gyventojų.
Socialiniuose tinkluose šeimos prašo dingusius artimuosius atsiliepti – tokių yra mažiausiai šimtas.
Prireiks laiko, kol bus apžiūrėti visi griuvėsiai, o valdžios atstovai nuogąstauja, kad aukų skaičius dar gali išaugti.
Šluostėsi kraują ir ašaras
Sprogimo Beiruto uoste galia prilygo 3,3 balo žemės drebėjimui. Incidento metu kilusi niokojanti banga buvo jaučiama net už 80 kilometrų, o garsas buvo girdimas už 250 kilometrų esančiame Kipre.
Beiruto uostas trečiadienio rytą atrodė lyg po apokaliptinio scenarijaus. Sprogimo vietoje susiformavo krateris, kurį užliejo jūros vanduo.
Tebestovėjo tik viena sandėlio, kuriame įvyko incidentas, siena. Netoli esantys Rytų Beiruto gyvenamieji rajonai buvo suniokoti. Iš istorinių arkinių fasadų liko tik skaldos ir armatūros krūvos.
Žmonėms prireikė laiko, kad suprastų, kas įvyko. Langų stiklai dužo net už 10 kilometrų nuo sprogimo epicentro. Žmonės šluostėsi ir kraują, ir ašaras.
„Kelioms sekundėms buvau praradęs klausą. Žinojau, kad nutiko kažkas blogo ir staiga žemyn kristi pradėjo sudužę pastatų stiklai“, – BBC tvirtino Hadi Nasrallah.
Visi įrodymai rodo, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Libano vidaus reikalų ministras Mohammedas Fahmi pareiškė, kad sprogo kaip trąšos naudojama medžiaga – amonio nitratas.
Sprogusiame pastate dar nuo 2014 metų buvo laikoma 2,75 tūkst. tonų konfiksuoto pavojingo ir sprogaus chemikalo, nors uosto valdžia nuolat reiškė susirūpinimą, kad gali kilti pavojus.
„Mes esame prakeikti“
Nėra aišku, kas tiksliai galėjo sukelti sprogimu pasibaigusį gaisrą. Manoma, kad liepsnos pastate, kuriame buvo laikomas amonio nitratas, galėjo kilti atliekant suvirinimo darbus.
„Mes esame prakeikti, – britų laikraščiui „The Guardian“ teigė kraują besivalęs vyras. – Net jeigu tai ir buvo sprogimas – mes to sau leisti negalime.“
Kitas šukes nuo durų šlavęs vyras tvirtino, kad Libano istorijoje nėra buvę tokio incidento, o jo neįtikino valdžios pareiškimai.
„Tai atrodo lyg termobranduolinis sprogimas. Ar valdžia apie tai kalbės atvirai? Nemanau“, – kalbėjo Beiruto gyventojas.
Milžiniška atsitiesimo kaina
Tikėtina, kad šis sprogimas tik dar labiau pagilins krizę šalyje, kurios ekonomika ir taip stovi ant bedugnės krašto.
Šalyje nuolat vyksta protestai prieš korumpuotą ir nekompetentingą valdžią. Žmonės kaltina valdančiuosius nesugebėjimu susidoroti su didžiausia ekonomine krize nuo 1975-1990 metų pilietinio karo.
Protestai Libane kilo praėjusių metų spalį ir dar nėra nurimę. Žmones į gatves išeiti paskatino valdžios planai apmokestinti susirašinėjimų programėlę „WhatsApp“.
Valdantieji tokių planų atsisakė, tačiau žmonės tebereikalauja, kad šalyje pasikeistų visa valdančioji klasė, kuri rūpinasi tik savimi.
Libano valstybės skolos santykis su BVP yra vienas didžiausių pasaulyje, o valdžiai sunkiai sekasi žmonėms suteikti pagrindines paslaugas – elektrą, vandenį, švietimą ir sveikatos apsaugą.
Daugeliui tenka mokėti papildomai už šias paslaugas, tačiau didelė gyventojų dalis to neišgali.
Libano premjeras Hasanas Diabas televizijos eteryje po sprogimo prašė pasaulio pagalbos tvirtindamas, kad esame milžiniško masto katastrofos liudininkai.
Sprogimo suniokotas uostas buvo pagrindinis Libano prekybos taškas. Per šią vietą atgabenti produktai pasiekia visus 6 mln. šalies gyventojų. Uoste buvo įrengtas ir strateginis šalies kviečių atsargų rezervas.
Aišku viena: su ekonomine, politine ir sveikatos krize susiduriantis Libanas yra nepajėgus susitvarkyti dar ir su šia katastrofa. Lyg sprogimo būtų maža, ketvirtadienį Libane buvo užfiksuoti 255 nauji koronaviruso atvejai – didžiausias skaičius nuo pandemijos pradžios.
Beiruto gubernatorius Marwanas Abboudas tvirtino, kad šimtai tūkstančių žmonių liko benamiais, buvo suniokota apie 90 proc. miesto viešbučių.
Atsitiesti po nelaimės miestui prireiks 10-15 mlrd. JAV dolerių (8,45-12,7 mlrd. eurų). Tačiau ši suma gali būti žymiai didesnė.
Šaliai pagalbą pasiūlė JAV, daugybė Europos Sąjungos šalių, Kataras, Iranas ir net didžiausias Libano priešininkas – Izraelis.
Žmonės vėl protestuoja
Nevilties apimti žmonės ir po šio sprogimo išėjo į gatves protestuoti. Jų netenkino valdžios abejingumas sprendžiant vieną didžiausių šalį ištikusių katastrofų.
Žmonės kūrė laužus, o į pareigūnus mėtė akmenis. Šie protestuotojams atsakė ašarinėmis dujomis.
Kai kurie žmonės grįžta į apgriautus rajonus, tačiau matant griuvėsius sunku įsivaizduoti laimingą ateitį.
„Ką norite, kad pasakyčiau? Šiame rajone nieko neliko, net mūsų parduotuvės, – Libano transliuotojui LBCI kalbėjo siuvenyrų parduotuvę turėjusi Hilda. – Aš šios šalies neatstatysiu. Politikai mus paliko ir išvyko, tegul jie viską atstato.“
Premjeras H.Diabas pažadėjo, kad visi už nelaimę atsakingi žmonės sumokės. Po nelaimės pareigūnai sulaikė 16 uosto vadovų ir darbuotojų, tačiau teisybė vargu ar bus rasta.
Paskutinį kartą panašus sprogimas Beirute įvyko 2005-ųjų vasarį, kada automobilyje padėta bomba pražudė premjerą Rafiką Hariri. Žmonės baiminosi, kad šis incidentas gali būti susijęs su premjero žudikų byla.
„Niekas šioje šalyje nevyksta be pasekmių. Galbūt šiuo sprogimu visiems buvo pasiųsta žinutė – atsitraukite“, – kalbėjo nuolaužas valęs Sobhi Shattaras.
Vilties teikia savanoriai
Žmonių pasitikėjimą valdantiesiems atstatyti bus sunku.
Naivu tikėtis, kad visos Libano problemos greitu metu bus išspręstos, o žlugusia laikoma šalis net ir su kitų valstybių pagalba atsities po sprogimo bangos.
„Nesvarbu apie ką kalbame: ekonomiką, saugumo užtikrinimą, uosto veiklą ar korupciją – jokios problemos nebuvo bandoma rimtai išspręsti. Mes gyvename pasmerktoje šalyje“, – „The New York Times“ tvirtino Libano krikščionių demokratų partijos „Kataeb“ parlamentaras Elias Hankachas.
Ketvirtadienį Libane apsilankė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris ramino revoliucijos reikalaujančius nusivylusius žmones ir tvirtino, kad šaliai atsitiesti skirtos lėšos neatsidurs korumpuotų valdininkų rankose.
Vilties Libanui suteikia tik suniokotas gatves valantys savanoriai.
„Valdžia to neatliks, todėl mes patys privalome išspręsti problemas savomis rankomis“, – „The Guardian“ teigė gatves valantis Husamas.
