Tai – greičiausiai paskutinis Kremliaus mėginimas palaužti dabartinę Ukrainos valdžią politiškai ir priversti ją besąlygiškai pripažinti dalies rytinių Donecko ir Luhansko sričių okupaciją teisėta, o tenykštes „liaudies respublikas“ – visaverte Ukrainos teritorijos dalimi, turinčia dar ir „ypatingąjį statusą“.
Kijevo viršūnės siunčia net ir viešus signalus, kad būtų visai ne prieš tokią kapituliaciją mainais į „taiką“, tad kol kas paliaubos fronte tęsiasi stebindamos daugelį savo neįprastai ilga trukme.
„Tačiau anoji pusė visomis tomis dešimtimis paliaubų naudodavosi tik kaip proga dar giliau ir tvirčiau apsikasti ir apskritai sutvirtinti savo pozicijas. Tą patį ji daro ir dabar.
Atrodo, kad toks bus vienintelis ir šių paliaubų rezultatas“, – taip padėtį vertina dauguma karių pačioje fronto linijoje. Jie netiki, kad dabartinė ramybė čia gali virsti tikra ir ilgalaike taika.
Juolab kad tokios taikos iš tiesų nori Rusija. Tad vienintelis kelias, kurį jie mato, – toliau ginti dabartines pozicijas nusiteikus poziciniam karui be regimos pabaigos, o politikams verčiau stengiantis telkti ir stiprinti tarptautinį spaudimą Kremliui.
Ar Kijevas palūš?
Retas kuris net ir tarp uolių karo Ukrainos rytuose stebėtojų tiksliai prisimena, kiek jau buvo paliaubų tarp Ukrainos kariuomenės ir Rusijos vadovaujamų Donecko ir Luhansko separatistų. Mažiausiai – kelios dešimtys, o dauguma jų trukdavo nuo kelių dienų iki kelių valandų.
Pagrindinė priežastis, kodėl iš esmės visoje fronto linijoje jau šešerius metus trunkančiame poziciniame kare vis rusena ugnis, kartais įsiplieksdama visa jėga, – ji yra pagrindinis Ukrainos valdžios psichologinio ir politinio spaudimo įrankis. Ypač dabartinės, vis dar naujosios valdžios, vis dar tebežadančios baigti karą ir užtikrinti taiką.
Rusijos, tebesiekiančios Ukrainos politinio ir teritorinio sunaikinimo, tikslas – priversti Ukrainos valdžią besąlygiškai amnestuoti ir legitimuoti „liaudies respublikų“ marionetinę vadovybę bei „armijas“, leisti ten surengti „vietos rinkimus“, taip tą legitimaciją įtvirtinant, o iki tol Ukrainos konstitucijoje įtvirtinti tų teritorijų „ypatingąjį statusą“. Ir tik po to Ukrainai būtų grąžinama rytinės sienos su Rusija kontrolė bei kiti formalūs, tačiau visiškai tušti valdžios jose atributai.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir artimiausia jo aplinka, iš kurios svarbiausia figūra – prezidento administracijos vadovas Andrejus Jermakas, visą laiką intensyviai derėjosi akis į akį su artimiausia paties V.Putino aplinka, kurioje pagrindinis asmuo šiuo klausimu – artimas V.Putino bendražygis Dmitrijus Kozakas.
Kremlius, regis, V.Zelenskio prašymams padaryti kokių nors nuolaidų ar kompromisų nenusileido. Tuomet ir pats V.Zelenskis, ir kiti aukščiausi Ukrainos pareigūnai ėmė net ir viešai tvirtinti, kad jokių „ypatingųjų statusų“ niekam neteiks, pirmiausia Ukraina nori susigrąžinti realią ir sienos, ir visų šių teritorijų kontrolę, o bet kokie rinkimai turi vykti tik pagal Ukrainos įstatymus.
Įnirtęs Kremlius tiktai sustiprino spaudimą. Tiek D.Kozakas, tiek kiti Rusijos atstovai pradėjo kategoriškai skelbti, jog ir naujoji Ukrainos valdžia yra „beviltiška“, grasinti „neatitaisomais padariniais“, o ugnis fronte įsiplieskė su nauja jėga, nusinešdama kartais ir po keletą ukrainiečių karių gyvybių per savaitę.
Ir štai staiga pranešta, kad nuo liepos pabaigos sudaromos „visa apimančios“ paliaubos, ir buvo pakeisti Ukrainos delegacijos vadinamojoje trišalėje kontaktinėje grupėje vadovai. Buvusį Ukrainos prezidentą Leonidą Kučmą čia pakeitė pirmasis Ukrainos vadovas po Sovietų Sąjungos griūties Leonidas Kravčukas ir jo laikų premjeras Vitoldas Fokinas.
Jie pastaruoju metu ir pratrūko naujais Rusijai palankiais pasiūlymais – ypač V.Fokinas, kuris paskelbė, jog Ukrainai vis dėlto reikia amnestuoti visus separatistus ir suteikti „ypatingąjį statusą“ ne tik dabar okupuotoms teritorijoms, bet ir visam Donbaso regionui.
Be to, V.Fokinas pareiškė galįs asmeniškai vykti derėtis su separatistais. Būtent tiesioginių Kijevo atstovų derybų akis į akį su „liaudies respublikų“ atstovais Maskva žūtbūt siekia visą laiką nuo karo pradžios.
Kilus didžiuliam pasipiktinimui ir triukšmui nuo šių V.Fokino pareiškimų atsižegnojo ir L.Kravčukas, ir V.Zelenskio administracija.
Tačiau daugelis neabejoja, jog buvęs premjeras kalbėjo su aukščiausios valdžios žinia ir palaiminimu – kad bent jau patikrintų reakciją ar parodytų „gerą valią“ Rusijai, siekiančiai žūtbūt užfiksuoti Ukrainos įsipareigojimus bent jau trišalėje grupėje, į kurią įeina ir Rusijos bei separatistų, ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovai.
Kariai taika netiki
O ką apie tai mano patys Ukrainos kariškiai – tiek aukščiausia jų vadovybė, tiek tie, kurie gina Ukrainos pozicijas fronte?
Ukrainos kariuomenės generalinio štabo viršininkas generolas leitenantas Serhijus Kornijčukas „Lietuvos rytui“ teigė, jog paliaubos, nepaisant smulkių provokacijų, tęsiasi, o Ukrainos kariuomenė visiškai kontroliuoja padėtį.
Anot vieno iš Ukrainos kariuomenės vadų, rizika, kad Rusija tiek Donbase, tiek iš savo teritorijos gali pradėti naują plataus masto agresiją, egzistuoja, tačiau, anot jo, toji rizika nedidelė – pirmiausia dėl pavojaus pačiai Rusijai užsitraukti dar didesnes tarptautines sankcijas.
„Jais pasitikėti neverta. Vienintelis dalykas, kurį galime ir turėtume daryti, – duoti jiems kuo rimtesnį atkirtį, tuo metu politikai turėtų dirbti su Vakarais, kad šie ekonomiškai ir politiškai spaustų Rusiją, mokančią jiems pinigus“, – taip galima reziumuoti požiūrį, „Lietuvos ryto“ girdėtą apsilankius priešakinėse Ukrainos karių pozicijose Luhansko ir Donecko sričių sandūroje.
Fronto ruožas prie Zolotės gyvenvietės Luhansko srityje – vienas karščiausių ir svarbiausių, o dabar čia įsitvirtinęs vienos iš labiausiai nuo karo pradžios patyrusių, vėtytos ir mėtytos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 30-osios brigados 1-asis batalionas.
Keletą kilometrų besidriekiančias ukrainiečių pozicijas nuo priešo įtvirtinimų kai kuriose vietose teskiria pora šimtų ar šimtas metrų. Prieš ukrainiečius stovi vadinamoji 6-oji motorizuotoji brigada iš Stachanovo miesto.
Pasak ukrainiečių, daugumą jos kovotojų sudaro vietiniai, tačiau kone visos vadovaujančios grandys – atvykėliai iš Rusijos.
Nors eilinio separatisto mėnesio alga – apie 300 dolerių, šioji brigada, pasak Ukrainos kariškių, kone visiškai sukomplektuota ir motyvuota.
Mat žlungant okupuotų teritorijų ekonomikai, o jas baigiant galutinai integruoti Rusijai, „karinė tarnyba“ lieka kone vienintelė išeitis daugeliui skurstančių ir propagandos paveiktų žmonių.
Bataliono vadas Valerijus Petrenka pasakoja tai, ką anksčiau „Lietuvos rytui“ teigė ir brigados štabo karininkai, – prieš pat paliaubų paskelbimą buvo itin karšta, o dabar kol kas vis dar ramu. Bataliono pozicijos nuo kovo būdavo apšaudomos vis intensyviau ir nuo keliasdešimties apšaudymų per mėnesį vasarą pasiekė po pusantro ar kone du šimtus kartų.
Pasak V.Petrenkos, „dirbo“ kone visų rūšių ginkluotė – nuo snaiperių iki minosvaidžių ir net sunkiosios artilerijos.
„Bet ir jie mumis toli gražu nesidžiaugė.
Žinot, man ir taip reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad prilaikyčiau savo vyrus. Tačiau dirbome ir atsakydavome adekvačiai, nenaudodami uždraustos ginkluotės, bet efektyviai. Tad iš anos pusės ne kartą prašydavo ugnies nutraukimo, nes jiems būdavo visai liūdna“, – sakė V.Petrenka.
Jis ir kiti bataliono vadovybės atstovai teigė, jog priešas iš esmės laikosi paliaubų sąlygų – tik kartais padrikai ir provokuodamas pašaudo lengvąja ginkluote, kai kur praskrenda žvalgybiniai dronai, tačiau esminis dalykas – separatistai ir toliau tvirtina savo pozicijas.
O tai rodiklis, jog Rusijos kontroliuojami separatistai nenusiteikę jokiai taikai – nebent tik Kremliaus sąlygomis.
Nori tarptautinės pagalbos
Netikintys Rusijos noru iš tiesų susitarti ir pasiryžę toliau kariauti „Lietuvos rytui“ tvirtino ir jūrų pėstininkai iš 503-iojo bataliono, ginantys pozicijas Donecko srityje, šalia vienos iš separatistų citadelių – Horlivkos miesto.
Vienas kovingiausių batalionų dar vadinamas „barsukais“ – pagal savo legendinio vado Vadimo Sucharevskio šaukinį Barsukas. Šis jaunas, tačiau jau daug patyręs ir itin pasižymėjęs karininkas garsus tuo, jog būtent jo įsakymu Ukrainos kariai iššovė pirmuosius šūvius į separatistų koloną prie Slovjansko ir taip pradėjo atvirą Rusijos hibridinių pajėgų ir Ukrainos kariuomenės karą.
„Rusija dabar daro viską, kad kuo labiau pakirstų veteranų, savanorių, kariškių, apskritai patriotų autoritetą bei reputaciją visuomenės akyse.
Kita vertus, daug žmonių, patys nepatyrę, kas yra mūšiai gatvėse ar artilerijos apšaudymai, stengiasi užmiršti karą, užmerkti prieš jį akis. Tai ką kalbėti apie Europą?
Rusija nori įšaldyto konflikto. Šešerius metus jie susitikinėja tose visose kontaktinėse grupėse ir visus šešerius metus – be rezultato. Taigi man akivaizdu, kad visa tai Rusija specialiai veda link to, kad viskas būtų užfiksuota taip, kaip yra dabar“, – „Lietuvos rytui“ sakė Barsukas.
Paklaustas, ar mano, kad šios paliaubos – į naudą Ukrainai, tik skeptiškai kurį laiką šypsodamasis patylėjo, o tada atsakė: „Na, pasakykime taip: tai bandymas.“
Pasak jo, vienintelis bene realistiškiausias variantas – Jungtinių Tautų taikdariai.
Tiesa, tokiam požiūriui daugelis prieštarauja pačioje Ukrainoje – tokiu atveju Ukraina esą pripažintų, jog nesusitvarko su padėtimi savo teritorijoje ir yra nepajėgi įgyvendinti savo suverenumo.
Paklaustas, ar tiki, kad Rusija, kuri visą laiką tai atmeta, sutiktų su tarptautinių taikdarių įvedimu, V.Sucharevskis atsakė: „Aš manau, kad ją galima priversti. Žinoma, pagrindinė priemonė – sankcijos. Jeigu tos pagrindinės šalys, kurios dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įsipareigojo Ukrainos, atsisakiusios atominio ginklo, saugumui, susivienytų, turėtų bendrą politinę valią, Rusija turėtų nusileisti. Jai nebūtų kitos išeities.
Jeigu iš tiesų ją užgultų rimtų, plačių ekonominių sankcijų našta, kurią Vakarai vis pamažu didintų, jiems liktų arba nusileisti, ar staugti ir gerti savo naftą.“
Jau rengiasi žiemai
Bataliono vadas teigė, jog jam ir jo kariams nerimą kelia ir įvykiai Baltarusijoje.
Pasak jo, kol kas tikrai nežinia, kas ten ateis į valdžią ir ar dabartinio režimo nepakeis dar atviriau prorusiškas, kuris kelių šimtų kilometrų Ukrainos sieną su Baltarusija galėtų paversti nauju frontu.
Tuo metu jūrų pėstininkai priešakinėse pozicijose, tarp kurių buvo itin daug jaunų, ką tik karo mokslus baigusių karininkų bei eilinių karių, „Lietuvos rytui“ dar atviriau dėstė skeptišką požiūrį tiek į paliaubas, tiek į visą dabartinę situaciją.
Pasak jų, šios paliaubos – tiesiog laiko gaišimas, nenaudingas Ukrainos kariuomenei, bet naudingas separatistams, kurie tikrai nenusiteikę jokiai taikai ar tuo labiau nusiginkluoti.
Taigi, pasak jų, lieka tik ruoštis žiemai tose pačiose pozicijose, prieš kurias už maždaug kilometro – separatistų įtvirtinimai ant kalvų, susiformavusių iš žemių, iškastų apleistose kasyklose, bei tų kasyklų bokštuose. Pastarieji – suvarpyti ukrainiečių tankų šūvių, kai šie stengėsi tuos bokštus sugriauti, tačiau nesėkmingai.
O dabar juose – separatistų stebėjimo ir artilerijos ugnies koregavimo postai, iš kurių jie stebi ukrainiečių pozicijas. Ir, žinoma, laukia įsakymo vėl paleisti ugnį.
Aklavietė – ir prie fronto
„Šiaip jau, užuot gaišus laiką su visokiomis „paliaubomis“ ir leidus separams dar geriau įsitvirtinti, verčiau reikėtų tiesiog normaliai kariauti, nusiteikus, kad tai bus ilgai, ir tiek“, – tokia nuomonė vyravo ir jūrų pėstininkų pozicijose.
Norėdami pailiustruoti savo įsitikinimą, kad priešas anoje pusėje – nesutaikomas bei absoliučiai negailestingas, nesuinteresuotas jokia taika, kariai dalijosi pasakojimais apie tai, kokie nuožmūs susišaudymai vyko iki pat dabartinių paliaubų pradžios. Ypač – apie snaiperių karą.
Pasak ukrainiečių, daugelis priešo snaiperių – atvykėliai iš Rusijos, tarp kurių ir daug specialiųjų pajėgų karių, kurie čia tiesiog treniruojasi.
„Kai jis šauna į žmogų, kuris apsirengęs neperšaunamą liemenę ir dėvi šalmą, turi greičiausią galimybę jį „nuimti“ – šauti į kaklo, veido, žodžiu, galvos sritį. Bet ne, jie taip dažniausiai nedaro. Jie arba specialiai taikosi į tarpukojį arba tiesiog laukia, kada žmogus pasisuks šonu ir tuomet šauna į tarpą tarp liemenės plokščių ar tiesiai po liemene. Žodžiu, tam, kad žmogus kuo ilgiau ir skausmingiau kankintųsi prieš mirtį. O žiauriausios ir kantriausios būna moterys“, – pasakojo kariai, pridūrė, kad tokių aukų jų gretose buvo visai neseniai.
Pasak ukrainiečių, tokiems priešams jie taip pat nerodo jokio pasigailėjimo – dažniausiai stengiasi išaiškintą snaiperio poziciją „uždengti“ minosvaidžiais, kad jis arba ji būtų garantuotai sudraskyti į gabalus.
Tačiau jei padėtis fronte, nepaisant paliaubų, atrodo be galimybių keistis, dar mažiau prošvaisčių – šalia jo.
Patys ukrainiečių kariškiai tvirtina, kad Ukraina pralaimi Rusijai informacinę kovą dėl vietos visuomenės protų, o bendros nuotaikos ir požiūris į Ukrainos valstybę bei karą čia iš esmės nekeičia – patriotiškai nusiteikusi mažuma piliečių. Likusieji arba tiesiog pasyviai dėl visko kaltina Ukrainos valdžią ir remia atvirai prorusiškas politines jėgas, arba aktyviai remia separatistus ir Rusiją.
Tuo, kad tokia diagnozė daugiau ar mažiau atitinka tikrovę, „Lietuvos rytui“ teko įsitikinti pabendravus su žmonėmis pramoninio Torecko miesto gatvėse ir prie vieno iš „pasienio“ su „Donecko liaudies respublika“ postų Majorske. Pastarasis punktas, pro kurį kasdien praeidavo apie 8 tūkst. žmonių į abi puses, pasiimti Ukrainos pensijų ir čia apsipirkti, separatistų uždarytas neva dėl koronaviruso grėsmės.
Tiek vyresnio amžiaus Torecko turgaus prekeivės, tiek centrinėje aikštėje pramogavęs jaunimas teigė, jog jokių prošvaisčių mieste ir regione nematyti, visi, kas gali, išvažiuoja, kasyklos užsidaro. O dėl to esą kalčiausia Ukrainos valdžia, kuriai šie žmonės esą visiškai nerūpi.
Taigi, šie žmonės per rinkimus pirmiausia balsuoja už „Opozicinę platforma-Už gyvenimą“, kurios pagrindą sudaro buvę atviri kolaborantai su Rusijos okupacinėmis pajėgomis ir buvusios Regionų partijos, kurios vadovu buvo į Rusiją po Maidano revoliucijos pabėgęs buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, atstovai.
Karas, pasak šių žmonių, baigsis tik tuomet, kai nustos būti „naudingu“ tiems, kurie iš jo esą daro biznį Ukrainoje, o ne tada, kai jį nuspręs ar bus priversta baigti Rusija.
Viskas priklausys nuo separatistų vadovybės
Serhijus Kornijčukas
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkas, generolas leitenantas
„Padėtis fronte kontroliuojama. Per pastarąjį mėnesį nuo paliaubų pradžios nė vienas Ukrainos karys nežuvo ir nesužeistas. Tokio ilgo periodo, kad neturėtume sužeistųjų ir žuvusiųjų, nebuvo nuo pat 2014 m.
Žinoma, yra provokacijų – padrikai pašaudoma, tvirtinamos pozicijos, kasami apkasai atsistojus visu ūgiu. Taigi visa tai mums labai aiškiai liudija, kad anoji pusė, jei tik nori, valdo padėtį separatistų gretose. Anksčiau po dviejų ar trijų dienų pradėdavo vėl šaudyti, o dabar vis dar tyli – vadinasi, ir tuomet, ir dabar toks būdavo įsakymas iš viršaus.
Kita vertus, nemanau, kad separatistų apačios labai nori tęsti aktyvų karą – jos irgi nuo jo pavargo. Taigi viskas priklausys nuo jų vadovybės. Žinoma, žinome, kad Rusija gali bet kada smarkiai padidinti pajėgas, „liaudies respublikų“ formuotes, kurios įeina į kariuomenės sudėtį, imtis naujos intervencijos iš pačios Rusijos teritorijos. Tačiau kol kas pasirengimo tokiems veiksmams nematome.
Suprantama, nes tai būtų pernelyg rizikinga Rusijai – ne tik dėl naujų sankcijų pavojaus, bet ir dėl Ukrainos armijos, kuri dabar yra viena stipriausių Europoje, pajėgumo.“
. Tačiau mes, žinoma, esame įsitikinę, kad tik kolektyvinė gynyba yra tikra priemonė prieš Rusiją, tad svarbiausias mūsų tikslas – NATO. Nes visa Rusijos istorija – tik grobikiški karai, o Ukraina – ne vienintelis jų objektas
Pirmiausia – politinės. Nes karinio šio konflikto sprendimo būdo nėra.
Svarbiausias Rusijos stabdymo būdas čia – tarptautinės ekonominės sankcijos jai.
