„Esu tokia pat kaip ir visi, todėl mano vietoje gali būti bet kuris kitas žmogus, šio baltarusių kovos už savo laisvę pripažinimo nusipelnė kiekvienas mano tautietis“, – likus keletui dienų iki Andrejaus Sacharovo premijos už minties laisvę teikimo Briuselyje „Lietuvos rytui“ sakė šiuo metu Lietuvoje su vaikais besiglaudžianti S.Cichanouskaja.
– Kaip šiandien jaučiatės? Ar jau apsipratote su mintimi, kad gyvenate Lietuvoje?
– Būna visaip. Puikiai suprantu, kad man ir mano vaikams gresia pavojus, o čia, Lietuvoje, esame saugūs ir aš galiu būti naudinga Baltarusijai.
Žinoma, nesijaučiu taip, lyg gyvenčiau namuose, tačiau neleidžiu sau jausti vienatvės, tam paprasčiausiai nėra laiko. Nuolat turiu galvoti apie žmones, kurie šiuo metu yra Baltarusijoje, šimtai sulaikytų žmonių.
Puikiai suprantu, kad kol mes nelaimėsime, atsikvėpti negalima.
– Ar jūsų vaikai jau apsiprato su nauja gyvenimo rutina Vilniuje?
– Nepasakyčiau. Dukra nuolat klausinėja, kada ji galės sugrįžti į darželį Minske.
Kai ji kalbasi su Baltarusijoje esančia močiute, nuolat klausia, ar jau nesibaigė koronaviruso pandemija. Jai buvo paaiškinta, jog mes išvykome, kad nesusirgtume.
– Tikriausiai būdama čia pasiilgstate savo artimųjų, kurie, atrodytų, nėra labai toli geografiškai, bet dėl susiklosčiusios situacijos negalite nuvykti jų aplankyti...
– Taip, labai. Nors su savo seserimi ir anksčiau susitikdavome ne taip dažnai, ypač dabar kalbantis su ja apninka tas jausmas, kad aš ne namuose.
Gyvendama Baltarusijoje savaitgaliais susitikdavau su draugais, dabar sau to leisti negaliu dėl moralinių priežasčių: jeigu yra koks nors renginys ar svarbus susitikimas, juk neisiu tuo metu į kiną. Aplinkiniai man nuolat kartoja, kad privalau skirti ir laiko sau, bet niekaip negaliu peržengti per save.
– Ar jūsų aplinkoje buvo žmonių, kurie ragino trauktis iš rinkimų ir nerizikuoti savo šeimos gerove?
– Nebuvo, bet man pačiai buvo labai baisu. Jaučiau ir jaučiu labai didelę atsakomybę žmonėms, kurie išėjo į gatves.
Tomis akimirkomis, kai pagalvodavau apie baimę, prisimindavau, kad tiems žmonėms irgi baisu, suimdavau save į rankas.
Įsivaizduokite daugiatūkstantinę minią, judančią viena banga, kažkur netoliese stovi OMON pareigūnai, išrikiuoti jų automobiliai, kurie išveža protestuotojus, ir nežinai, kas jau kitą akimirką gali nutikti.
Iš pradžių manydavau, kad žmonėms turėtų būti baisu tokiose demonstracijose, bet jie man sakė, jog jaučiasi laimingi galėdami susivienyti.
– Sviatlana, o kaip atrodė jūsų gyvenimas šią dieną lygiai prieš metus?
– Tai, kas mano gyvenime vyko prieš metus ir prieš dvejus, – labai skirtingos situacijos. Gyvenimas pasikeitė radikaliai.
Prieš dvejus metus, pamenu, vykome su šeima atostogų į užsienį, o prieš metus tokiu laiku Siarhejus dar važinėjo po Baltarusiją ir jau netrukus buvo pirmą kartą įkalintas.
Pamenu, kad pernai Naujuosius metus sutikome jau be jo – jis sėdėjo kalėjime.
Jau tada gyvenau apimta streso. Aišku, ne tokio, kaip dabar, bet tada buvau tiesiog mama ir žmona, kuri neturėjo nieko bendro su tuo, ką veikė vyras.
Į politiką irgi reikia ateiti, negali į ją vieną dieną imti ir įkristi. Aš į ją atėjau su vyru – jis anksčiau, aš vėliau. Jis labai tvirtai tikėjo, kad žmonės patys gali viską pakeisti, o aš stebėjau viską gana pasyviai, kaip ir dauguma baltarusių.
– Atėjus į jūsų biurą stebina, kad čia darbuojasi tokia didelė komanda. O kaip atrodo jūsų pačios darbo diena?
– Ryte suruošiu vaikus į mokyklą ir darželį. Kartais juos vežu pati, kartais tai padaro draugai, tada pati atvykstu į biurą, kur laukia labai įtemptas darbas – susitikimai, interviu, svarbūs susirinkimai. Dažniausiai darbo diena užsitęsia iki 6–7 valandos vakaro, o penktadieniais stengiuosi vaikus paimti kuo anksčiau, nes dukra labai laukia ir išgyvena.
– Ar gyvendama čia, Lietuvoje, jūs galite kaip paprastas žmogus nueiti apsipirkti, pavyzdžiui, į maisto prekių parduotuvę?
– Taip, galiu, bet kadangi man parūpinta apsauga, ji mane lydi.
Iš esmės aš galiu gyventi normalų, kiek tokiomis aplinkybėmis įmanoma, gyvenimą.
– Kada nors šis į jūsų gyvenimą daug nežinios atnešęs periodas baigsis. Ar po jo norėtumėte ir toliau likti politikoje?
– Turite suprasti, kad būti politikoje šiuo sunkiu metu ir būti joje ateity, kai prasidės pereinamasis periodas ir šalis pradės iš naujo stotis ant kojų, – skirtingi dalykai.
Šių dienų Baltarusijoje nėra politikos – tai diktatūra. Per šį laikotarpį labai daug išmokau ir mokausi toliau, todėl nemanau, kad mano sukauptas žinias galima tiesiog imti ir išmesti.
Kai mano šalyje prasidės pereinamasis laikotarpis, įvyks nauji rinkimai, norėsiu dar šiek tiek pasimokyti, susisteminti turimas žinias ir susieti savo gyvenimą su žmogaus teisių gynimu.
Noriu dirbti savo šalyje ir savo šaliai.
– Kitą savaitę Europos Parlamente jums bus įteikta A.Sacharovo premija. Ar žinia, kad ši premija skirta jums, buvo netikėta?
– Bet koks baltarusių kovos už savo laisvę pripažinimas be galo svarbus. Bet kokia pagalba ir palaikymas mano tautiečiams labai reikalingi, o toks solidus įvertinimas leidžia pajusti, kad mūsų neužmiršo ir mus supranta. Atrodytų, kad ilgą laiką mes tarsi gyvenome izoliuoti ir apie mus žinojo tik tiek, jog turime diktatorių, o juk iš tiesų Baltarusija turi ką pasiūlyti: mūsų žmonės darbštūs, išsilavinę, plėtojami verslai.
Šaliai, kuri gyvena nuolatinėje priespaudoje, laikas keistis taip, kad visa nauda keliautų ne į vieną kišenę, o sistema pagaliau imtų rūpintis žmogumi.
– Ar šiandien Baltarusijos žmonės turi instrumentus siekti kitokios šalies kūrimo?
– Mes visi manome, kad žinome, kas yra demokratija, kad kiekvienas žmogus gali dalyvauti priimant sprendimus valstybėje. Baltarusijoje niekuomet to nebuvo ir mums to teks išmokti.
Tokie pokyčiai į žmonių sąmonę greitai neateis ir tai bus nelengva, nes žmonės pripratę daryti, kas jiems sakoma: jeigu man nesumokėjo dalies atlyginimo, nieko tokio, šį mėnesį tiesiog pagyvensiu truputį taupiau... Viskas daroma pagal nurodymus, o šalį reikia kurti kitokią, bet tai sunkus ir ilgas procesas. Gyventi laisvai irgi reikia mokytis, nes laisvė taip pat gali atnešti anarchiją ir chaosą.
Ar mes turime instrumentus, padėsiančius ateiti pokyčiams?
Šiandien mums labai svarbu mokytis, kaupti patirtį ir, kiek tai įmanoma, inicijuoti labiausiai žmonėms reikalingus pokyčius.
Tai ne vienos dienos ir ne vienų metų procesas, tam reikia laiko, bet visi kadaise ėjo šiuo keliu, o gal mums pavyks padaryti sėkmingą šuolį ir kai kuriuos etapus sutrumpinti semiantis patirties iš kitų Europos šalių patirties.
– Ar kyla Baltarusijos visuomenėje vidinis konfliktas dėl to, kad vieni rytą išeina į demonstracijas, o kiti į darbą OMON ar kitose jėgos struktūrose?
– Svarbu pabrėžti, kad A.Lukašenkos režimą palaiko labai mažai žmonių.
Tai arba nesuprantantys tikrosios situacijos ir valstybinės propagandos įtikinti žmonės, kurie mąsto – „kad tik nebūtų karo, o kad esame užspausti, tai nieko tokio“, arba su režimu tam tikrais ryšiais susiję žmonės.
Kalbant apie OMON, taip, yra tokių, kuriems tikriausiai malonu tyčiotis iš žmonių ar juos mušti, bet didžioji dalis OMON pareigūnų tikrai nėra prezidento šalininkai ir tuo užsiimti nenori.
Jėgos struktūrose dirbantys žmonės atsidūrė tokioje situacijoje, kai jiems paprasčiausiai nėra kur eiti: jei jie norėtų iš valstybinės struktūros pereiti į opozicijos, tai tokios juk nėra. Dabar pamažu jos kuriamos, tačiau pačioje pradžioje tikrai nieko tokio nebuvo, o tų, kurie tiesiog pasirinko išeiti, buvo, bet nedaug.
– Ar daug vilčių dėl spaudimo režimui suteikia trečiasis Europos Sąjungos sankcijų paketas?
– Deja, ne. Galbūt aš klystu, bet prie sąrašo buvo pridėta vos penkiolika naujų pavardžių. Stebiuosi tuo, kaip dabar reaguoja Europos šalys. Pačioje pradžioje sulaukiau labai daug palaikymo, pirmasis sankcijų paketas buvo parengtas labai greitai, žengti kiti žingsniai. 30 tūkstančių žmonių taikių protestų metu jau buvo sulaikyta OMON pajėgų.
Visi mato, kas daroma su žmonėmis, o sankcijų sąraše nėra nė šimto pavardžių...
Šioje situacijoje būtina apginti savo deklaruojamas vertybes, ne tik apie tai kalbėti.
– Ar jūs pati esate girdėjusi tam tikros kritikos Europoje dėl savo vyro politinių pažiūrų Krymo priklausymo Rusijai klausimu?
– Visa tai propaganda. Tai labai jautrus klausimas, ir yra žmonių, kurie naudojasi situacija, kalba netiesą.
Mano vyras Kryme turi draugą, kuris ten gyvena seniai, todėl ir po pokyčių (Rusijai okupavus Krymą. – Aut.) jis vis tiek jį aplankydavo.
Vėliau šis draugo lankymas turėjo pasekmių, mat dėl įvairių politinių ginčų jo pavardė net buvo atsidūrusi „Vagner“ samdinių sąrašuose...
Įsivaizduokite, vyksta karas, o toje šalyje gyvena tavo draugas. Jis vis tiek tavo draugas, ir tai nereiškia, kad tu palaikai vieną ar kitą kariaujančią pusę.
Tai su Siarhejaus pažiūromis neturi nieko bendra, labai dažnai piktavaliai pasinaudoja tam tikrais iš konteksto ištrauktais momentais, juos pateikia kaip faktus ir, deja, tai plinta.
Tokiais pat metodais naudojasi ir A Lukašenka – pats sugalvoja, tuo patiki ir paskleidžia, nors viskas iš tiesų būna kitaip.
– Jūsų vyras šiuo metu įkalintas. Ar jums žinoma, kokios jo bylos perspektyvos?
– Jis sulaikytas jau ne pirmą kartą, buvo bandoma pateikti kaltinimus.
Šiuo metu jokios teisinės procedūros nevykdomos, vilkinamas laikas, jis tiesiog sėdi ir laukia, kol galiausiai mums pasiseks pasiekti savo tikslą ir jis išeis į laisvę.
– Jūs susitikote su galingiausių Europos valstybių lyderiais, kurie yra svarbiausi veikėjai didžiojoje politikoje.
Ar pajutote iš jų pusės žmogišką supratimą ir tai, kad jiems iš tiesų svarbu, kas dedasi Baltarusijoje?
– Neįvardysiu pavardžių, bet tokių žmonių tikrai sutikau. Tikrai jaučiu, kada su manimi susitinkama tik dėl bendros nuotraukos ir todėl, kad tas susitikimas numatytas, o kada žmogui tikrai svarbu ir jis nori padėti.
– Kaip jūs norėtumėte gyventi po penkerių metų?
– Noriu gyventi su vyru ir vaikais savo šalyje, noriu būti savo šaliai naudinga ir matyti, kaip ji keičiasi.
Gal po penkerių metų Baltarusija bus jau bepražystanti valstybė. Gal ji ir nepasieks kokių nors europinių standartų, bet baltarusiai nori turėti šalį, kurioje galės jaustis saugiai, kur jiems negrės pavojus, kur į jų problemas nebus žiūrima iš viršaus.
