Chochutla, Meksika – naujieji darbuotojai pradėjo tvarkytis, kol instruktorių grupė su puskarininkiais, atsakingais už įgūdžių treniravimą, stovėjo eilėje kažką slėpdami.
„Kas iš jūsų esate anksčiau ką nors nužudę?“ – paklausė vienas instruktorių.
Kelios rankos pakilo.
Instruktoriai pasitraukė į šalį, rodydami į nuogą lavoną žolėje. Vienas jų įbruko arčiausiai stovinčiam vyriškiui į rankas mačetę. „Sukapok tą kūną“, – liepė jis.
Naujieji darbuotojai sustingo. Instruktorius kiek palaukė, atsistojo išsigandusiam darbuotojui už nugaros ir paleido kulką tiesiai jam į galvą. Tada, kol kiti sumišę žiūrėjo, perdavė ašmenis grupelėje stovinčiam paaugliui.
Tas nesidrovėjo. Jis pasinaudojo galimybe įrodyti, kad gali būti žudikas – „sicario“ (liet. „samdomas žudikas“), – staiga pagriebė įrankį. Galimybė užsidirbti pinigų, įgyti galios ir – ko jis labiausiai troško – pagarbos. Tai buvo tokia vieta, kurioje baimės kaina buvo mirtis.
„Norėjau būti psichopatas, žudyti be pasigailėjimo ir būti baisiausias „sicario“ visame pasaulyje“, – sakė vyras ir paprašė, kad jo vardas nebūtų minimas dėl jo šeimos saugumo.
Jį kartu su kitais darbuotojais į treniruočių stovyklą kalnuose išsiuntė narkotikų kartelis „Guerreros Unidos“.
Ten jis įsivaizdavo lauko pratybas, rytinius bėgimus ir šaudymą į taikinį.
Dabar, stovėdamas prieš lavoną, jis vos laikėsi neapsivėmęs.
Jis užsimerkė ir smogė. Kad išgyventų, jam reikėjo tęsti kursą. Treniruotės atliks visą kitą darbą, pašalindamos jo baimes ir empatiją.
„Jie iš manęs atėmė visą žmogiškumą ir pavertė pabaisa“, – sakė jis.
Per kelerius metus jis tapo vienu pavojingiausių žudikų Meksikos valstijoje Morelose ir kartelių įrankiu, siaubiančiu tautą.
Jis sakė, kad iki 2017 m., būdamas vos 22 metų, dalyvavo daugiau negu 100 žmogžudysčių. Valdžia patvirtino 24 žmogžudystes vien Morelose.
Tais metais, kai policija jį sugavo, vyras galėjo būti nuteistas daugiau nei 200 metų kalėjimo. Bet, užuot patraukusi jį baudžiamojon atsakomybėn, valdžia pasinaudojo puikia galimybe sugriauti kartelį iš vidaus. Jis tapo pagrindiniu slaptos policijos operacijos, per kurią išardytas kartelis pietinėje Moreloso dalyje, areštuota ir nuteista dešimtys kartelio operatyvininkų, dalyviu.
Maža kaina už teisingumą
Tyrėjams jis buvo lyg aukso kasykla, išsamus žinynas apie valstybėje vykdomas žmogžudystes. O vyriausybė jam buvo tarsi gelbėjimosi ratas.
Žinoma, Meksikos teisinėje sistemoje nėra numatyta tokių susitarimų.
Tauta turi tik vieną oficialią liudytojų apsaugos programą federaliniu lygmeniu ir tiktai nedaugelis teisėsaugos institucijų ja pasitiki. Tačiau dėl informacijos nutekėjimo, korupcijos ir nekompetencijos ji tapo tikru nesusipratimu.
Tuo metu Moreloso policijos vadas Alberto Capella norėjo, kad veiktų tokia liudytojų apsaugos programa, kurią jis galėtų panaudoti organizuotam nusikalstamumui sutriuškinti. Taigi jis tiesiog sukūrė nelegalią strategiją, kurią buvę teisėsaugos pareigūnai apibūdina kaip teisinių ribų peržengimą.
A.Capella manė, kad darbas už įstatymo ribų – vienintelis būdas kovoti su organizuotu nusikalstamumu, todėl ir kaina už teisingumą gana maža.
„Turėjome ką nors išbandyti, – sakė A.Capella. – Negalėjome tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti.“
Smurtas tapo nebevaldomas
Šiandien Meksikoje nužudoma daugiau žmonių nei bet kada anksčiau per pastaruosius 20 metų, kai buvo pradėta skelbti žmogžudysčių statistika.
Kol Meksikos ginkluotosios pajėgos kovoja su karteliais, jie tarpusavyje nesutaria dėl narkotikų pardavimo kontrolės ir kontrabandos maršrutų į JAV.
Smurtas tapo nebevaldomas nuo tada, kai prieš trylika metų prasidėjo Amerikos remiamas narkotikų karas ir žudikai buvo atsakingi už daugybę žmogžudysčių šalies mastu.
Žmogžudystės tapo tokios įprastos, jog buvo tikimasi, kad šalies žmonės į jas nebekreips dėmesio. Bet A.Capella suprato neturįs kito pasirinkimo, kaip tik rasti išeitį pažeistai teisinei valstybei atkurti.
Susitarimas buvo paprastas: „sicario“ liudijo prieš savo buvusius draugus ir viršininkus – išsamiai papasakojo apie pagarsėjusio kartelio veiklą. Mainais jis galėjo išeiti į laisvę be jokių kaltinimų.
Jokių dokumentų ar parašų. Jokių teisės aktų, patvirtinančių liudytojų apsaugos programą valstybėje. Tiesiog džentelmeniškas susitarimas.
„Nebuvo apie ką galvoti, – prisiminė „sicario“. – Nenorėjau viso gyvenimo praleisti kalėjime.“
Iki 2019 metų pradžios „sicario“ tapo toks naudingas, kad policija parengė dar didesnę „laukinių žvėrių“ programą, įdarbindama daugiau nei tuziną kartelio statytinių ir apgyvendindama juos mažame apgriuvusiame pastate, prijungtame prie vietos kalėjimo.
Remiantis jų parodymais pavyko paskelbti ir įvykdyti 100 nuosprendžių ir tai padėjo bent kuriam laikui sustabdyti žmogžudystes, grobimus ir turto prievartavimą.
Bylos lieka neištirtos
Kasdien visoje šalyje nužudoma beveik 100 žmonių, dažnai tokiais siaubingais būdais, kurie peržengia visas žmogaus vaizduotės ribas. Tik mažiau nei 5 proc. tokių bylų yra ištiriama.
Esant tokiems mažiems skaičiams A.Capella manė, kad Meksika iš tikrųjų išduoda licencijas žudyti. Jo programa turėjo galimybę padaryti tai, apie ką šimtai kitų pareigūnų galėjo tiktai pasvajoti: nustatyti ir uždaryti į kalėjimą žudikus.
Organizuotas nusikalstamumas savo galias akivaizdžiai pademonstravo praėjusių metų spalį, kai šimtai ginkluotų vyrų iš Sinaloa kartelio dieną apgulė Kuljakano miestą, priversdami vyriausybę atsisakyti svarbaus kartelio asmens – Joaquino Guzmano, narkotikų dievo, žinomo kaip El Chapo, sūnaus – ir jį paleisti tiesiai į nusikaltėlių pasaulį.
O netrukus po to kitas kartelis sušaudė 9 mormones motinas ir vaikus – tai dar vienas priminimas apie kainą, kuri mokama nekaltų civilių gyvybėmis.
Po to JAV prezidentas Donaldas Trumpas grasino kartelius priskirti teroristinėms grupuotėms.
A.Capella puikiai suprato, kad jo paties sprendimas dėl kartelių buvo pavojingas dėl to, jog jis ketino į laisvę paleisti potencialų žudiką.
„Tik keletas išdrįso tai padaryti, – pripažino policijos vadas. – Tačiau rizikuoti verta.“
Tačiau nė vienas, ypač „sicario“, nesitikėjo, kuo baigsis šis jųdviejų susitarimas.
A.Capella perėjo į kitą darbą už daugiau kaip 1,5 tūkst. kilometrų, o jo programa pamažu žlugo.
Dalis liudytojų išvyko ir tęsė nusikalstamą veiklą. Mažiausiai vienas buvo nužudytas.
„Būtent taip viskas vyksta Meksikoje, – sakė „sicario“. – Ir aš noriu, kad pasaulis tai pamatytų.“
Kaip tapti „sicario“
Prieš pasukant į tamsųjį pasaulį vyrui buvo vos 17 metų. Kartelio vadai susirinko ir ėmė jį provokuoti.
Gangsteriai erzino jį sakydami, kad jis galėtų tiktai plėšikauti ar muštis, bet negalėtų žudyti.
Jie kikendami stumdėsi, norėdami pamatyti, kiek toli jis nueis. Jis žinojo, kad tai išbandymas.
Dar būdamas paauglys jis pradėjo dirbti „Guerreros Unidos“ – kartelyje, veikusiame keliose valstijose, kuris gabeno heroiną į JAV.
Ten atsidūręs jis iš karto išsiskyrė protu. Nė vienas iš jo kolegų nežinojo, ką jis sugeba. Tiesą sakant, jis irgi nežinojo.
Jo kolegos gangsteriai pirštu parodė į du jaunus vyrus gatvėje – porą atsitiktinių taikinių. Jis pradėjo eiti jų link svarstydamas, ar jo viršininkai buvo teisūs manydami, kad jis negalėtų atimti gyvybės.
Tuomet, tarsi kažkas kitas būtų kontroliavęs jo veiksmus, jis iš kišenės išsitraukė mažą peiliuką ir be jokio įspėjimo perpjovė arčiausiai stovinčiam jaunuoliui gerklę.
Kai ėmė plūsti kraujas, jis suvokė, jog palaidojo savo baimę pasiryždamas įrodyti, kad yra negailestingas – būtent toks, koks ir turi būti tikras „sicario“.
„Užblokavau save, savo emocijas ir pasakiau sau, kad tai daro kažkas kitas“, – sakė jis.
Vėliau jis sužinojo, kad abu vyrai buvo nekalti. Jie tiesiog buvo žaidimo, kurį žaidė jo viršininkai, dalis. Jie nesitikėjo, kad jis iš tiesų ką nors nužudys.
Kai visi apie tai sužinojo, o draugai parodė susižavėjimą juo, kaltės jausmas dingo – daugiau niekas juo neabejos. Jis ėjo tuo pačiu žiauriu keliu, kad taptų profesionaliu žudiku.
„Jiems tai patiko, – prisiminė jis. – Ir tai man atvėrė karjeros duris.“
Kartelių sadizmo spektakliai
Keliolikoje interviu „sicario“ teigė, kad jo vaikystė buvo normali, netgi gera. Jo tėvai buvo kartu ir išmokė jį rūpintis kitais.
Buvo aukštas ir lieknas, svajojo siekti sportininko karjeros – kada nors profesionaliai žaisti futbolą, tačiau praleidinėdavo pamokas, kad galėtų leisti laiką su nedidele gauja, rūkyti marihuaną ir dalyvauti muštynėse. Galiausiai visa tai metė.
Kai kada padėdavo tėvui, dirbančiam vietinėje vandens kompanijoje. Kurį laiką svarstė, kokį gyvenimą galima susikurti dirbant tokį kasdienišką ir prastai apmokamą darbą.
Vėliau tėvas neteko darbo, o motina pradėjo dirbti nuo aušros iki sutemų už keletą dolerių per dieną. Pasipiktinęs, kaip žeminami žmonės, dirbantys už varganą užmokestį, ir matydamas, kad vietiniai gangsteriai uždirba didelius pinigus ir mėgaujasi pagarba, paremta baime, jis nusprendė tapti nusikaltėliu.
Sau kelią jis skynėsi „Guerreros Unidos“ kartelyje. Vadai pastebėjo jo ambicijas. Po to pirmojo nužudymo kartelio vadovas pasiūlė jam vietą „sicario“ treniruočių stovykloje.
Tai buvo 2012 m., o Meksikos narkotikų karas truko šeštus metus. Kai kariškiai išėjo į gatves kovoti su organizuotu nusikalstamumu, o karteliai kovojo vienas prieš kitą dėl viršenybės, smurtas pasiekė neregėtą mastą.
Žmogžudystės tapo tarsi pranešimų forma, sadizmo spektakliais – kūnai, kabantys ant tiltų, sukapoti į gabalus, išmėtyti viešose vietose.
Kiekviena nusikaltimo vieta buvo tarsi įspėjimas, būdas pasakyti, jog kartelio smurtui nėra ribų.
Kintant narkotikų rinkai, atsirandant ir vėl dingstant naujiems žaidėjams, treniruočių stovyklos tapo pramoninėmis žudikų akademijomis.
Šešis mėnesius griežtomis sąlygomis jis kartu su dešimtimis kitų vyrų gyveno Pietų Meksikos kalnuose – ištvėrė terorą, badą ir šaltį.
Žinojimas, kad jis gali mirti už įsakymų nevykdymą – atsisakymą nužudyti ūkininką, sukapoti kūną ar kankinti draugą – buvo jam taip reikalingas paskatinimas, kad padarytų tai netgi negalvodamas. Bent jau taip jis save teisino.
„Jie pavertė mane gyvuliu“, – sakė jis.
Tačiau už kiekvieno sprendimo, kiekvieno nežmoniško poelgio slypėjo tiesa, kurios jis negalėjo išvengti. Jis pasirinko tokį gyvenimą. Jis to norėjo.
Žmogžudysčių verslas
Per metus jis tapo įgudusiu žudiku – patikrintu ir dar neturinčiu 20 metų. Po treniruočių stovyklos jis buvo išsiųstas į Akapulką kovoti su kitais karteliais dėl pelningos narkotikų rinkos turizmo rajonuose.
Maždaug po metų jis grįžo, bet į labai pasikeitusį Morelosą. Jo senasis viršininkas buvo nušautas, o kartelis „Guerreros Unidos“ buvo beveik sunaikintas vienadienių sąjungininkų „Los Rojos“. Kai vyko kartelių karas, kai kurie seni jo bendražygiai išsiskirstė į skirtingas puses.
„Los Rojos“ lyderis Santiago Mazari Hernandezas, žinomas kaip El Carrete, pasiūlė „sicario“ padėti rengti narkotikų operacijas pietinėje Moreloso valstijos dalyje.
„Pasirinkimas buvo aiškus – prisijungti prie jų arba būti nužudytam“, – prisiminė „sicario“.
Jie pradėjo prekiauti narkotikais ir vis plėtė savo veiklą. Plečiantis verslui didėjo ir jų įtaka, ypač vietos valdžios institucijose.
Anot „sicario“, jie visus vietinius pareigūnus pamalonindavo pinigais, kad išvengtų netikėtumų, tokių kaip areštas ar prekių konfiskavimas.
Išplėtus operacijas reikėjo atsikratyti konkurentų – ne tik kitų kartelių, bet ir vietos nusikaltėlių – vagių, prievartautojų, pavienių narkotikų prekeivių ir skundikų. Visų, kurie atkreiptų policijos dėmesį.
„Sicario“ teigė, kad žmogžudystėms kruopščiai ruošdavosi: ilgai domėdavosi savo aukomis tyrinėdamas skundus prieš juos.
Kai visa tai atlikdavo, įspėdavo aukas, kad sustotų, dažniausiai norėdamas neatkreipti valdžios dėmesio.
Jeigu jos nesustodavo, kruopščiai suplanuodavo žmogžudystes ir jas įvykdydavo tik gavęs leidimą iš aukščiau.
Išdavystė ir sulaikymas
Kartais tamsoje „sicario“ motina tyliai atsiklaupdavo šalia jo lovos ir melsdavosi jam miegant. Ji žinojo, kad jis dirba karteliui. Malda buvo viskas, kas jai liko.
„Nustok tai daryti, – prisiminė jis vieną naktį jai pasakęs. – Tavo Dievas negali manęs išgelbėti.“ Iki 2016 m. pabaigos jis tapo šaltakrauju žudiku, be jokio sąžinės graužimo persekiojančiu savo taikinius. Gyvenimas, įskaitant ir jo paties, jam rūpėjo vis mažiau.
Jis buvo paaukštintas – aukštesnės pareigos lėmė didesnį atlyginimą, tačiau kartu ir daugiau atsakomybės, be to, sukėlė kitų pavydą. Jis vis dar dirbo El Carrete, kuris vadovavo „Los Rojos“ karteliui.
Kuo giliau jis nėrė į nusikaltėlių pasaulį, tuo labiau suprato, kiek daug čia nepasitikėjimo, o draugai išduoda draugus.
2017 metų gegužę policija suėmė vieną iš jo partnerių. Siekdamas išvengti kalėjimo, jis pažadėjo jiems „sicario“.
Gegužės 15 d. „sicario“ paskambino partneris. Jis sakė, kad jie turi darbo. Lauke buvo šviesu, ne pats tinkamiausias laikas darbui, tačiau tai buvo labai svarbu.
Jie susitiko saugioje vietoje ir patraukė gatvėje pastatytų motociklų link. „Sicario“ išgirdo policijos automobilių sirenas dar prieš juos pamatydamas. Viskas įvyko mažiau nei per minutę.
Jis keikė save pakeliui į nuovadą – metų metus buvo labai atsargus, o dabar taip kvailai pakliuvo į paprastą pasalą. Svarstė, ar tik vien sėkmė jį gelbėjo visus tuos metus.
Chochutlos nuovadoje, nedideliame baltame pastate priešais rajono kalėjimą, policijos vadai konfiskavo jo telefoną. Jame buvo pakankamai įrodymų, kad jis sėstų į kalėjimą.
Kol jis sėdėjo antrankiais prirakintas prie kėdės, pareigūnai stebėjo jo darbą vaizdo įraše, kurį jis buvo nufilmavęs telefonu. Jame vienas dingusių kartelio advokatų, kruvinas ir ištiktas šoko, sėdėdamas seklioje upėje prisipažino išdavęs.
Policija iškvietė jo motiną. Taip, ji žinojo, kad sūnus nusikaltėlis, bet nenorėjo patikėti, jog jis žudikas, kol vienas pareigūnas neparodė jai interviu, kuriame jos sūnus prisipažino dėl daugybės žmogžudysčių.
„Niekada jo nemokėme tokių dalykų, – sakė ji raudodama. – Jis to neišmoko iš mūsų. Mes jam suteikėme meilę ir palaikymą.“
Veikė pilkojoje zonoje
Policija pradėjo rinkti informaciją, pradedant keliomis žmogžudystėmis, kurios vedė „sicario“ link. Tačiau dėl prastų teismo ekspertizių, korumpuotų pareigūnų ir atsitiktinių tyrimų buvo ištirta vos keletas bylų, o A.Capella norėjo rezultatų.
Tuomet vienas A.Capellos pavaduotojų pasiūlė sandorį. „Sicario“ turės liudyti prieš savo buvusius draugus, išsamiai aprašydamas kiek įmanoma daugiau jų įvykdytų žmogžudysčių.
Tačiau, užuot teisme ar bylose „sicario“ laikę vienu iš žudikų ar pagrindinių sąmokslininkų, valdžios atstovai jį įvardijo kaip liudytoją – asmenį, kuris nedalyvavo vykdant nusikaltimus.
Tuomet 22 metų „sicario“ sutiko gyventi šalia kalėjimo esančiame pastate dėl savo paties saugumo ir būti vedžiojamas į viešus teismo posėdžius.
Valdžios atstovai neapkaltino jo nė viena žmogžudyste, nusprendę palaukti, kol jis nustos liudyti. Tuomet jie galėtų nuspręsti, kaip jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pagal įstatymą, kartelių bylos Meksikoje turėtų būti nagrinėjamos federaliniu lygmeniu – skyriuje, kurio užduotis – ištirti organizuotą nusikalstamumą.
Skyriaus darbuotojai gali naudotis savo įgaliojimais sudaryti sandorį, kad įtikintų liudytojus atvykti, nors tai daro nedaugelis. Tuo tiesiog nepasitikima.
Supratęs, kokia silpna Meksikos teismų sistema, A.Capella nusprendė sukurti naują šios sistemos versiją. Netradiciniai jo metodai ir įžūlus būdas sukėlė daug ginčų. Dabartinė Moreloso vyriausybė apkaltino jį neteisėtu lėšų pasisavinimu, bet jis griežtai tai neigia.
Kai kurie buvę Meksikos pareigūnai jo liudytojų apsaugos programą vadina netinkama, veikiančia ne pagal įstatymus. Kiti sako, jog tai taip neįprasta, kad jie net nėra visiškai tikri dėl to, kas vyksta. Net Moreloso valstijos pareigūnai, palaikę programą, pripažino, kad ji veikė legalioje pilkojoje zonoje, nors, kaip ir A.Capella, vadino ją teisėta ir labai veiksminga.
„Verčiau padarysiu didžiulę klaidą, nei būsiu kaltinamas neveiklumu, – sakė A.Capella. – Meksika pavargo nuo šio institucinio paralyžiaus.“
Stebuklas, kad liko gyvas
Penkerius metus „sicario“ gyveno dvilypį gyvenimą: kaip rūpestingas sūnus pirko maisto produktus motinai, kartu su savo mergina susilaukė kūdikio ir tuo pat metu buvo pabaisa, kuris žudydavo už kelis šimtus dolerių per savaitę.
Po sulaikymo jis patyrė tai, kas atrodė tarsi psichiškai nesveiko žmogaus kliedesiai, nemigos naktys, kupinos keistų garsų ir šešėlių, krintančių ant jo.
Galiausiai su juo pasimatyti atvyko pastorius, pats buvęs nuteistas. Pirmiausia „sicario“ pamanė, jog vyras – šnipas, kurį atsiuntė jo priešai. Bet pamažėle pradėjo su juo kalbėti ir pokalbiui užsitęsus vos galėjo sustoti.
Pastorius išklausė daugybę „sicario“ išpažinčių, kai jis neatplėšdamas akių skaitė Bibliją, kurios kadaise visai nepaisė, – toks įprastas atsivertimas yra beveik kaip klišė gaujų ir kartelių pasaulyje.
„Tas kitas žmogus mirė“, – sakė „sicario“ kartodamas, tarsi tai galėtų tapti tiesa.
Įkalintas jis atrado naują tikslą padėdamas tirti bylas, duodamas parodymus prieš kartelių narius ir paruošdamas kelią dešimtims kitų bylų. Į A.Capellos programą buvo įtraukiami ir kiti buvę kartelių nariai.
„Prieš 16 metų buvau kaip ir tu, – „sicario“ sakė pastorius. – Stebuklas, kad likau gyvas.“
„Sicario“, kurio nusikaltimai smarkiai pranoko kitų, buvo tikras grupės lyderis.
Galiausiai jauni vyrai pelnė prižiūrėtojų pasitikėjimą ir jiems buvo leista šiokia tokia autonomija. Iki 2019 m. pradžios jie buvo atsakingi už savo saugumą, užrakindavo ir atrakindavo lankytojams skirtą užtvarą, stebėjo įvykius kameroje. Keletas jų net pradėjo savo verslą plaudami valstybės tarnautojų automobilius aikštelėje.
Policija žinojo, kad rizika, kaip ir nesėkmės tikimybė, yra didžiulė. Bet jų pasitikėjimas augo diena iš dienos. A.Capella gyrėsi, kokią įtaką turėjo „sicario“ liudijimas. Vienas jo pavaduotojas teigė, kad „sicario“ bus paleistas į laisvę su švariu bausmių vykdymo įrašu.
„Mes pasiekėme tai, ką užsibrėžėme“, – sakė A.Capella.
Sugrįžo prie prekybos
Tačiau praėjus daugiau nei metams nuo tada, kai pradėjo veikti programa, A.Capella gavo naują darbą Kintana Roo valstijoje. Tai buvo daug rimtesnės pareigos nei Morelose.
Jam išvykus liudytojų apsaugos programa neteko vadovo, o naujam asmeniui pasamdyti būtų reikėję daug pinigų. Niekas nenorėjo tęsti kieno nors kito „augintinių“ projekto.
„Sicario“ mažai kalbėjo apie tai, kas vyko toliau. Jam patiko sargybinių, prokurorų ir jo kolegų rodoma pagarba. Tai buvo tarsi prieglobstis, apsaugantis nuo jį gąsdinančio išorinio pasaulio. Jis ne tik nerimavo dėl kartelio ir gyvenimo slapstantis, bet ir bijojo pasiduoti pagundai – kad tiek kalbėjęs apie pokyčius jis vėl grįš ten, kur pradėjo.
„Žinau, jog išėjus į laisvę vėl tapti visuomenės dalimi kur kas sunkiau, nei būti čia užrakintam“, – sakė jis.
Iki 2019 m. vasaros buvo likęs tik vienas kitas liudytojas. Viską išbandžiusi policija liovėsi vykdyti programą.
„Sicario“ galiausiai sugrįžo prie to, ką mokėjo geriausiai: pardavinėti narkotikus.
Dar būdamas uždarytas jis verbavo buvusius liudytojus, pasiraukusius iš programos, ir subūrė marihuanos prekiautojų komandą iš tų pačių jaunuolių, kuriuos kadaise žadėjo išgelbėti.
„Supratau, kiek daug žmonių aš tempiu atgal į pražūtį, – sakė „sicario“. – Mokiau savo draugus vadovaudamasis Biblija, o dabar verčiu juos pardavinėti narkotikus.“
Jo nuosmukis atrodė beveik neišvengiamas. „Sicario“ padėjo išardyti kartelį, palikdamas jį visiškam žlugimui. Tad jis jau nebebuvo naudingas policijai.
Teisingumas būtų mirtis
Saulėtą rugpjūčio popietę „sicario“ pabėgo. Vienas pareigūnas jį perspėjo, kad policija ketina jį suimti ir pareikšti kaltinimus. Tiesa ar ne, tačiau perspėjimo jis nepaisė.
Tada, kai pirmą kartą buvo sučiuptas, jis buvo neatsargus.
Tačiau dabar, kai padėjo įkalinti tiek daug žmonių, jam keliauti į kalėjimą ir susitikti su kaliniais, nebendradarbiaujančiais su policija, reikštų mirtį. Jis būtų nužudytas vos ten pasirodęs.
Jis dingo iš akiračio ir užsisakė kambarį mažame pakelės viešbutyje. Praėjus beveik dvejiems metams nuo tada, kai jį saugojo policija, dabar jis buvo vienas.
Po kelių dienų, rugpjūčio 5 d., pora ginkluotų vyrų, apsimetusių klientais, priėjo prie jo tėvų takų stendo ir 4 kartus šovė į jo brolį.
Prieš pasprukdami žudikai paliko raštelį: „Pažiūrėsime, ar jūs visi tokiu būdu pasimokysite.“
Broliai buvo panašūs, tad ginkluoti vyrai galėjo pamanyti, jog nužudė „sicario“.
Kai „sicario“ sužinojo apie brolio mirtį, suprato, kad užpuolikai taip ir pamanė.
„Sicario“ žinojo, kad jis nenusipelnė laisvės. „Teisingumas man, – kartais sakydavo jis, – būtų mirtis.“ Bet jo brolis buvo kitoks.
„Jie smogė man ten, kur skaudžiausia, – praėjus nedaug laiko po brolio nužudymo sakė „sicario“. – Jie atėmė iš manęs tai, ką labiausiai mylėjau pasaulyje.“
Vis dėlto jis pažadėjo, kad nekeršys, nes niekas dėl to nepasikeis. Jo brolio vis tiek nesugrąžinsi. Žudynės tęsis, jų netgi padaugės, o likusi jo šeima bus įsukta į nesibaigiantį ratą, kuriame įstrigusi ir pati Meksika.
Pasak jo, žmogžudystės neišvengiamos, tačiau jam nebūtina į tai veltis: „Tai niekada nesibaigs, kad ir ką daryčiau, – sakė jis. – Bet aš jau nebebūsiu viso to dalis.“
Parengė Domantė Arcimavičiūtė
