Realizmas – bene stipriausia politikos ir tarptautinių santykių perspektyva, žavinti savo paprastumu ir elegancija, savo ištakas randanti Tukidido, Niccolo Machiaveli ir Thomas'o Hobbes'o darbuose. Kalbant labai supaprastintai realizmas teigia, jog gyvename anarchijos valdomoje žemėje, kurioje viršiausias valdantysis kūnas yra valstybė.
Kadangi valstybių yra daug, jos konkuruoja dėl nuolat senkančių resursų, galios ir išgyvenimo. Tam tikra prasme modernioji politika, kaip teigia realizmas, yra žaidimas, kuriame vieno žaidėjo pralaimėjimas vienareikšmiškai reiškia kito laimėjimą – jokių lygiųjų, jokių dalybų.
Tačiau realizmas taip pat teigia, jog šie žaidimai yra paremti aukšto lygio racionalumu, kuris užtikrina sąlyginę taiką. Kad būtų lengviau suprasti realizmą, prisiminkite populiarųjį serialą „Squid Game“. Seriale vaizduojamas žaidimas paremtas aukštais statymais, o pralaimėjimas reiškia mirtį.
Žaidėjai gali formuoti sąjungas ir sujungti jėgas jeigu tai jiems tuo metu yra naudinga, tačiau sąjungos yra taip pat lengvai laužomos kaip ir kuriamos, kuomet nauda išsenka ir kiekvienas žaidėjas žaidžia tik už save ir savo interesus.
Antai realizmas teigia, kad jeigu valstybė nepajėgs strategiškai planuoti ir laviruoti šiame anarchiškame pasaulyje, ji išnyks. Taip pat kaip ir populiarioje žaidimo vizualizacijoje, valstybės kuria sąjungas, kad apsisaugotu nuo bendro priešo, bet nereikėtų per daug investuoti į šias sąjungas, nes jos gali būti labai lengvai nutrauktos, jeigu staiga interesai pasikeistų ar iškiltų reali grėsmė išgyvenimui.
Kaip tai susiję su tuo, ką matome šiandien Lietuvoje ir pasaulyje? Visų pirma, Rusijos užsienio ir vidaus politiką galima būtų traktuoti kaip nepriekaištingą realizmo studentą, kuris atmintinai išmoko visus principus ir dabar juos pritaiko realiame scenarijuje.
Tai reiškia, kad Rusijos elgesys yra gan nuspėjamas. Rusija puls jeigu jai tai bus naudinga. Naudą matome – Ukrainos užpuolimas šiandien reiškia, kad įstoti į NATO šansų lieka mažiau ir tai bus labai brangu tiek Ukrainai, tiek narėms valstybėms.
Tad šiandienos auka atneštų Rusijai saugesnio rytojaus garantą. Susilaikymas nuo puolimo irgi galimas ir Rusija puikiai supranta, kad vien galios demonstravimas siunčia signalą ir laimi daugiau laiko manevrams.
Žiūrint į Lietuvos situaciją ir ateities perspektyvas aiškiai matome, kad praleidome realizmo pamoką arba to žaidimo atsisakome. Racionalumo Lietuvos užsienio politikoje randama nedaug. Daug daugiau galima rasti moralinių principų ir praeities žaizdų.
Realizmas neleistų Lietuvai savanoriškai sukelti ir vėliau eskaluoti konflikto su Kinija. Taipogi neleistų reikšti provokuojančių žinučių adresuotų rytiniams kaimynams, nes tai paprasčiausiai yra nepraktiška.
Verta paminėti, kad tai moralu ir didvyriška, tačiau ar tai įrašys mus į tarptautinę istoriją, ar iš jos visai ištrins, lieka klausimu, kurį teks aplankyti dar nekartą, žinant, kad Kinijos galia globaliu mastu vis dar auga.
Kitas labai įdomus aspektas yra tai, kad panašu, jog Lietuva vadovaujasi kita tarptautinių santykių perspektyva, žinoma, liberalizmo/tarptautinės bendruomenes pavadinimu. Ši pozicija teigia, jog valstybes galima skirstyti į dvi kategorijas – demokratinės ir ne.
Garsūs rašytojai, tarp jų ir filosofas Johnas Locke, teigė, jog visada matysime konfliktą tarp šių dviejų kategorijų, tačiau demokratinės šalys tarp savęs išliks taikios ir vieningos. Yra tiesos, tai akivaizdu. Bet kokiu atveju abi perspektyvos veda prie vienos išvados – Rusija yra grėsmė.
Argi tai nėra ir taip akivaizdu? Kam tos tarptautinių santykių žinios, faktas juk matomas ir be jų. Visiškai sutinku, tačiau tvirtai tikiu, kad bandant nuspėti Rusijos veiksmus šios žinios yra tiesiog būtinos. Į Rusiją negalima žiūrėti kaip į vieną analizės vienetą, nes Rusija turi labai galinga ir nelabai geranoriškai nusiteikusią vyresniąją seserį – Kiniją.
Kinija, beje taip pat vadovaujasi veikiau realizmo principais. Jų politika paremta kiek modernesne realizmo forma, bet principai išlieka tie patys. Taigi, jeigu mes esame užtikrinti, kad mūsų tarptautinė bendruomenė mus išgelbės, turime gerai apsvarstyti kitos bendruomenės pajėgumą.
Taigi reziumė – ar Rusija puls ar ne priklausys nuo to, ar daugiau tame matys naudos nei žalos. Kad Rusija tam turi pajėgumą rodo artimi ryšiai su Kinija. Ar Rusija mato Europos Sąjunga kaip grėsmę? Šiek tiek, tačiau V.Putinas taip pat puikiai žino, kad nieko nėra amžino ir tam tikromis sąlygomis sąjungos griūna.
Ar Lietuva elgiasi racionaliai žiūrint per realizmo prizmę? Vienareikšmiškai ne. Ar Lietuvos užsienio politika yra morali? Vienareikšmiškai taip.
Tai ką gi reikia daryti? Visų pirma, suprasti, jog su Rusija žaidžiame du skirtingus žaidimus ir ruoštis galimiems ir netikėtiems variantams. Visų antra, vertinant Lietuvos pajėgumą, siūlyčiau kol kas stebėti rytinius kaimynus ir dėl viso pikto, aljanso draugus.
