Šį šalies norą lyderis dar kartą pabrėžė Europos Parlamente. Pasak Ukrainos prezidento, valstybė aukoja šauniausius savo piliečius ir visa tai dėl troškimo, kad į juos būtų žvelgiama kaip į lygius, laisvos šalies piliečius.
Jis taip pat prašė ES realiais veiksmais parodyti, kad Ukraina yra verta būti drauge su bendrija, tačiau ar toks politinis sprendimas gali būti greitai įgyvendintas?
Iškart priimti šalies į Sąjungą – neįmanoma. Visų pirma, jai turi būti suteiktas šalies kandidatės statusas.
V. Zelenskio raginimas: nacizmas gimė tyloje – šaukite apie ukrainiečių nužudymus
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo dr. Ramūno Vilpišausko, šalies kandidatės statusas reiškia, kad institucijos, visų pirma Europos Komisija įsipareigoja vertinti tos valstybės įgyvendinamas priemones ir reformas siekiant tapti ES nare.
Politologas Žinių radijo laidoje „Gyvenu Europoje“ primena, kad tam, jog šalis taptų ES nare ji turi būti pripažįstama kaip demokratinė, joje turi galioti visos su demokratija siejamos žmogaus teisės ir laisvės. Taip pat turi veikti rinkos ekonomika.
„Kitaip sakant, negali būti ribojama konkurencija, turi būti įtvirtintos visos įprastos institucijos, tokios kaip nepriklausomas centrinis bankas, nepriklausomi teismai.
Galų gale, labai svarbi sąlyga yra gebėjimas įgyvendinti ES teisę, kurią sudaro daugybė atskirų reikalavimų“, – teigia R. Vilpišauskas.
Lietuva bei kitos regiono šalys, stodamos į bendriją, keletą metų skyrė išteklius ir dėmesį, „jos dirbo ties tuo, kad būtų priimta ES teisė, ypač reglamentuojanti bendrąją rinką, kad įstojus sugebėtume be jokių trukdžių prekiauti, judėti, dirbti, investuoti į kitas ES šalis tokiomis sąlygomis kaip ir valstybės viduje“, – sako Vilniaus universiteto profesorius.
Politologo teigimu, kandidatės statuso suteikimas reiškia, kad ES ne tik įsipareigoja rimtai žiūrėti į tokios šalies galimybes tapti nare, bet „prasideda ir visi administraciniai bei politiniai procesai, susiję su pažanga, judant link šalies pasirengimo įvertinimo“.
Pasak R. Vilpišausko, Ukrainos kontekste itin svarbi ir simbolinė žinia.
„Ukraina šio statuso siekė jau seniai, dar net prieš Maidaną buvo diskutuojama, tačiau dėl nesutarimo tarp skirtingų bendrijos narių šiuo klausimu, iki šiol tam nebuvo pritarta“, – priminė politologas.
R. Vilpišauskas taip pat pastebi, kad nėra laiko termino per kiek šalis iš kandidatės statuso privalo tapti nare. Viskas priklauso nuo pasiruošimo įvertinimo ir derybų.
„Kaip rodo Turkijos patirtis, dėl narystės derybos pradėtos seniai, tačiau itin sulėtėjusios. Daug kas sako, kad užstrigusios dėl politinių pokyčių Turkijos viduje bei dėl abejonių kiek Turkija laikosi demokratinių principų.
Taigi šis pavyzdys rodo, kad ne tik kandidatės statusas nesuteikia aiškumo, bet net ir derybų pradžia nesuteikia patvirtinimo, kada šalis gali tikėtis prisijungti prie bendrijos“, – sako politologas. Įstojimą į ES turi lydėti ir visų 27 valstybių narių pritarimas.
„Prisimename, kad dar 2014 metais Maidano įvykiu metu, Kijevo gatvėse plevėsavo ES vėliavos. Pokyčiai, kurie tuo metu kilo iš ukrainiečių nepasitenkinimo korupcija, politine padėtimi, oligarchų vyravimu, buvo siejami su priartėjimu prie ES ir narystės viltimi šioje organizacijoje, ką pasiekė kitos vidurio-rytų Europos šalys, įskaitant ir Baltijos šalis.
Narystė ES ukrainiečiams siejasi su tinkamai veikiančia demokratine, politine sistema, žmogaus teisėmis ir laisvėmis, ekonomine gerove“, – pastebi politologas.
2013 metais Ukraina norėjo pasirašyti asociacijos sutartį su ES, kuri iš esmės reiškė papildomą laisvos prekybos sutartį su nuostatomis dėl ekonominių ES normų įgyvendinimo ir politinio bendradarbiavimo.
„Visgi ši sutartis net nenumatė narystės ES perspektyvos, ir jau tada Rusija labai priešiškai sureagavo. Matėm kas įvyko po metų, Krymo aneksija ir agresija prieš rytų Ukrainą“, – teigia dr. R. Vilpišauskas.
Kuo pagrįsti tokią Vladimiro Putino baimę dėl Ukrainos pastangų įstoti į Sąjunga – pasakyti nelengva, tačiau nuspėti galima. „Sėkminga ir demokratiška Ukraina gali parodyti Rusijos gyventojams, kad galbūt ir Rusijoje reikalingos tokios permainos.
Susiję straipsniai
Europos Sąjunga nėra gynybinė sąjunga, kitaip nei NATO, kurioje yra itin didelis įsipareigojimas sąjungininkėms. Visgi, yra ES straipsnis, kuris įpareigoja valstybes nares rūpintis viena kitos saugumu, bet nėra aišku kaip jis veikia praktiškai. ES visų pirma yra ekonominė ir politinė sąjunga“, – sako R. Vilpišauskas.
Narystės perspektyva Ukrainai būtų itin svarbus ženklas, parodantis, kad Sąjunga suvokia, jog Ukraina kovoja ne tik už save.
„Ukrainiečiai kovoja ir už visą Europą, už demokratiją mylinčių žmonių laisvę“, – neabejoja R. Vilpišauskas.
Jo teigimu, kalbos, kad narystės perspektyva provokuotų V. Putiną nėra teisingos. „Nematau, kaip dar galima būtų labiau paskatinti Maskvos agresiją, tuo metu paramos ukrainiečiams šiuo metu reikia bet kokios, kokią tik gali suteikti ES, o šiuo atveju mes visų pirma kalbam būtent apie simbolinę paramą“, – pastebi TSPMI politologas.
Straipsnis yra Europos radijo stočių tinklo „Euranet Plus“ dalis.