Čečėnijoje persekiojimas paverstas verslu: už homoseksualumą gresia ir patyčios, ir kankinimai

Čečėnijoje masiškai represuojami homoseksualūs žmonės. Ramzano Kadyrovo valdomoje kunigaikštystėje jėgos struktūros žiaurų persekiojimą pavertė verslu, reikalaudamos iš sulaikytųjų giminaičių išpirkos mainais į persekiojamų artimųjų laisvę.

Nors pabėgėliai iš Čečėnijos liudija apie homoseksualų kankinimus, šią Kaukazo respubliką valdantis R.Kadyrovas tai vadina žmogaus teisių gynėjų pramanu.<br>AP/Scanpix nuotr.
Nors pabėgėliai iš Čečėnijos liudija apie homoseksualų kankinimus, šią Kaukazo respubliką valdantis R.Kadyrovas tai vadina žmogaus teisių gynėjų pramanu.<br>AP/Scanpix nuotr.
Čečėnijos jėgos struktūros sugalvojo savotišką verslą: gaudo žmones, pateikia jiems neoficialų kaltinimą sąsajomis su LGBTQ bendruomene ir tada reikalauja išpirkos.<br>AP/Scanpix nuotr.
Čečėnijos jėgos struktūros sugalvojo savotišką verslą: gaudo žmones, pateikia jiems neoficialų kaltinimą sąsajomis su LGBTQ bendruomene ir tada reikalauja išpirkos.<br>AP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Nov 30, 2022, 7:06 AM

Čečėnų pareigūnai Zaurą (vardas pakeistas) pirmąkart suėmė 2017-aisiais, kai jam buvo 22-eji.

Apie 15 policininkų atėjo jo išsivesti tiesiai į restoraną sostinės Grozno centre, kur jaunas vyras dirbo padavėju.

„Čečėnijoje LGBT žmonės beveik visi vienas kitą pažįsta – jei ne asmeniškai, tai per kurį nors kitą. Kai 2017 m. prasidėjo areštų banga, tarp sulaikytųjų buvo tokių, kurie per kankinimus išdavė ir mane, nors aš su jais jau nebendravau“, – pasakojo Zauras.

Kankinimai – kasdieniai

Po sulaikymo Zaurą nuvežė į rajono vidaus reikalų padalinį.

„Aiškiai prisimenu tą momentą, kai vienas policininkas paklausė kito: „O kaip juos apiforminti?“ Tas atsakė: „Tai rašyk, kaip yra, kad pederastus pagavome.“

Zauras mano, kad policininkai taip ir užfiksavo savo vidiniuose dokumentuose.

Po to Zaurą su kitu sulaikytuoju be teismo nuvežė į pastatą, kurį jis vadina slaptu kalėjimu.

Ten uždarė į 3x4 m dydžio kamerą, kurioje, kaip vyras prisimena, įvairiu metu buvo laikomi apie 25–35 žmones – kažką išleisdavo, kažką atvesdavo. Miegodavo ant betoninių grindų, po galva vietoj pagalvės dėdavosi plastikinį butelį.

Toje pačioje kameroje buvo vaikinas, kuris, kaip vėliau sužinojo Zauras, policininkams pasakė jo vardą ir restoraną, kuriame jis dirbo.

Kameroje juodu turėjo galimybę pasikalbėti, bet Zauras net nepasiteiravo, kodėl šis jį įdavė: „Matydamas, kas vyksta ten viduje, aš jau neuždavinėjau tokių klausimų, nes žmonėms nepavyksta tylėti per kankinimus.“

„Kankindavo kiekvieną dieną – jiems tai buvo savotiška pramoga. Išsivesdavo į kambarį, surišdavo rankas lipniąja juosta ar surakindavo antrankiais, pritvirtindavo prie kėdės. Prijungdavo laidus, sukdavo rankenėlę – krėtė elektra. Mušė vamzdžiais. Dusino užmovę ant galvos plastikinį maišą“, – pasakojo Zauras.

Kartais sargybiniai suimtuosius išvesdavo į gatvę rinkti šiukšlių ar plauti jėgos struktūrų pareigūnų automobilių: „Kiekvienas jų turėjo mašiną, kurios stovėjo kieme. Jas vertė plauti net tada, kai lauke lydavo, – tiesiog kad mirktume tame šaltyje.“

Zauras areštinėje prabuvo 14 dienų.

Po to jį kartu su kitais areštantais nugabeno į salę su scena, kur iš anksto buvo sukviesti jų giminaičiai: „Ten jie sėdėjo tarsi atėję į koncertą.“ Iš Zauro šeimos buvo jo tėvas, brolis ir dėdės.

Scenoje, į kurią išvedė suimtuosius, laukė vyras, kurį Zauras atpažino kaip Čečėnijos parlamento pirmininką Magomedą Daudovą: „Jis artimųjų būriui tiesiai pasakė: šie žmonės miega su vyrais, mes juos sugavome.

Toliau patys spręskite, ką su jais darysite, mes jums juos atiduodame.“

Po to Zaurą paleido ir jis su giminaičiais išvyko namo. Artimųjų reakciją į tai, kas vyko salėje, jis apibūdino taip: „Negaliu sakyti, kad sureagavo normaliai, bet ir ne blogai.“

„Čečėnija, tradicijos, musulmoniški papročiai. Homoseksualius žmones atveda į salę, kur susirinkę daug žmonių, ir viešai pareiškia, kad jų sūnus, sūnėnas ar brolis miega su vyrais. Žinoma, Čečėnijoje tai šokas“, – aiškino Zauras. Jo lytinės orientacijos tema šeimoje taip ir liko tabu: „Jie nepanoro su manimi to aptarinėti, o aš irgi nepradėjau kalbos.“

Tėvynę paliko ne iškart

Namuose artimieji padėjo Zaurui nusirengti, nes jis pats negalėjo to padaryti: „Visas buvau violetinis – nusėtas mėlynėmis.“

Pamačiusios kankinimų pėdsakus mama ir teta apsiverkė.

„Greičiausiai tai ir nulėmė, kad daugiau nekalbėjome mano orientacijos tema. Matai savą žmogų, kuris grįžo namo visas subjaurotas, – kokie dar gali būti jam klausimai?“ – svarstė jis.

Zauras lovoje praleido dvi savaites, kol po kankinimų vėl sugebėjo atsistoti ant kojų. O tuomet grįžo į darbą.

Nepaisant to, ką išgyveno, tuomet negalvojo išvykti iš Čečėnijos: „Nepadariau nieko tokio, kad palikčiau vietą, kurią myliu, kurioje buvau auklėjamas, kurioje užaugau. Tai mano tėvynė, tai mano šeima.

O dėl kažkokių jų požiūrių ir pramogų nesiruošiau keisti gyvenamosios vietos.“

Tačiau 2019 metais Zaurą ir vėl sulaikė.

Policininkai priėjo gatvėje Grozno centre, pareikalavo telefono, pradėjo skaityti jo susirašinėjimą „WhatsApp“ ir suprato, kad Zauras gėjus.

Tada iš karto įsodino į mašiną ir nuvežė į policijos skyrių. Viskas vėl pasikartojo: „Kankinimai, elektros srovė, lazdos.“

Praėjus trims dienoms po pakartotinio suėmimo iš Zauro šeimos buvo pareikalauta išpirkos: „Pasakė jiems, kad jeigu per dieną atneš milijoną rublių (dabar tai sudaro apie 15,5 tūkst. eurų), mane paleis, o jeigu neatneš, pas mane ras heroino ir uždarame teisme išsiųs į kalėjimą.

Ir ne šiaip išsiųs, o dar iš anksto praneš kolonijai, kad mes jums atvežame gėjų.“

Zauro šeima neturtinga: mama – namų šeimininkė, o tėvas dirba taksistu.

Tačiau jie sugebėjo surinkti milijoną – apskambino visus giminaičius ir vakare pristatė reikiamą sumą į policijos skyrių.

Zaurą paleido, jis vėl grįžo namo visas nusėtas mėlynėmis, bet šį kartą jau žinojo, kad iš Čečėnijos teks išvažiuoti: „Tuomet supratau, kad noriu pasilikti, tačiau nepasiliksiu.

Ir nenoriu, kad mano šeima turėtų kokių nors problemų. Nes dabar – milijonas rublių, o kitą kartą bus du milijonai.

Ir kai neturėsi galimybės susimokėti, anksčiau ar vėliau sėsi į kalėjimą.“

Apie žmogaus teisių gynėjus iš Rusijos LGBT organizacijos, kurie padeda čečėnų gėjams išvažiuoti iš gimtinės, Zauras žinojo nuo 2017 metų, bet ryžosi kreiptis tik po pakartotinio sulaikymo.

Jis internete užpildė paraišką, papasakojo apie sulaikymus ir apie tai, kas vyko nelaisvėje. Kitą dieną į jo elektroninį paštą atėjo atsakymas.

Galiausiai Zauras išvyko iš Čečėnijos visuomeniniu transportu, o už šios Šiaurės Kaukazo respublikos ribų jį pasitikę žmogaus teisių gynėjai automobiliu nuvežė į saugią vietą kitame Rusijos regione. Jau palikęs Čečėniją Zauras sužinojo, kad policija jo vėl ieškojo namuose.

„Turbūt ir vėl norėjo pinigų, – spėjo Zauras. – Nors oficialiai niekur neskelbiama, pareigūnai turi sąrašus adresų, kas kur gyvena. Kai iškyla koks nors poreikis – pavyzdžiui, kuriam nors viršininkui reikia pinigų, – jis gali tiesiog atvažiuoti ir jų pareikalauti. Kitaip sakant, pradžioje sulaikyti, šiek tiek sumušti ir jau po to iškelti savo ultimatumą. Tai jiems standartinė procedūra.“

Šiuo metu Zauras yra vienoje Europos šalių, kur žmogaus teisių gynėjai padėjo gauti prieglobstį. Kai vyras pasakė artimiesiems, kad ruošiasi visam laikui išvykti iš Rusijos, jie palaikė: „Jie suprato, kad Rusijoje man blogai ir nesaugu.

Sakė: „Tu geriau žinai, ką daryti. Nesvarbu, kur gyvensi, kad tik būtum laimingas.“

Tikslas – atsidurti užsienyje

Pirmą kartą apie masinius gėjų persekiojimus Čečėnijoje 2017 m. pavasarį papasakojo „Novaja gazeta“.

Kaip rašė šis Rusijos opozicinis leidinys, čečėnų valdžia pradėjo homoseksualumu įtariamus vyrus kišti į slaptus kalėjimus, kur jie buvo kankinami, o keletas žmonių buvo nužudyti.

Po „Novaja gazeta“ į šią temą atkreipė dėmesį pasaulinė žiniasklaida.

Čečėnijos valdžia neigė, kad egzistuoja specialūs kalėjimai gėjams, ir atmetė visus kaltinimus dėl homoseksualų persekiojimo, tvirtindama, kad Čečėnijoje jų išvis nėra.

„Jei Čečėnijoje būtų tokių žmonių, teisėsaugos organai su jais neturėtų jokių rūpesčių, nes patys giminaičiai juos išsiųstų ten, iš kur negrįžtama“, – teigė Čečėnijos vadovo spaudos sekretorius Alvinas Karimovas.

Šia tema nekart pasisakė ir pats R.Kadyrovas: informaciją apie gėjų persekiojimą vadino išsigalvojimu.

Žmogaus teisių gynėjai pradėjo padėti LGBT žmonėms išvažiuoti iš Čečėnijos ir kitų Šiaurės Kaukazo respublikų nuo 2017-ųjų balandžio.

Per penkerius metus juos pasiekė 614 pagalbos prašymų: 343 asmenims pavyko sėkmingai ištrūkti į kitus Rusijos regionus, iš jų 274 vėliau rado prieglobstį užsienyje, o kiti dar laukia atitinkamų sprendimų.

Organizacijos SK SOS, besirūpinančios homoseksualiais žmonėmis ir jų šeimų nariais Šiaurės Kaukaze, atstovas Mironas Rozanovas sakė, kad galutinis daugumos besikreipiančiųjų tikslas – palikti Rusiją: „Čia bėgliams iš Šiaurės Kaukazo ir toliau nėra saugu.

Beveik nėra atvejų, kai žmonės, palikę jų gyvybei pavojingus regionus, lieka Rusijoje – visi siekia išvykti į kitą šalį.“

Anot žmogaus teisių gynėjų, pagalbos prašymų skaičius pastaruoju metu kiek sumažėjo, bet prasiplėtė jų pobūdis.

Pavyzdžiui, Čečėnijoje padažnėjo ne tik homoseksualių, bet ir heteroseksualių porų sulaikymo atvejų reikalaujant išpirkos.

„Dabar persekiojimas Čečėnijos teritorijoje gali būti susijęs pirmiausia su tuo, kad jėgos struktūros sugalvojo savotišką verslą: gaudo žmones, pateikia jiems neoficialų kaltinimą sąsajomis su LGBTQ bendruomene ir tada reikalauja išpirkos.

Jeigu žmogus sutinka ir sumoka pinigus, jį paleidžia, bet lieka didelė rizika vėl įkliūti. Arba pateikiamas baudžiamasis kaltinimas“, – aiškino M.Rozanovas.

Vaidino sūnaus laidotuves

Gavę pagalbos prašymą žmogaus teisių gynėjai pirmiausia įvertina, ar persekiojamasis turi galimybę išvykti savarankiškai.

Pavyzdžiui, asmuo mokosi ir atsargoje turi kažkiek valandų, kol jo nepasiges, tad per tą laiką gali artimiausiu reisu išskristi į kitą Rusijos regioną, kur išmes telefoną, pakeis SIM kortelę ir pranyks iš visų akiračio.

Kai kuriais atvejais pabėgti padeda giminaičiai.

„Turėjau situaciją, kai motina padėjo išvežti sūnų iš Čečėnijos, o aš įsisodinau prie sienos – jis buvo sumuštas, visas nusėtas mėlynėmis. Tris paras važiavome į regioną centrinėje Rusijos dalyje. Mus stabdė postuose – atsipirkome pinigais, nes jis neturėjo jokių dokumentų“, – pasakojo M.Rozanovas.

Kol bėglys važiavo, tėvai gimtinėje vaidino jo laidotuves. Pasak M.Rozanovo, Čečėnijoje nereikalingas mirties liudijimas, kad palaidotum žmogų: „Gali palaidoti maišą, suvyniotą į kilimą, ir tai taip pat suteikia šansą. Nes tėvai išvežė sūnų, kitą dieną surengė laidotuves, policininkai viską stebėjo ir galvojo: puiku, jie jį nužudė patys. Bet ne – jie savo vaiką išgelbėjo.“

Šiuo metu vaikinas yra saugus ir gavęs prieglobstį vienoje Europos šalyje.

Tačiau, anot M.Rozanovo, šiam čečėnui labai pasisekė, nes retai pasitaiko, kai į pabėgimo procesą įsitraukia pats persekiojamojo tėvas.

Net jeigu giminaičiai ir padeda sprukti, dažniausiai tai būna moterys – motinos ir seserys.

„Dažnai tėvai patys nesprendžia, kas bus su vaiku, sprendžia vyrų taryba.

Moterims apskritai uždrausta tame dalyvauti. Tačiau motina vis tiek yra motina ir dauguma išvykusiųjų toliau bendrauja su savo motinomis slapčia nuo tėvų“, – pasakojo M.Rozanovas.

Surašė išgalvotus vardus

2018 m. 18-metis Achmedas (vardas pakeistas) pradėjo administruoti Šiaurės Kaukazo LGBT žmonėms skirtą socialinio tinklo grupę.

„Būnant administratoriumi man ne kartą teko perspėti žmones, kad Čečėnijoje iki šiol persekiojami gėjai, primygtinai prašyti neiti į susitikimus.

Tačiau daugelio tai nesustabdė – kol patys nesusiduria, tol netiki“, – apgailestavo jis.

Anot Achmedo, kai sužinota apie masines represijas prieš LGBT bendruomenę Čečėnijoje, žmonės susipažindami internetu liovėsi vienas kitam siųsti savo fotografijas: „Bijodami ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šeimos jie stengėsi pirmus keletą mėnesių nesidalyti nuotraukomis, kad įsitikintų, jog anoje pusėje tikrai sėdi realus žmogus, o ne vidaus reikalų sistemos darbuotojas.

Pastarieji nebendraus su tavimi pusę metų: jiems reikia greito rezultato čia ir dabar – kad per savaitę tave sugautų ir išsivežtų.“

Achmedas baiminosi, kad kuriuo nors momentu ir jį patį gali sulaikyti, todėl stengėsi apsisaugoti, nuolat keitė IP adresus. Bet 2019 metais vaikiną vis tiek sulaikė – gatvėje priėjo du policininkai ir nusivežė į skyrių, neva reikia kažką atpažinti.

Tuo momentu Achmedas dar nesuprato, kad jį sulaikė dėl homoseksualumo: „Mane vežė į skyrių, o aš vis galvojau: „Įdomu, kokius žmones reikės atpažinti?“ O kai ten įėjau, jau suvokiau, kad čia atsidūriau kitu klausimu.“

Policininkas jam davė rašiklį, popieriaus lapą ir pasakė: „Rašyk visus, kuriuos žinai.“

„Pasielgiau labai protingai ir dabar ramiai miegu. Manęs negraužia sąžinė, kad ką nors įdaviau, – surašiau netikrus vardus“, – prisiminė jis.

Achmedas pareigūnams paminėjo 17 žmonių, pusė iš jų buvo jo paties išgalvoti paskyroms socialiniame tinkle: „Kai buvau grupės administratorius, kartais prisijungdavau netikromis anketomis ir tikrinau prenumeratorius, ar jie nėra jaukas. Bet koks įtarimas – ir tokie žmonės buvo blokuojami.“

Tėvas leido užmušti

Po to policininkai Achmedą atvedė į kamerą – patalpą be lovų, su antklodėmis ant grindų.

Ten buvo keturi gėjai ir apie 30 kitų vyrų, kurie už grotų atsidūrė dėl narkotikų ar pritaikius straipsnį dėl terorizmo.

„Gėjai sėdėjo kampe, jiems net nelabai buvo vietos, ir man liepė ten eiti“, – pasakojo vaikinas.

Sulaikytuosius įžeidinėjo žodžiais, mušė lazdomis ir standaus plastiko vamzdžiu.

„Jų fantazija skirtingai iškrypusi. Kai kurie mėgsta spjaudyti į burną, iš visų jėgų mušti per galvą.

Kitiems patinka užklijuoti burną lipniąja juosta ir krėsti elektra, kad žmonės negalėtų rėkti, – prisiminė Achmedas. – Būdavo, į išangę įkišdavo vielą. Tie vaikinai, kurie sėdėjo su manimi, net negalėjo nueiti į tualetą, nes visa tai jiems buvo kankinamai skausminga.“

Kameroje jis išbuvo penkias dienas. Visą tą laiką policija ieškojo tų žmonių, kurių vardus Achmedas surašė popieriaus lape.

„Trečią dieną pradėjo suprasti, kad greičiausiai sumelavau. Mat jiems reikėjo greito rezultato, o jo nebuvo“, – sakė jis.

Galiausiai vaikiną atvedė į kabinetą, o ten pakviestam tėvui sūnų privertė prisipažinti, kad yra gėjus: „Aš jam taip ir pasakiau: „Tėti, aš gėjus.“

Žinoma, buvo baisu. Bet supratau, kad jeigu neprisipažinsiu, manęs tą dieną neišleis ir toliau muš vamzdžiu. Išeities nebuvo.“

Anot Achmedo, tėvas sureagavo labai skausmingai: „Jo veidas persimainė.

Po to pareigūnai jam pradėjo laidyti užuominas: jei norite, kad jūsų sūnus išeitų, sumokėkite milijoną rublių. Tėvas tarė: „Neturiu tokių pinigų, galite jį užmušti.“ O jie jam atsakė: „Dabar nesitepsime rankų į jūsų sūnų.“

Po to Achmedą išvedė į kitą patalpą, o jo tėvas liko kabinete bendrauti su policininkais.

„Buvo baisu: įeinu į tą kambarį ir suprantu, kad gali būti, jog dabar viskas pasibaigs – čia nutrūks mano gyvenimas“, – prisiminė vaikinas.

Bet galiausiai Achmedą vėl perkėlė į kamerą, o po keleto dienų paleido. Kai sugrįžo namo, mama jam pasakė: „Eik, nuramink tėvą, pasakyk, kad tu ne toks.“

„Mama viską puikiai suprato, bet man reikėjo paaiškinti tėvui, kad aš ne gėjus, kad mane privertė tai pasakyti, – aiškino Achmedas. – Ne todėl, kad bijojau, jog antraip jis mane užmuš. Pamačiau, kokie tėvai priblokšti. Jiems pasakiau, kad tuo netikėtų.

Norėjosi nuraminti tėvus – vis dėlto tai kaukaziečiai, juose gyva tam tikra dalis homofobijos. Ir aš, ir tėvai nebuvome pasirengę, kad pasakyčiau: žinote, aš – gėjus. Ateis laikas ir aš pakalbėsiu apie tai su tėvu, o mama ir taip viską supranta.“

Tada tėvai Achmedui pasakė, kad jam reikia skubiai dingti iš Čečėnijos, ir nuvežė iki didelio miesto kitame Rusijos regione – jis paliko gimtinę tą pačią dieną, kai tiktai buvo paleistas iš areštinės.

Į užsienį Achmedas išvyko 2019 metais.

„Dabar mokausi, neoficialiai uždarbiauju. Šalis, kurioje gyvenu, davė man tai, ko norėjau, – ramybę ir laisvę. Suvokimą, kad gatvėje prie manęs neprieis dėl LGBT ženkliuko ant kuprinės“, – sakė čečėnas, įsikūręs vienoje Europos valstybėje. 

Parengta pagal BBC inf. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.