Prieš penkerius metus, kartu su Bučos miesto partnerės Palangos savivaldybės delegacija šiame pušynuose skendinčiame Ukrainos mieste lankėsi ir „Lietuvos ryto“ žurnalistas.
Tvarkingo ir stilingų namų architektūra išsiskiriančio miesto meras Anatolijus Fedorukas tuomet gyrėsi neseniai baigtu įrengti miesto parku, aprodė naujus infrastruktūros objektus, modernius daugiabučių kvartalus, dalinosi savo planais, kaip miestas bus gražinamas ateityje.
Niekas negalėjo pagalvoti, kad po 4 metų Buča bus niokojama bombomis, parkuose važinės tankai, o darbštūs gyventojai bus žudomi ir kankinami okupantų.
Kaip prieš metus išvaduota Buča gyvena šiandien? Apie tai „Lietuvos rytas“ su meru A.Fedoruku kalbėjosi jam apsilankius Palangoje.
– Kai 2015 metais Palanga pasirašė draugystės susitarimą su Ukrainos miestu Buča, tą kartą apie tokį miestą išgirdau pirmą kartą. Šiandien Buča yra žinoma visame pasaulyje. Kaip jaučiate tą žinomumą?
– Gal ir būtų galima didžiuotis, kad mūsų mieste apsilankė beveik visi per karo metus į Ukrainą atvykę užsienio šalių lyderiai, tačiau ne tokio miesto žinomumo norėtų kankinimus, pažeminimą ir žudynes patyrę Bučos gyventojai.
Lieka pasidžiaugti, kad ir po tokių tragiškų įvykių mes išsaugojome troškimą gyventi, tikėti Ukrainos pergale, viską, kas sugriauta atstatyti ir ateityje kurti gražų gyvenimą.
– Gal šis Bučos žinomumas kitiems padeda greičiau apsispręsti dėl pagalbos jūsų miestui?
– Jaučiame stiprią paramą. Mus palaiko Ukrainos valdžia, vakarinių šalies miestai, atskiri verslininkai. Didžiausia parama mums pažadėta pasibaigus karui.
Dabar mums – visai Ukrainai ir Bučos bendruomenei kažkaip reikia išgyventi šiandien. Todėl šiandien mums svarbi bet kokia pagalba.
Vieni pirmųjų mums ranką ištiesė Palangos gyventojai, kurie pirmosiomis karo dienomis suruošė didžiulę labdaros, konservuoto maisto siuntą.
Kai ji pasiekė Ukrainą, Buča jau buvo okupuota. Todėl lietuvių pagalba laukė sandėliuose ir ką tik išlaisvinus miestą tai buvo pirmoji išlikusiems Bučos gyventojams dalinama labdara. Taip sutapo, kad tą dieną miestą aplankė ir Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis.
– Papasakokite apie Bučą. Kokio dydžio šis miestas?
– Buča yra administracinis rajono centras. Nuo Kijevo į šiaurės vakarus miestas nutolęs apie 20 km.
Buča yra 26 kvadratinių kilometrų ploto. Prieš karą joje gyveno apie 50 tūkst. žmonių. (Pagal plotą Buča yra kiek didesnė nei Mažeikiai, o pagal gyventojų skaičių prilygsta Alytui. Aut).
Visame Bučos administraciniame rajone, į kurį patenka beveik 20 gyvenviečių, prieš karą gyveno apie 70 tūkst. žmonių.
– Kiek žmonių miestas prarado per rusų okupaciją?
– Praėjus metams esame nustatę 419 žuvusių Bučos gyventojų. Tai ir masinėse kapavietėse aptikti žmonės, gatvėse sušaudyti praeiviai. Nemažai žuvusių žmonių aptikome gerokai vėliau, nes jie buvo nušauti savo butuose.
Žiaurumai mūsų mieste buvo vykdomi sąmoningai. Taip buvo siekta įbauginti aplinkinių miestų gyventojus. Kareivių darbas, matyt, buvo įvertintas gerai. Apie žiaurumus Bučoje jau sužinojus visame pasaulyje, Rusijos armijos vadovybė miestą okupavusiam daliniui suteikė gvardijos vardą.
Galima sakyti, kad beveik mėnesį Bučoje buvo įteisinta žmonių medžioklė. Su civiliais gyventojais rusų kareiviai elgėsi, kaip niekieno nevaržomi medžiotojai: šaudė ką norėjo ir kada norėjo.
Štai vakare išvažiavo tanketė iš jų bazės ir pradėjo aplinkui pyškinti į namų langus. Pašaudė, pasisukinėjo ir grįžo atgal. Kas tai – pramoga?
Ypatingai rusai siautėjo paskutiniąsias tris dienas, kai suprato, kad Kijevo jie nebepaims.
– Pagal ką kareiviai atsirinkdavo savo aukas?
– Jie į Bučą atėjo turėdami aktyvių Ukrainos piliečių, valstybės tarnautojų, buvusių kariškių sąrašus. Ką surado, tas pradingdavo. Iš viso Bučoje tokie „valymai“ vyko du kartus.
Iš pradžių, dar negalėdami numatyti pasekmių, gyventojai bandė prieštarauti dėl kareivių vykdomų plėšikavimų. Juos paprasčiausiai nušaudavo namuose. Paskutinėmis dienomis buvo šaudoma į žmones gatvėse, pravažiuojančias mašinas.
– Kiek laiko miestas buvo okupuotas?
– Beveik mėnesį. Buča nuo likusios Ukrainos buvo izoliuota kovo 3 dieną. Kovo 31 dieną jie pradėjo trauktis iš miesto. Kariškių dar buvo mieste, tačiau jie judėjo pagrindiniais keliais, o šalutinėmis gatvėmis jau buvo galima praeiti palyginus saugiai.
– Kiek Bučoje buvo likę gyventojų išvarius okupantus?
– Dauguma žmonių į šalies vakarus arba į Europos šalis spėjo pasitraukti kai tik rusų armija įsiveržė iš Baltarusijos pusės. Dalis gyventojų sugebėjo pabėgti jau okupavus miestą. Išvadavus Bučą joje buvo likę vos 3700 žmonių.
– Prasidėjus Rusijos armijos puolimui sulaukdavome žinių, kad okupantai pirmiausiai ieškodavo užimtų miestų vadovų. Nesutikusių tarnauti okupantams laukdavo mirtis.
Kaip jums pavyko išvengti susitikimo su rusais? Kur jūs slėpėtės?
– Iš tiesų, manęs laukė mirtis. Kaimyninio Gostomelio meras buvo nušautas pirmąją dieną, kitos gretimos gyvenvietės meras buvo sušaudytas su visa šeima.
Aš slapsčiausi trijuose Bučos mikrorajonuose pas patikimus žmones ir nuolat keisdavau nakvynės vietas. Apie tai, kur aš esu, žinojo nedaug žmonių, tačiau net ir kvočiami rusų kareivių jie atsilaikė. Bučoje buvo paslėpta ir mano šeima – mama, sesuo, žmona ir mano duktė. Kovo 12 dieną pavyko juos saugiai evakuoti iš miesto.
Nesėdėjau užsidaręs rūsyje. Paslapčia organizuodavome maisto produktų tiekimą Bučos gyventojams ir aplinkinėms gyvenvietėms.
Kad būčiau mažiau atpažįstamas, užsiauginau barzdą ir ateidavau iki miesto centro. Kartą įsidrąsinau užeiti į savo namą. Galvojau pasiimti higienos priemonių, gal kokio maisto.
Tačiau name jau šeimininkavo kareiviai. Vienas jų klausia, ar tai ne mano namas. Ne, sakau, aš labai norėčiau turėti tokį namą, kaip mero. Mano išvaizda buvo tokia, kad kareiviams nekilo jokių abejonių, kad aš galiu būti šio namo šeimininkas.
– Neseniai sukako metai, kaip Buča gyvena išsivadavusi nuo užkariautojų. Kaip vis dar besitęsiančio karo metu jums sekasi grįžti į normalų gyvenimą?
– Iš viso per mėnesį okupacijos ir karinių veiksmų Bučos rajone buvo sugriauta ir apgadinta 3227 socialinės ir gyvenamosios paskirties objektai.
Iki praėjusių metų rugsėjo jau buvome suremontavę 15 mokyklų, visus vaikų darželius, ambulatorijas. Atstatėme nemažai namų, kurie buvo griaunami tankais.
Mokyklos ir darželiai buvo išlikę, nes juose buvo apsistoję kareiviai. Tačiau jiems pasitraukus pastatus radome suniokotus, išdaužytais langais, kai kurie buvo išdegę iš vidaus.
– Ar mieste jau pavyko atstatyti komunalinę infrastruktūrą: vandentiekį, elektros linijas, dujotiekius?
– Rusų kariai pirmiausiai sunaikino miesto komunikacijas, nors po to jiems vėliau patiems teko čia gyventi. Bet tokia ta pas mus užėjusių rusų orda: patys Rusijoje iki ausų purve gyvena ir čia jiems civilizuotų sąlygų nereikėjo.
Apie mus okupavusių kareivių intelektą daug ką pasako kad ir toks faktas. Rusai žmonių namuose elektrinius virdulius vogė kaip indus ir neėmė padėkliukų, nuo kurių jie pajungiami prie srovės.
Per tą mėnesį sugriautas komunikacijas vis dar remontuojame, kiek tai įmanoma karo sąlygomis. Į Bučą grįžta gyventojai ir mes stengiamės jiems suteikti normalias gyvenimo sąlygas.
Kenčiame nuo elektros tiekimo sutrikimų. Dėl elektros pastočių apšaudymų Bučos mikrorajonams elektra tiekiama po 4 valandas per parą. O neturint elektros nėra telefoninio ryšio, netiekiamas vanduo, neveikia kanalizacija.
– Kiek per šiuos metus pasitraukusių Bučos gyventojų sugrįžo į namus?
– Man malonu, kad per tą laikotarpį apie 80 proc. išvykusių gyventojų jau yra sugrįžę. Dabar kartu su pabėgėliais iš fronto zonos Bučoje gyvena beveik 40 tūkst. žmonių.
Tai mane labai džiugina. Man, kaip merui, baisiausia buvo matyti ištuštėjusį miestą. Eini gatvėmis ir nematai nė vieno žmogaus. Todėl mano pagrindinis siekis, visų priimamų sprendimų tikslas yra į miestą sugrąžinti jo gyventojus.
– Ar gyvenimas Bučoje jau įėjo į normalias vėžes? Ar žmonės eina į darbus, vaikai – į mokyklas?
– Tos įmonės, kurias pavyko atstatyti, jau dirba. Žmonės eina į darbą, gauna atlyginimus. Mokiniai mokosi suremontuotose mokyklose. Ekonominis, socialinis gyvenimas negali nutrūkti net ir karo metu.
Mes gi suprantame, kad be įplaukų į valstybės, municipalinį biudžetą sudėtinga būtų kalbėti apie miesto atstatymą, paramą mūsų ginkluotosioms pajėgoms.
– Jūs pasakojote apie atstatomus socialinės paskirties pastatus, daugiabučius namus. Iš kokių lėšų jums tai pavyko padaryti?
– Visa laimė, kad prieš pat karą – 2021 metų gruodį ir praėjusių metų sausį mes organizavome keletą žemės sklypų pardavimo aukcionų. Gautos lėšos – 87 mln. grivinų (beveik 25 mln. eurų) pateko į valstybės biudžetą.
Mums pavyko įtikinti Ukrainos vyriausybę priimti įstatymo pataisas, kurios leistų šiuos pinigus panaudoti okupaciją patyrusių savivaldybių socialinių objektų atstatymui.
Be to šiam tikslui valstybė lėšų mums skyrė ir papildomai. Pasinaudojome tarptautinių fondų parama. Finansine pagalba prisidėjo Portugalijos, Italijos, JAV miestai su kuriais draugaujame.
Iš įvairių šaltinių sukauptų lėšų atstatėme arba suremontavome nemažai pastatų, bet toli gražu dar ne visas žaizdas užsigydėme. Du stipriai pažeistus daugiabučius teko nugriauti. Apie 20 remontuojame, dar penki laukia remonto.
Pradedame naujų daugiabučių namų statybą. Juose nemokamai butus gaus savo būstų netekę miesto gyventojai ir pabėgėliai iš fronto zonos, kurie dabar glaudžiasi gyvenamuosiuose konteineriuose. Iš viso naujų būstų laukia 712 šeimų.
– Išvadavus Bučą jūsų miestą aplankė dauguma Europos ir pasaulio valstybių lyderiai. Ar teko patirti jų reakciją, kuri jus būtų nustebinusi?
– Daugeliui politikų, ypač iš tolimesnių užsienio šalių, labai svarbu pabūti tokiose žiaurumą liudijančiose vietose, kaip Buča, Iziumas, Chersonas. Jie tada asmeniškai pajaučia čia vykusį siaubą ir ima suvokti, ką reiškia rusų armija ir civiliams gyventojams jos nešamas rusiškasis pasaulis.
Mačiau, kad Bučos vaizdai labai sukrėtė tuometį Juntinės Karalystės premjerą Borisą Johnsoną, Anglijos, JAV ambasadorius Ukrainoje. Jie į Bučą atvyko ne formaliai vykdydami protokolo reikalavimus, bet mieste gyveno ištisą dieną, ir nuo ryto iki vėlaus vakaro aktyviai bendravo su gyventojais. Matėsi, kad jie nuoširdžiai pergyvena ir užjaučia.
Cerkvės teritorijoje prasidėjus sušaudytų ir užkastų žmonių ekshumazijai, kaip tik tą dieną į Bučą atvyko Europos Komisijos delegacija. Tada masinėje kapavietėje buvo rasta 116 kūnų, tarp kurių buvo ir vaikai.
Mačiau, kad tai stebėdama ašarų nesulaikė ne tik Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen, bet ir jos pavaduotojas, vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borellis.
Meru renkamas daugiau nei 20 metų
Bučos merui Anatolijui Fedorukui gegužės 10 dieną sukaks 51 metai. Baigė Kijevo universitetą ir prieš pasukdamas į politiką dirbo istorijos mokytoju mokykloje.
Pirmą kartą miesto meru buvo išrinktas sulaukęs 27 metų ir miestui be petraukos vadovauja iki šiol. Pagal Ukrainos įstatymus, merų kadencijos yra neribojamos.
Žmona farmacininkė metais jaunesnė. Šaima išaugino dukrą, kuriai dabar 23 metai. ˙
