Eina antri metai nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Kremlius planavo tą šalį užimti per tris dienas, tačiau susikompromitavo, nes ukrainiečiai pademonstravo neįtikėtiną kovingumą ir sustabdė priešą.
Agresoriui visgi pavyko užimti nemažą pasienio dalį Donecko, Luhansko, Zaporožės, Chersono bei Charkovo regionuose ir šiuo metu Rusija yra okupavusi penktadalį Ukrainos teritorijos arba tris kartus daugiau nei prieš metus. Septynis procentus Ukrainos žemių – Krymą ir dalį Donecko bei Luhansko regionų Rusija užgrobė dar 2014 metais.
Dauguma Kijevo bei Vakarų karo ekspertų įtarė, kad karo metinių proga Maskva ruošė provokacijas, tačiau spėjo, kad tai reikš ne naują platų puolimą, bet ypatingai gausius raketų antskrydžius. Vienu iš spėjamo didelio bombardavimo taikinių turėjo tapti Charkovas – antras pagal dydį Ukrainos miestas, nutolęs vos 40 kilometrų nuo Rusijos sienos. Nemažą jo dalį priešai jau pavertė griuvėsiais.
Charkove nusprendžiau pakalbinti tuos asmenis, kuriuos šiame mieste sutikau pernai pirmą mūšių mėnesį. Dabar Charkove jau veikia metro, atsidarė trečdalis parduotuvių, grįžo pusė gyventojų, o tada šis miestas buvo tarsi išmiręs, persigandę nenutilstančių sprogimų žmonės tūnojo rūsiuose ir slėptuvėse išlįsdami vien ieškoti maisto.
Nejaukiau tada pasijutau jau Kijeve, kai pamačiau tuščius traukinio į Charkovą vagonus, ir supratau, kad žmonės iš ten sprunka, o vykti baiminasi. Kelionė buvo vaiduokliška, nes baiminantis priešo snaiperių traukinys vyko naktį su išjungtomis šviesomis ir užtrauktomis užuolaidomis, o lovą klotis ir į tualetą eiti reikėjo apgraibomis.
Be manęs, vagone vyko dvi merginos, jos sakė vaikus nuvežusios pas gimines į Lvovą, o pačios grįžtančios pas vyrus. Viena iš merginų nusprendė mane padrąsinti, bet jos žodžiai „tūnok rūsyje ir nieko neatsitiks“ nuskambėjo nejaukiai.
Kijeve tuo metu irgi neveikė miesto transportas ir dirbo vos kelios parduotuvės, tačiau buvo ramiau, nors naktimis girdėjosi priemiesčiuose vykstančių mūšių aidai. Charkove buvo kitaip – vos už kelių kilometrų nuo miesto sustabdytas priešas iš pykčio bombardavo net istorinį centrą.
Kartais sprogimai buvo tokie dažni, kad visą dieną tekdavo pratūnoti viešbučio koridoriuje laikantis dviejų sienų taisyklės. Man pasisekė, nebuvau nei sužeistas, nei kontūzytas net ir tuomet, kai Saltovkos mikrorajone bomba atskriejo visai greta mane vežusio automobilio ir nesprogo, kaip nesprogsta 1–2 bombos iš šimto.
Pirmą atvykimo į Charkovą dieną pereitą kovą man pavyko sutikti ir prakalbinti du praeivius – maistą seneliams ir neįgaliems asmenims nešiojusią Liudmilą Petrenko ir savanorį karį Olehą Supereko.
„Kas pasikeitė tavo gyvenime per karo metus?“ – nusprendžiau abiejų paklausti, ir visų pirma užkalbinau Liudmilą.
31 metų mergina prisipažino, jog yra ant nervinio išsekimo ribos, nes yra labai jautri, o dėl vėl padažnėjusių oro pavojaus pranešimų bei bombardavimų miega tik po 3–4 valandas.
„Mūsų buto langai seni, mediniai, tai net per tolimus sprogimus ima drebėti, mama su broliu bei sužadėtinis Artūras negirdi, o aš prabundu ir nebegaliu užmigti, imu pergyventi ar neatlėks bomba arti ir ar nereiks visų žadinti ir bėgti į metro požemius“, – sakė Liudmila.
Mergina dieną numigti negali, nes dirba autodalių parduotuvėje.
„Prieš karą dirbau penkias dienas per savaitę po aštuonias valandas, o dabar dirbu šešias ir po dvylika valandų, nes prekyba vyksta internetu ir iki pat vėlumos, kitaip neuždirbsi“, – apgailestavo mergina.
Liudmila labai pergyvena dėl aštuonmetės dukros Mašos, nes ši nebeturi su kuo bendrauti, mat dauguma šeimų su vaikais išvyko iš miesto ir dabar jų name nebėra dukros draugių. Pamokos, priešingai nei Lvove ir Kijeve, Charkove ir toliau vyksta nuotoliniu būdu, tad dukra nuolat viena namuose.
Anksčiau per žiemos ir vasaros atostogas Maša vykdavo pas senelius, o dabar nebegali, nes šie gyvena priešų okupuotame kaime.
„Mašai labai įstrigo patarimas laikytis dviejų sienų taisyklės, ji, išgirdusi sprogimus ar dieną, ar naktį bėga į koridorių ir ten sėdi tol, kol nėra atšaukiamas oro pavojus, mes, suaugę to nebedarome, o ji bijo“, – kalbėjo mama.
Liudmila pergyvena ir dėl sužadėtinio Artūro, 31 metų dantų techniko, kuris vasarą įsitraukė į fronto kovas, tačiau mūšiuose patiriamas stresas sukėlė onkologinę ligą. Vaikinui buvo padaryta operacija, gydymas nusimato labai ilgas.
Mergina gyvena devynaukščiame name šalia geležinkelio stoties ir pirmas karo savaites su šeima tūnojo metro požemiuose. Vėliau dukrą išvežė į už 25 kilometrų esantį kaimą, į kurį jai bei senelei pėsčiomis su Artūru du kartus per savaitę nešdavo maistą.
„Per dieną sukardavome po penkiasdešimt kilometrų, nes kaime nedirbo parduotuvės, o tarptautinės humanitarinės organizacijos jį atveždavo tik į Charkovą“, – pasakojo mama. Jį vežti ėmė tik trečią karo savaitę, o pradžioje žmonės valgė atsargas ir badavo.
Liudmila sakė negalinti pamiršti vaikino, kuris kilometrinėje eilėje prie maisto davinio nualpo, nes buvo dvi savaites nieko nevalgęs. Po to Liudmila su Artūru gautą maistą ėmė nešioti seniems ir neįgaliems žmonėms ir nešė tol, kol Artūrą pašaukė į frontą.
„Dabar nebėra tokio pavojaus, kaip karo pradžioje, atsidarė parduotuvės ir kavinės, tačiau raketos vis vien atlekia ir baimė niekur nedingo. Neįmanoma kurti ateities planų, esam tarsi užkonservuoti laukdami karo pabaigos ir gyvename nuolatiniame strese“, – savo būseną apibūdino Liudmila, tą dieną šventusi savo 28-erių gimtadienį.
„Klausi, ar aš pasikeičiau nuo to laiko, kai matėmės karo pradžioje – pasikeičiau labai“, – pasakė 54 metų karys Olehas Supereka.
Jį pirmą kartą Charkove sutikau labai liūdną, nes buvo grįžęs iš penkių pavaldinių laidotuvių. Bomba prieš kelias dienas buvo pataikiusi į objektą, kurį saugojo jo vadovaujamas savigynos būrys.
„Pasikeičiau ne vien todėl, kad iš savanorių grupės vado tapau „Kraken“ – specialiojo kariuomenės žvalgybos ir diversijų padalinio – logistikos skyriaus viršininko pavaduotoju.
Pasikeitė todėl, kad visą tą laiką gyvenu ypatingomis sąlygomis ir darau tai, ko nebuvau daręs. Per beveik kiekvieną spec. operaciją žūva 5–10 bičiulių, sąlygiškai tai nėra daug, nes mes sunaikiname keleriopai, net dešimteriopai daugiau priešų, tačiau žuvusieji buvo draugai, o prie jų mirčių priprasti neįmanoma“, – pasakojo Olehas.
„Šis karas parodė, kokias šalis mes galime vadinti savo broliais – tai trys Baltijos valstybės, Lenkija ir Suomija. Mes iš čia dažniausiai sulaukiame pagalbos ir kreipiamės, kai kažko konkrečiai reikia“, – pasakė karys.
Olehas džiaugėsi, jog užvakar vienas lietuvis jiems atvežė generatorius ir „powerbankus“, o pereitą savaitę suomiai atvežė milžinišką generatorių. Šis, tiesa, žvalgų skyriui buvo per didelis, bet juo labai apsidžiaugė viena ligoninė. Suomius Olehas gyrė ir už tai, kad šie gydymui išsiveža sužeistus „Kraken“ kovotojus.
„Su tavimi dabar kalbamės kavinėje, tačiau man šiemet tai labai neįprasta vieta, ji maloni ir dėl tokio malonaus ir ramaus gyvenimo mes tikrumoje kovojame.
Bet kol kas tenka visus savo vidinius gyvybinius resursus skirti frontui. Po karo, spėju, jėgas reikės grąžinti su medikų pagalba, ne tik todėl, kad buvau kartą kontūzytas ir skeveldros sužeistas ir ne vien todėl, kad man jau 54 metai, bet todėl, kad mūsų gyvenimas dabar yra nesibaigiantis stresas, o mūsų kovinės operacijos yra specifinės, ypatingai pavojingos“, – sakė O. Supereka.
