Ukrainai Vilniuje tikintis lemtingo NATO sprendimo – ekspertų perspėjimas: ragina padėti tašką

Ukrainos narystės siekiai dabar bus pagrindinė NATO viršūnių susitikimo Vilniuje diskusijų tema, o Ukraina teigia – kaip neseniai žurnale „Foreign Affairs“ rašė buvęs šalies gynybos ministras Andrijus Zagorodniukas – kad ji „turėtų būti palankiai priimta ir priglausta“ Aljanso. Tai, kaip bus išspręstas šis klausimas, turės rimtų pasekmių Jungtinėms Valstijoms, Europai ir kitoms šalims.

Tokio ėjimo rizika – milžiniška, įspėja geopolitikos leidinys „Foreign Affairs“. Narystė NATO apima sąjungininkų įsipareigojimą kovoti ir mirti vieniems už kitus. Iš dalies būtent dėl šios priežasties NATO narės visą pokario laikotarpį stengėsi vengti plėsti aljansą į valstybes, kurioms artimiausiu metu grėsė užpuolimo pavojus.

NATO vadovai taip pat seniai suprato, kad Ukrainos priėmimas reiškia labai realią karo (įskaitant branduolinį karą) su Rusija galimybę. Iš tiesų, tokio konflikto tikimybė ir jo pražūtingi padariniai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios JAV ir kitos NATO narės siekė išvengti gilesnio įsitraukimo į karą Ukrainoje.

Įtampa akivaizdi: beveik niekas nemano, kad šiandien NATO turėtų tiesiogiai kovoti su Rusija dėl Ukrainos, tačiau daugelis pasisako už tai, kad Ukrainai būtų pažadėtas kelias į Aljansą ir įsipareigojimas kovoti už ją ateityje.

Kijevo pasipriešinimas Rusijos agresijai yra didvyriškas, tačiau galiausiai valstybės daro tai, kas atitinka jų interesus. Ir šiuo atveju Ukrainos prisijungimo prie NATO nauda Jungtinėms Valstijoms saugumo požiūriu blykšta, palyginti su rizika, kylančia dėl Ukrainos prisijungimo prie aljanso.

Priėmus Ukrainą į NATO, iškiltų niūraus pasirinkimo perspektyva: karas su Rusija ir su juo susijusios pražūtingos pasekmės arba atsitraukimas ir NATO saugumo garantijų nuvertinimas visame aljanse. „Foreign affairs“ analitikai mano, kad aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje ir vėliau NATO vadovams būtų išmintinga pripažinti šiuos faktus ir uždaryti duris Ukrainai.

2008 m. Rumunijoje vykusiame NATO viršūnių susitikime tuometinis JAV prezidentas George'as W. Bushas visus nustebino, kai pasisakė už Sakartvelo ir Ukrainos prisijungimą prie aljanso. Tai buvo paskutinis G.W.Busho, kaip prezidento, NATO aukščiausiojo lygio susitikimas, ir jis norėjo „įspausti savo antspaudą“, kaip teigė vienas tuometinis administracijos pareigūnas.

Kelios Europos valstybės narės, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, nepritarė šiai idėjai, nes nerimavo dėl neišvengiamos Rusijos reakcijos ir pasekmių aljansui. Dėl diplomatinės aklavietės buvo pasiektas kompromisas, kuriame NATO pareiškė, kad šios šalys kada nors taps Aljanso narėmis, tačiau nepateikė jokio plano, kaip tai padaryti.

Tačiau net ir dėl šio kompromiso Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jį griežtai pasmerkė. Kalbėdamas Bukarešte, V. Putinas sakė:

„Mes laikome galingo karinio bloko atsiradimą prie mūsų sienų, bloko, kurio nariams iš dalies taikomas Vašingtono sutarties 5 straipsnis, tiesiogine grėsme mūsų šalies saugumui. Teiginio, kad šis procesas nėra nukreiptas prieš Rusiją, nepakaks. Nacionalinis saugumas nėra grindžiamas pažadais.“

Po keturių mėnesių Rusija įsiveržė į Sakartvelą ir iki šiol tebėra okupavusi dalį jos teritorijos. 2014 m. Rusija aneksavo Krymą – tai buvo preliudija į 2022 m. vasario mėn. pradėtą plataus masto karą prieš Ukrainą. Rusijos elgesys yra banditiškas, neteisėtas ir pavojingas. Nepaisant to, jis pabrėžia pagrindinę esamą problemą: net jei NATO tebėra oficialiai įsipareigojusi siekti Ukrainos (ir Sakartvelo) narystės, tolesnė NATO plėtra į teritorijas, kurias Maskva laiko išskirtinai svarbiomis jos nacionaliniam saugumui, reiškia karo su Rusija grėsmę.

Iki šiol JAV ir NATO tolesnio dalyvavimo Ukrainos kare šalininkams nepavyko išsiaiškinti, kokie yra JAV strateginiai interesai. JAV prezidento Joe Bideno administracija teigė, kad istorija rodo, jog „kai diktatoriai nesumoka už savo agresiją, jie sukelia dar daugiau chaoso ir įsitraukia į dar didesnę agresiją“.

Rusija jau sumokėjo didžiulę kainą už savo agresiją. Laikydamasi savo pozicijų ir atstumdama Rusijos kariuomenę, Ukraina pažemino V.Putiną, kuris vos prieš dvejus metus menkino Ukrainą kaip „ne valstybę“. Prireiks dešimtmečių, kad Rusija atkurtų savo kariuomenę net iki tokios apgailėtinos būklės, kokioje ji, matyt, buvo, kai V.Putinas pradėjo karą.

Jungtinių Valstijų skaičiavimais, Ukrainoje žuvo arba buvo sužeista daugiau kaip 100 tūkst. rusų kovotojų. Ukrainos duomenimis, šis skaičius viršija 230 tūkst.

Neseniai „Wagner“ samdinių vado Jevgenijaus Prigožino pradėtas maištas leidžia manyti, kad karas gali destabilizuoti V.Putino valdymą ir šalies viduje.

JAV interesas priimti Ukrainą į NATO yra dar mažiau aiškus, o politiniame diskurse esama įvairių argumentų painiavos. Vienas požiūris teigia, jog Europos stabilumas ir saugumas reikalauja, kad Kijevas prisijungtų prie Aljanso. Pagal šią logiką, jei V.Putinas nebus sustabdytas Ukrainoje, jis išplės savo tikslus ir užpuls NATO valstybes nares.

Antroji argumentacijos kryptis orientuota į pačią Ukrainą, teigiant, kad narystė NATO yra vienintelis būdas apsaugoti šalį nuo Rusijos kėslų.

Galiausiai manoma, kad Ukraina „užsitarnavo“ narystę NATO kovodama su Aljanso priešininku ir jį susilpnindama. Šiuo požiūriu glaudesnis NATO bendradarbiavimas su Ukraina būtų atlygis už jos didvyriškumą ir dar vienas atgrasymo nuo atnaujinto Rusijos puolimo sluoksnis.

Šie teiginiai yra suprantami, tačiau klaidingi, rašo „Foreign Affairs“: pirma, Ukrainos pasipriešinimas Rusijos karingumui yra kilnus, tačiau kilnūs veiksmai ir net veiksminga savigyna savaime nepateisina didelės rizikos, susijusios su neterminuotais saugumo įsipareigojimais, prisiėmimo. Dar svarbiau yra tai, kad „šiandien šio žaidimo statymai neduoda pagrindo Ukrainai stoti į NATO“, mano analitikai.

Daugiau kaip 100 metų JAV tikslai Europoje buvo kontrhegemoniniai: Pirmojo pasaulinio karo, Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metu Jungtinės Valstijos patyrė didelių išlaidų, kad neleistų vienai šaliai dominuoti žemyne.

Tačiau šiandien net jei Rusija laimėtų karą prieš Ukrainą, ji nebūtų pasirengusi kontroliuoti Europos. Jei Rusija būtų aneksavusi visą Ukrainą akimirksniu, jos BVP būtų išaugęs 10 proc. ir būtų vos didesnis už Italijos BVP. Tiesa, Rusija taip pat būtų laimėjusi antrą didelį uostą Juodojoje jūroje, tačiau ji vis tiek liktų kur kas silpnesnė už Europos NATO nares.

Kaip pripažįsta net neokonservatyvių pažiūrų JAV užsienio politikos kritikas, idėjų kalvės Brookings Institution vyresnysis mokslinis darbuotojas, „nėra jokių galimybių, kad V.Putino užkariavimas Ukrainoje turėtų kokį nors tiesioginį ar net tolimą poveikį Amerikos saugumui“.

Tačiau, laimei, Rusija neketina užkariauti Ukrainos. Jos karinė kampanija buvo gėdinga, o karas įrodė, kad Rusijos kariuomenė yra tik blyškus sovietinės kariuomenės šešėlis. Mintis, kad Rusija galėtų kelti rimtą grėsmę Lenkijai, o juo labiau Prancūzijai ar Vokietijai, yra absurdiška. Jei prie to pridėsime JAV branduolinį arsenalą ir Atlanto vandenyną, pamatysime, kad Vašingtono nauda, kviečiant Ukrainą į NATO, yra ribota.

Net jei Ukraina, kaip teigė jos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba, „gina visą rytinį NATO flangą ir dalijasi su Aljanso narėmis tuo, ką išmoko“, neaišku, kodėl ji privalo prisijungti prie aljanso, kad Jungtinės Valstijos galėtų pasinaudoti šia nauda, svarstoma „Foreign Affairs“ publikacijoje.

Nebent Ukraina pasiduotų Rusijos dominavimui – o Kijevas įrodė, kad nėra linkęs to daryti – dėl savo geografinės padėties ji turi būti atrama prieš Rusiją nepriklausomai nuo narystės NATO, priduria ekspertai. Įvykiai nuo 2022 m. vasario mėn. rodo, kad Ukrainai nebūtina būti NATO nare, kad Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės galėtų veiksmingai padėti jai priešintis Rusijos agresijai.

Priėmus Ukrainą į NATO taip pat kiltų problemų Aljansui, ypač dėl saugumo garantijų, įtvirtintų aljanso steigimo sutarties 5-ajame straipsnyje. Be abejo, 5-asis straipsnis tik formaliai įpareigoja NATO sąjungininkes traktuoti užpuolimą prieš vieną iš jų kaip užpuolimą prieš visas ir teikti pagalbą, kurią jos „laiko būtina“. Tačiau praktikoje valstybės narės narystę NATO ir su ja susijusias 5-ojo straipsnio garantijas vertino kaip JAV įsipareigojimą kariauti savo sąjungininkų vardu.

Kaip 2013 m. lankydamasis Estijoje pareiškė prezidentas Barackas Obama, 5-asis straipsnis yra visiškai aiškus: užpuolimas prieš vieną yra užpuolimas prieš visus. Taigi, jei tokią akimirką dar kartą paklausite, „kas ateis į pagalbą, atsakymą žinosite – NATO aljansas, įskaitant Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotąsias pajėgas“.

Arba, kaip neseniai šį įsipareigojimą apibūdino J.Bidenas, 5-asis straipsnis yra „šventa priesaika ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“. Štai kodėl Ukraina tiki, kad narystė NATO padės jai apsisaugoti nuo būsimos Rusijos agresijos.

Problema, susijusi su tokių garantijų suteikimu Ukrainai, yra dvejopa. Pirma, 5-ojo straipsnio garantija gali įtraukti JAV ir Europą į tiesioginį konfliktą su Rusija. Skirtingai nuo kitų šalių, neseniai įstojusių į Aljansą, Ukraina greičiausiai ir toliau turės neišspręstą ginčą su Rusija savo sienų viduje.

Maskva ir Kijevas ne tik turės priešiškų pretenzijų į teritoriją, bet ir dėl karo išprovokuoto rusiško ir ukrainietiško nacionalizmo bangos bus ribotos diplomatijos galimybės. Tokiomis sąlygomis nesunku įsivaizduoti, kaip santykiai gali dar labiau pablogėti, net jei bus pasiektas susitarimas dėl kovų nutraukimo.

Jei Ukraina būtų NATO narė, Jungtinės Valstijos galėtų būti priverstos ginti Ukrainą, dislokuodamos savo karius ir net grasindamos panaudoti branduolinį ginklą Ukrainos vardu. Amerikos politikai gali tikėtis atgrasyti būsimą Rusijos agresiją prieš Ukrainą sudarydami sąlygas Kijevui įstoti į NATO, tačiau taip elgiantis atsiranda reali galimybė įtraukti Jungtines Valstijas į tai, ką J.Bidenas pavadino „Trečiojo pasaulinio karo“ scenarijumi.

5-ojo straipsnio apsaugos išplėtimas Ukrainai taip pat gali pakenkti bendram pasitikėjimui NATO. Pastaruosius 16 mėnesių J.Bideno administracija aiškiai rodė, kad nemano, jog verta tiesiogiai kovoti su Rusija ginče dėl Ukrainos. Daugelis įtakingų respublikonų politikų – įskaitant buvusį prezidentą Donaldą Trumpą – ypač nenori rizikuoti amerikiečių gyvybėmis dėl Ukrainos.

Kita vertus, Rusijos politikai, vedami V.Putino parodė, kad jie mano, jog dėl Ukrainos verta kovoti, net ir didele kaina.

Tokiomis aplinkybėmis JAV įsipareigojimas kovoti už Ukrainą keltų abejonių. Rusija gali išbandyti šį įsipareigojimą ir sukelti būsimas krizes. Jei būtų pareikalauta kovoti, tikėtina, kad Jungtinės Valstijos galėtų atsisakyti savo garantijų ir palikti Ukrainą likimo valiai.

O jei Jungtinės Valstijos atsitrauktų nuo Ukrainos, kai ji būtų puolama, kitos pažeidžiamos NATO sąjungininkės, pavyzdžiui, Baltijos šalys, natūraliai suabejotų aljanso saugumo įsipareigojimų, paremtų Amerikos karine galia, tvirtumu. NATO gali kilti tikra patikimumo krizė.

Kai kurie Ukrainos prisijungimo prie NATO šalininkai teigia, kad Kijevui jau teikiama ginkluotė, mokymai ir diplomatinė parama yra pakankama, kad būtų įvykdytas NATO 5-ojo straipsnio mandatas, o tai reiškia, kad nebūtina žadėti ar dislokuoti karinių pajėgų.

Tačiau jei 5-asis straipsnis leidžia Jungtinėms Valstijoms ir kitoms sąjungininkėms nepradėti karo, kad apsaugotų narę, NATO tampa daugiapakopiu aljansu, kuriame kai kurios narės (pvz., Prancūzija ir Vokietija) yra įsitikinusios, kad Vašingtonas panaudos jėgą ir ateis joms į pagalbą, o kitos toli gražu nėra tikros.

Dėl to gali kilti sąmyšis Aljanso viduje, nes narės stengsis nustatyti, kokią 5 straipsnio garantiją jos turi. Be to, neaišku, ar ši ribotesnė 5-ojo straipsnio garantija padės Ukrainai. Galų gale, kadangi Ukraina jau gauna daugelį kitų NATO narystės privalumų, Kijevui atgrasomąją ir politinę vertę gali suteikti tik tiesioginio JAV (ir kitų šalių) įsikišimo pagal 5-ąjį straipsnį perspektyva.

Taip pat kyla klausimas dėl Ukrainos gynybos išlaidų. NATO jau dabar sunkiai randa įprastinių pajėgų ir veiklos koncepcijų, kurių reikia dabartiniams Aljanso įsipareigojimams vykdyti. Karas Ukrainoje aiškiai parodė, kad šiuolaikinis didelio intensyvumo konfliktas tarp konvencinių kariuomenių reikalauja neįtikėtinai daug išteklių. Atsižvelgiant į tai, pakvietus Ukrainą prisijungti prie NATO, atotrūkis tarp Aljanso įsipareigojimų ir jo pajėgumų dar labiau padidėtų.

Žinoma, kadangi visos NATO šalys yra turtingesnės, technologiškai pažangesnės ir tankiau apgyvendintos nei Rusija, šį atotrūkį teoriškai būtų galima užpildyti vykdant agresyvią ginklavimosi programą. Tačiau Europos NATO narės turi nueiti ilgą kelią, nes nuo Šaltojo karo laikų jos nepakankamai investavo į įprastinę karinę galią.

Pati Ukraina yra dalinė šios bendros tendencijos išimtis, tačiau net ir čia žavūs Ukrainos kariniai rezultatai – kaip pripažįsta V.Zelenskis, kiti Ukrainos vadovai ir išorės analitikai – didele dalimi yra nulemti išskirtinės Jungtinių Valstijų ir jų partnerių teikiamos karinės pagalbos apimties ir masto. Jei Ukraina įstotų į aljansą, našta rasti išteklių Ukrainai apginti, jei nekiltų branduolinis karas, greičiausiai neproporcingai tektų Jungtinėms Valstijoms.

Tuo metu, kai Vašingtonas jau susiduria su dideliais išteklių poreikiais tiek savo šalyje, tiek Azijoje, jis rizikuoja būti įspraustas į kampą: Ukrainai tapus NATO nare, Vašingtonas turės nukreipti išteklius nuo kitų prioritetų, iš kurių kai kurie jai yra dar svarbesni, arba sutikti su padidėjusia rizika smarkiai išsiplėtusiame rytiniame fronte. Bet kuriuo atveju Jungtinės Valstijos patirs didelių išlaidų ir naštos tuo metu, kai Amerikos laiko, dėmesio ir išteklių reikia kitur.

Galiausiai šios išlaidos gali išaugti dėl iškreiptų paskatų, kurias Maskvai sukuria Ukrainai siūlomas kelias į NATO. Rusija parodė norą kovoti dėl būsimos Ukrainos strateginės orientacijos, tačiau Jungtinės Valstijos ir kitos šalys to nepadarė.

Maskva tai žino. Todėl tragiška, kad siūlymas Ukrainai patekti į NATO greičiausiai suteiks Rusijai priežastį kuo ilgiau tęsti karą prieš Ukrainą, kad nesudarytų sąlygų Ukrainai pradėti kelią į narystę NATO. Šia prasme kvietimas prisijungti prie aljanso žada pratęsti dabartinį kraujo liejimą ir sumažinti bet kokio diplomatinio susitarimo tikimybę.

Kita vertus, jei dabartinis karas sulėtėtų ir Ukraina pradėtų stojimo procesą, Maskva būtų paskatinta vėl pulti į atakas, siekdama užkirsti kelią šiam žingsniui, kol stojimo procesas dar nebaigtas. Jei NATO negalėtų priimti Ukrainos per kokį nors fait accompli (tai nėra lengva užduotis, atsižvelgiant į Aljanso vienbalsiškumo ir konsensuso reikalavimus), ilgalaikės narystės planas didina, o ne mažina Rusijos agresijos Ukrainoje tikimybę. Bet kuriuo atveju Ukrainos gynybos išlaidos didėja.

Ukrainos noras įstoti į NATO yra suprantamas. Visiškai logiška, kad šalis, kurią gąsdino ir užpuolė stipresnė kaimynė, siektų išorinės jėgos apsaugos. Vis dėlto strategija – tai pasirinkimas, o Jungtinių Valstijų pasirinkimo galimybės šiandien yra labai sunkios.

Didžiąją laikotarpio po Šaltojo karo dalį JAV galėjo plėsti savo tarptautinius įsipareigojimus palyginti nedidelėmis sąnaudomis ir rizika. Tokios aplinkybės nebeegzistuoja. Esant fiskaliniam spaudimui šalies viduje, rimtam iššūkiui jos pozicijoms Azijoje, eskalacijos ir pasitikėjimo Maskva mažėjimo perspektyvai, Ukrainos išlaikymas už NATO ribų paprasčiausiai atspindi JAV interesus, mano analitikai.

„Foreign Affairs“ daro prieštaringą išvadą, kad užuot davusios abejotiną pažadą, kuris kelia didelį pavojų visam Aljansui, bet mažai ką duotų mainais, JAV turėtų pripažinti, kad atėjo laikas uždaryti NATO duris Ukrainai.