„Baisiausias dalykas tėvams – laidoti savo vaikus. Nelinkiu niekam išgyventi to, ką aš patyriau“, – ištarė Ukrainos kaimo Tiškų gyventojas 71 metų Mykolajus Kučerenka. Rusų raketos smūgis iš jo atėmė sūnų.

Lemtingą naktį M.Kučerenkos name buvo jo žmona Valentina, sūnus Vadimas su žmona Oksana ir 8-mete dukrele Liza bei šeimininko sesuo Ruslana su sūnumi Volodymyru.

Kai okupantų užimtame kaime, netoli kurio karo pradžioje du mėnesius buvo nusistovėjusi fronto linija, imdavo griaudėti sprogimai, šeima slėpdavosi rūsyje – ten dažnai ir miegodavo.

Bet tą vakarą Tiškuose buvo ramu, tad į rūsį nusileido tik Oksana su dukterimi. Kiti jautėsi pavargę po talkos – giminaičiai traukė iš rūsio bulvių maišus sėjai, todėl nutarė pailsėti lovose atskiruose kambariuose.

[[ge:lrytas:lrytas:28927087]]

Užmušė miegančius

Pusbroliai Vadimas ir Volodymyras atsigulė didžiausio kambario – svetainės – skirtinguose kampuose esančiose lovose.

M.Kučerenka su žmona liko savo miegamajame, o šeimininko sesuo Ruslana įsitaisė svečių kambaryje.

Antrą valandą nakties pensininką su žmona iš lovos išvertė baisus trenksmas.

[[ge:lrytas:lrytas:28792073]][[ge:lrytas:lrytas:28871894]]

M.Kučerenka drebančia širdimi puolė iš kambario žiūrėti, ar visi sveiki. Į šauksmą atsiliepė tik jo sesuo.

„Kai per griuvenas ir dulkių debesį apgraibomis, pasišviesdamas telefonu, nusigavau iki svetainės, išvydau, kad lovos, kuriose miegojo Vadimas ir mano sūnėnas, užverstos plytomis ir betono luitais. Pamatęs kūnų dalis suvokiau, kad niekuo nebeįmanoma padėti, tačiau vis vien balsu lemenau jų vardus“, – siaubą prisiminė M.Kučerenka.

Į namą smogusios dvi raketos pataikė būtent į svetainę – iš tos būsto dalies liko nuolaužų krūva. Netrukus įkandin Mykolajaus į kambarį keturpėsčia atropojo ir žmona su seserimi. Viską supratusios moterys susmuko ant žemės, garsiai klykė ir raudojo.

„Tą akimirką ir vėliau milijoną kartų klausiau Dievo, kodėl pas save pasiėmė ne mane, o sūnų ir sūnėną. Man 71 metai – savo jau nugyvenau, o Vadimui buvo tik 39-eri, Vladikui – 45-eri“, – kalbėjo M.Kučerenka.

[[ge:lrytas:lrytas:28911368]]

Šeima ūkininkavo

Pensininko žmona po tos nakties nekėlė kojos į sugriautą namą ir kraujo prisigėrusį kambarį. Pats M.Kučerenka tam ryžosi vos keletą kartų. Todėl svetainėje iki šiol styro žudikių raketų liekanos, kurių niekam nekyla ranka išmesti.

„Kai ten įkeliu koją, iš naujo atgyja tragiškos nakties vaizdai, ima mausti širdį. Skaudu pagalvojus, kad sūnus taip ir nepatyrė sotaus gyvenimo, nes kartu ūkininkavome, neėmėme jokių kreditų ir viską investavome į ūkio plėtrą, o patys neretai vaikščiojome apiplyšusiomis kelnėmis“, – liūdnai pasakojo pensininkas.

M.Kučerenka gimė pedagogų šeimoje – tėvas buvo mokyklos direktorius, o mama mokė matematikos. Jis universitete baigė elektros inžinerijos mokslus, dirbo dujų įmonėse ir gretimame kolūkyje, o Ukrainai atgavus nepriklausomybę nutarė drauge su sūnumi ir sūnėnu ūkininkauti.

Pradžioje išsinuomojo 30 hektarų žemės, palaipsniui ūkis išsiplėtė iki 400 hektarų. Tiesa, daliai žemės savininkų vėliau pakėlus nuomos kainas plotą sumažino ir pastaruoju metu valdė 100 hektarų. Bet M.Kučerenkos ūkis praplėtė veiklos kryptis – nutarė neapsiriboti grūdinių kultūrų auginimu, užsiimti ir gyvulininkyste, pasistatė modernią karvių fermą.

„Gyvenome labai taupiai, bet užtat karo išvakarėse sėkmingai pabaigėme statybas, prisipirkome technikos ir džiaugėmės, kad pagaliau galėsime mėgautis sočiu gyvenimu, vaikai pakeliaus po pasaulį. Tačiau viskas pavirto į dulkes“, – atsiduso ūkininko žmona Valentina.

Rusijoje nepasiliko

M.Kučerenka prasitarė besigailintis, kad iš Tiškų nespruko okupacijos pradžioje. Bėgti nenorėjo ne tiktai siekdamas išsaugoti ūkį, bet ir manydamas, kad karas ilgai netruks. Taip pat netikėjo, kad Rusijos kariai gali ką nors bloga daryti, nes kaime visi – rusakalbiai.

[[ge:lrytas:lrytas:28911369]]

„Vadimo ir Vladiko kūnus dalimis iš po sunkių nuolaužų ištraukti pavyko tik kitą dieną pasikvietus į pagalbą du kaimynus. Tą pačią popietę juos paskubomis ir palaidojome, nes taip liepė okupantai, kurie nurodė bėgti į Rusiją, jei nenorime visi žūti“, – toliau pasakojo M.Kučerenka.

Ten pabėgėliai buvo viliojami pasilikti žadant suteikti dideles išmokas, įvairias lengvatas, būstą. Pensininkas tuo nesusigundė: iš Rusijos aplinkiniais keliais per Latviją, Lietuvą bei Lenkiją su žmona ir seserimi parvyko atgal į savo kaimą, kur apsistojo kito sūnaus Mykolajaus name.

„Grįžę po išvadavimo pamatėme, kad mūsų sodybos kieme žioji devynių bombų duobės, o visi pastatai apgriauti, suvarpyti skeveldrų“, – pasakojo ūkininkas.

M.Kučerenka apgailestavo, kad nėra porą dešimčių metų jaunesnis ir stipresnis, nes daug nesvarstydamas pradėtų atstatyti namą ir fermą. Kartu pensininkas džiaugiasi, kad grįžtant iš Rusijos jaunesni šeimos nariai pasiliko Vilniuje ir yra saugūs.

Sūnus Mykolajus įsidarbino vairuotoju, jo žmona – kavinėje, o dukra lanko lietuvišką mokyklą. Jaunesnio velionio sūnaus Vadimo dukra lanko ukrainietišką ugdymo įstaigą, kurioje mokytojauja jos mama Oksana. Su 9-metėmis anūkėmis Liza ir Maša senelis susiskambina kas dieną ir joms nuotoliniu būdu net padeda ruošti pamokas.

Ukrainiečio gyvenimą sugriovė rusų raketa: artimuosius užmušė miegančius Specialiai „Lietuvos Rytui“, Ukraina