Sergejus Bondirevas (50 m.) ir Vitalijus (35 m.), kurio tapatybė slepiama, Valakupių reabilitacijos centre pasitiko šypsodamiesi. Projekto „Back to Life“ įkūrėjų dėka ukrainiečiai grįš į mūšių lauką su naujais protezais. „Geriau žūsime, bet nepasiduosime“, – ir dabar sako kariai.

Jie abu iš Ukrainos rytų – Sumų, Avdijivkos apylinkių. Iš ten, kur ir šiandien verda įnirtingiausi mūšiai su Rusijos kariuomene. Nuo pirmos karo dienos abu kovojo priešakinėje fronto linijoje.

„Kad prasidės karas, žinojau jau vasario 23-iosios vakare. Aš statybininkas, aukštumininkas montuotojas. Važiavau po pamainos namo. Priešais jau judėjo mūsų karinė technika, kolonomis link Charkovo. Supratau – prasideda! Susirinkau daiktus ir tiesiai savo mašina į pirmąsias fronto linijas, į karinį dalinį.

Siena su Rusijos 2014 metais užgrobta teritorija – tik 40 km nuo mano miesto“, – pasakoja Vitalijus, paprašęs ir nuotraukose nerodyti jo veido. Toks jo vadovybės įsakymas.

[[ge:lrytas:lrytas:29505743]]

– Šeima nebandė sulaikyti? Juk galbūt nebegrįšite? – klausiu jauno kario.

– Žmona viską suprato. Čia mūsų žemė, privalau ją ginti. Pabučiavau žmoną, 9-erių ir 7-erių sūnelius. Ir išvažiavau.

Sergejus: Aš karo medikas. Vasario 24-osios rytą, 4 valandą, pakėlė pavojaus signalas: į telefoną atėjo nurodymas – staigiai prisistatyti į karinį dalinį. Karas jau vyko, buvo girdėti šūviai, sproginėjo raketos. Taip pat susirinkau daiktus ir išvažiavau. Dalinyje visi turėjo savo užduotis, buvome tam pasiruošę. Nors iki paskutinės dienos netikėjome, kad puls. Su savo grupe išvykau į pirmąsias linijas.

Koks jausmas? Griebti bet ką ir duoti atgal!

[[ge:lrytas:lrytas:29485895]][[ge:lrytas:lrytas:29513796]][[ge:lrytas:lrytas:29235390]][[ge:lrytas:lrytas:29448096]]

Avdijivkos miestas Donecko srityje – gal tik 40 km nuo Rusijos užgrobtos teritorijos. Tą pačią dieną ten prasidėjo pirmieji mūšiai. Rusai į siveržė iškart. Mieste degė pastatai, sproginėjo bombos. Iš ten traukėsi pirmieji pabėgėliai. Tik ne Sergejaus ir Vitalijaus šeimos. Vyrai įkalbinėjo jas trauktis. Žmonos nesutiko. Liko. Nes netoliese kovoja jų vyrai. Žmonės, kurie ten liko, ir toliau gyvena. Rusai iš šio pasienio miesto buvo išstumti.

Sergejus: Per Avdijivką rusai praėjo nesulaikyti. Pasitikome juos prie Bachtyrkos. Įvyko žiaurios kautynės. Mūsų dalinys buvo visiškai sunaikintas. Nepraleidome rusų kolonos, ir į mūsų grupę paleido aviacinį smūgį. Mano akyse žuvo beveik visi. Paskelbus oro pavojų kita dalis karių nusileido į slėptuvę keturaukščio namo rūsyje. Sviedinys pramušė ir slėptuvę. Visi kariai žuvo.

Bet toliau rusai nepraėjo. Mes juos visiškai atstūmėme iki sienos ir dabar ten ginamės. Savo žemę atsikovojome. Rusai pasuko į pietus, link Krymo.

Netiesa, kad rusai neva užėmė trečdalį Ukrainos. Visi mūšiai vyksta Krymo kryptimi, toje teritorijoje, kurią Rusija okupavo dar 2014 metais. Luhansko, Donecko, Chersono, Zaporožės srityse.

Iš šiaurinės Ukrainos pusės jie buvo išstumti (vyrai man rodo žemėlapį telefone).

Vitalijaus užduotis pirmose linijose buvo visai kita. Apie tai kalbėti jis ir dabar sakė negalįs, nes tebevykdo užduotį iki šiol. Aišku, ne Lietuvoje.

Vitalijus: Labai sunkūs buvo pirmieji mėnesiai. Labai... Juk mes ne iškart atsikovojome savo teritoriją. Kai nustūmėme rusus, liko teritorijos „pilkojoje zonoje“ – tarp rusų ir mūsų dalinių. Kaimuose žmonės neturėjo nei maisto, nei vaistų. Nieko. Daug žmonių sunkiai serga. Šalia savo užduoties man teko papildomai naktimis savo mašina brautis iki jų apšaudant rusams. Kai nebepravažiuodavau – kuprines ant nugaros ir pėsčiomis per miškus, pelkynus. Produktų gauti nebuvo lengva. Susirinkdavome su savanoriais patys. Kai rusus išstūmėme už sienos, palengvėjo.

– Labai sunkūs buvo pirmi mėnesiai. Žiema. Jeigu atvirai, nesinori prisiminti, – atsidūsta Sergejus.

– Jūsų akyse žuvo draugai. Visa kuopa, sakė Sergejus. Jūs man nepasakojate, bet žinau, kad Vitalijaus akyse iš 50 žmonių grupės liko tik jis ir draugas. Žiauru taip klausti, bet karas nerenka žodžių, – koks jausmas, kai greta žūva draugas? Baimė? Kokios stiprybės reikia tai išgyventi? – klausiu ieškodama tinkamų žodžių.

Šifruodama kasetę šiandien girdžiu: kurį laiką įraše – tyla. Abu vyrai žiūri vienas į kitą. Kuris prabils pirmas.

Vitalijus: Taip, baimė yra visada. Bet mūšyje nėra kada baimintis. Nėra kada galvoti. Šalia draugas nukrito. Matai – viskas. Kitą sužeidė, visas kruvinas. Tik praneši per radijo stotelę, jei įmanoma, bėgte nutempi žuvusįjį toliau atgal. Ir vėl šaudai. Tavo užduotis tokia. Verkti nėra kada. Žinai, kad kita grupė surinks kritusius draugus...

Sergejus: Gailėtis, išgyventi kovos metu nėra kada. Kai baigiami mūšiai, užplūsta gailestis. Juk mes visi kaip broliai...

[[ge:lrytas:lrytas:29520263]]

Aš – medikas. Mano užduotis tik kuo greičiau suteikti pirmąją pagalbą sužeistam mūšyje. Vėliau juos perima kita komanda, išveža į ligoninę.

Mūšio lauke žuvusių draugų nepaliekame. Jei neįmanoma kūnų iš karto pasiimti, grįžtame po kelių dienų. Turime žuvusius palaidoti, grąžiname artimiesiems kūnus. O kaip kitaip? Ypač karo pradžioje tekdavo laidoti bendrame broliškame kape. Ir tiktai vėliau, kai jau buvo įmanoma, palaikai buvo identifikuojami ir siunčiami artimiesiems, – nelengvai renka žodžius ir Sergejus.

Visą pasaulį apskrieję vaizdo įrašai, kur šalikelėse suklaupę kaimų, miestelių žmonės pasitinka savo žuvusiuosius, yra tiesa. Kaip didvyrius, kuriems paminklai bus pastatyti tik po pergalės.

Kol kas jų palaidojimo vietas žymi mediniai kryžiai. Jų daug. Ištisi miškai kryžių. Kiek žuvo ukrainiečių karių, tiksliai neskelbiama.

„Taip, krito labai daug“, – tyliai patvirtina abu kariai. Sako, kad beveik nebelikę tų, su kuriais pradėjo kariauti. Jie laimingesni. Neteko tik kojų.

– Jūs abu netekote kairės kojos, visą gyvenimą vaikščiosite su protezais. Kaip tai atsitiko?

Vitalijus: Mane sužeidė Bučoje atliekant karinę užduotį. Naktį. Sprogo mina, skeveldros nukirto koją. Buvau ne vienas, su grupe. Draugai rytą išvežė į ligoninę.

– Tik rytą? Nukirsta koja guli šalia, trykšta kraujas, iki mirties – gal minutė?

– Taip, koja guli šalia, nors nedaug iš jos likę, – pirmąkart per pokalbį nusijuokia Vitalijus. – Išsitraukiau turniketą, užveržiau, kas liko iš kojos. Tada susileidau dvi ampules nuskausminamųjų ir kraujavimą stabdančių vaistų.

– Pats?!

– Taip, aišku. Mes visi turime su savimi vaistinėles, esame apmokyti. Ligoninėje koją dar apipjaustė. Išgulėjau tris mėnesius, kol išgijo. Iš ligoninės į ligoninę. Tada protezavo. Ačiū lietuviams, kurie pasikvietė ir pritaikys modernesnį protezą.

– Matau, kad puikiai vaikštote. Greitai išmokote?

[[ge:lrytas:lrytas:29520248]]

– Nepatikėsite – per tris savaites. Šį pavasarį iš karto vėl išvykau į frontą, tiesiai į kovinį dalinį Bachmute. Iki šiol vykdžiau savo užduotis.

– Galėjote nevykti?

– Taip, galėjau. Spėjau aplankyti šeimą. Žmona laiminga, kad gyvas, sūnums labai įdomus buvo protezas, – vėl juokiasi Vitalijus. – O kaip nevykti? Namie likti? Noriu kovoti už savo žemę.

Sergejui koją taip pat nukirto minos skeveldros. Vykdant užduotį prie sienos su Rusijos okupuota teritorija, Sumų srityje.

– Mano koja dar laikėsi ant draiskanų. Taip pat pats užsiveržiau turniketą, aš juk karo medikas. Privažiavo mūsų grupė, pervežė į civilinę ligoninę, koją amputavo, protezavo. Mane „nurašė“, nors veržiausi į frontą, bet amžius ne toks. Likau namie. Ir čia galima kariauti, rankų sudėjęs nesėdėsiu. Mano sūnui 23 metai, jis irgi kariškis. Jei sūnus kovoja, tėvas ant sofos nesėdės, – taip pat juokiasi Sergejus.

Bekojai kariai veržiasi į frontą, o šimtai tūkstančių jaunų, galinčių kariauti ukrainiečių sugebėjo pabėgti iš šalies, Europoje mėgaujasi patogiu gyvenimu. Bet kariai nelinkę jų smerkti. Sako, suprantantys tuos žmones. Ne kiekvienas pasirengęs ir fiziškai, ir morališkai.

– Aš neabejojau, kad eisiu kariauti. Esu buvęs karinėje tarnyboje jau 2007 metais, kovinėje brigadoje. Juk ne veltui mane mokė. O karas pas mus nuo 2014 metų, visada buvo šalia. Buvome tam pasiruošę.

Kai rusai įžengė į mūsų žemę, buvo vienintelis jausmas – griebtis bet ko ir ginti savo šalį, – tvirtai sako Vitalijus.

– Karas jau trunka beveik dvejus metus ir dar nematyti pabaigos. Jums trūksta ginklų. Tiek žuvusių artimųjų, sugriauti miestai, suniokotos ištisos teritorijos. Kalbama, kad žmones karas jau išvargino. Ukrainoje girdėti kalbų, kad reikėtų su Rusija derėtis. Palikti dar 2014 metais okupuotas teritorijas rusams?

Vitalijus: Niekada! Nė už ką mes jiems neatiduosime mūsų šalies. Aš sutikčiau geriau žūti, bet derėtis – ne! Tegu pirma išeina iš mūsų žemės.

Sergejus: Ukrainoje niekas nesutiks dabar derėtis. Kai visiškai atlaisvins mūsų teritorijas, tada. Labai daug gyvenimų prarasta, gyvybių paaukota. Išduoti mūsų žuvusius brolius? Ne, niekada. Kaip sako ukrainiečių patarlė: „Tai mūsų karvė ir mes ją melšime!“

– Kaip gyvena kovojančios Ukrainos žmonės, kurie nepaliko savo šalies? Juk namai sugriauti, vyrai, sūnūs galbūt palaidoti. Ar nekils vėliau neapykantos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui banga už visas karo meto kančias? Žinant prancūzų posakį: „Revoliucija suryja savo vaikus“...

[[ge:lrytas:lrytas:29520250]]

– Taip, dalis Ukrainos sugriauta. Reikės dešimtmečių jai atstatyti. Iš tų vietų, kur vyksta intensyvūs karo veiksmai, žmonės evakuojami į Ukrainos gilumą.

Čia gyvenimas pakenčiamas. Yra maisto, veikia ligoninės. Žmonės gauna laikinus būstus, išmokas. Padeda ES, sumontuojami mobilieji namai. Priglaudžia ir vietiniai.

Kad mus užpuolė, tai Rusijos kaltė. Ne mūsų prezidento. Tokių kalbų mūsų aplinkoje nėra.

Kariai žino, dėl ko kovoja. O tie, kurie taip kalba, tegu pakelia užpakalius nuo sofų ir ką nors padaro dėl šalies, bet ne apkalbinėja V.Zelenskį. Ne kiekvienos šalies prezidentas ištvertų tai, kas jam teko. Kai kas jį vadina žydu, atseit Amerikos klauso.

Taip, jis žydas, bet mūsų, ukrainiečių, žydas! – juokiasi kariai.

– Bet girdėti kalbų, kad Ukrainoje vyksta Rusijos ir Amerikos karas, kad Jungtinės Valstijos nori išsekinti Rusiją ukrainiečių krauju, neduodama naujausios kartos ginklų. Ar taip samprotaujama ir Ukrainoje?

– Mes ne politologai, mes kariai. Bet tokias kalbas laikome tik Rusijos propaganda, nes jie šaukia, kad jau kovoja su NATO. Maidanas – ne JAV, o Ukrainos jaunosios kartos pasirinkimas. Per 30 metų Ukraina atitolo nuo Rusijos, nors mus dar ilgai laikė už pavadėlio. Užaugo nauja karta. Mes nebenorime gyventi kaip Rusija. Mes norime patys kurti savo likimą, savo istoriją. Norime gyventi civilizuotai, naudotis naujausiomis technologijomis. Taip, ginklų mums trūksta. Nuo to, kiek jų turėsime, priklausys ir karo baigtis, – sako Sergejus.

– Pasaulis baisėjosi pranešimais iš užgrobtų Ukrainos miestų. Ne tik griuvėsiais. Išprievartautos moterys, netgi vaikai, iššaudyti gyventojai. Jūsų aplinkoje yra tuos baisumus patyrusių žmonių?

Vitalijus: Mūsų – ne. Bet taip, tai tiesa. Tie priešo kariai tiesiog banditai, nežinantys nei įstatymų, nei taisyklių. Putinas naikina ne tik mus, ukrainiečius, kaip tautą. Ką jis siunčia kariauti? Buriatus, kurių beveik pusė tautos jau sunaikinta, „kadyrovcus“, kitus iš tautinių mažumų.

Jie šaudo nežinodami nei kodėl, nei už ką. Plėšia, prievartauja ir žūva.

[[ge:lrytas:lrytas:29520249]]

– Ukrainoje gyvena ir daug rusų. Kokios jų nuotaikos? Nėra priešpriešos tarp jų ir ukrainiečių? Kalbų – „savi ateina“, nors bombos krinta ant visų vienodai?

– Nemanau. Mūsų Sumų regionas rusakalbis. Aš pats mokiausi rusiškoje mokykloje, ukrainiečių kalba mums buvo kartą per savaitę. Rusai atėjo į mūsų bendrą žemę, toks yra nusiteikimas, – sako Vitalijus, per visą mūsų pokalbį šnekėjęs tiktai ukrainietiškai.

O Sergejus man rodo savo seną karinį bilietą: „Matote, čia parašyta – „ruskij“. Bet aš – ukrainietis.“

Kai atsisveikinusi su Vitalijumi ir Sergejumi išėjau iš Valakupių reabilitacijos centro, spaudė vakarinis šaltukas, krito baltas sniegas.

Tačiau jis kažkodėl manęs nebedžiugino. Nes ausyse skambėjo paskutiniai Vitalijaus, kuris po kelių savaičių vėl bus priešakinėse fronto linijose, žodžiai: „Taip, ir žiemą kariaujame apkasuose. Neslėpsiu, be galo sunku. Šaltis, drėgmė, šlapia, purvas. Ir miegoti tenka ten. Stovint. Šalia – dažnai ir ką tik žuvę draugai.

Karas nesikeičia. Karas – ne tik kompiuteriu siuntinėti raketas. Ir XXI amžiuje karas – tai kraujas, purvas, mirtis. Ir troškimas gyventi.“

Visa pagalba – tik privačiomis lėšomis

Projektą „Back to Life“ savo lėšomis sukūrė keli steigėjai – chirurgas Mindaugas Paškevičius, vadybininkas Danas Rėksnys, finansininkas Ramūnas Burzdikas.

„Mūsų projekto tikslas – pagalba sunkiai sužalotiems ukrainiečių kariams, kurie neteko galūnių. Dabar atvyko pirmieji. Džiaugiamės, kad daug ukrainiečių karių Lietuvoje gali atlikti reabilitaciją, ją kompensuoja valstybė. Mūsų dalis – naudojantis savo rėmėjų parama protezuoti karių kojas. Ir, kas svarbu, bus užtikrinta tolesnė protezų priežiūra kariams parvykus į Ukrainą. Nes jie vėl nori grįžti į mūšio lauką. Tokia idėja mums brendo jau gerą pusmetį – kuo galime prisidėti prie ukrainiečių kovos?

Mūsų projektas – dalis organizacijos „Medical help to Ukraine“. Partneriai – Valakupių reabilitacijos centras, ortopedijos įmonė „Idemus“, nes ji vienintelė turi garantinės protezų priežiūros atstovybę Ukrainoje, stuburo klinika „Sanus Axis“. Viską darome tik privačiomis lėšomis. Kariams neatlyginamai padės profesionalai ortopedai, reabilitacijos specialistai. Pirmieji kariai atvyko tarpininkaujant Nepaprastųjų situacijų koordinavimo skyriui, reabilitacijos įstaigai. Su tais kariais mes bendravome jau kelis mėnesius. Kontaktai atsirado ir per asmenines pažintis, juk ne vieno mūsų šeimose gyveno ukrainiečių šeimos, su jomis bendraujame iki šiol. Ateityje, kai užaugsime, galėsime kviestis vis daugiau karių. Dabartiniai reikalavimai – kad būtų jauni žmonės, 18–55 metų, kad jie patys kabintųsi už gyvenimo“, – teigė labdaringo projekto organizatoriai.

Karas atėmė kojas, bet ne ryžtą: „Jau geriau žūti, tik ne derėtis“