Ir vis dėlto šis buvęs KGB darbuotojas, kuris nebuvo plačiai žinomas iki savo darbo Kremliuje pradžios, į aukštą poziciją buvo parinktas beveik atsitiktinai. Jis savo pirmtako Boriso Jelcino artimiausioje aplinkoje atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, rašo BBC.
Vladimiras Putinas buvo „gatvės berniukas“, kurio vaikystė prabėgo komunistinio Leningrado komunaliniame bute.
Nors atrodė, kad jis palaiko liberalią, demokratinę Rusiją, vėliau chaotišką Sovietų Sąjungos žlugimą jis apibūdino kaip „didžiausią 20 amžiaus geopolitinę katastrofą“.
Nusprendęs neleisti Ukrainai palikti Rusijos orbitos jis pradėjo didžiausią karą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Iškreiptas požiūris į istoriją
Savo veiksmus V. Putinas dažnai pateisina iškreiptu istorijos suvokimu ir dideliu pasipiktinimu NATO aljansu. Jis melagingai teigė, kad Ukraina yra dirbtinė valstybė, kurioje gyvena neonaciai. Be to, Rusijos lyderis siekė sustabdyti Ukrainos suartėjimą su NATO.
Geriausiai jį pažinojęs Vakarų lyderis buvo buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri, kaip teigiama, kartą V. Putiną apibūdino kaip atitrūkusį nuo realybės ir gyvenantį kitame pasaulyje.
Ji ne kartą bandė derėtis su V. Putinu, tačiau po plataus masto invazijos pradžios ji priėjo prie išvados, kad „jis nori sunaikinti Europą“.
Vladimiras Putinas gimė praėjus septyneriems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos – po Leningrado apgulties, per kurią žuvo jo vyresnysis brolis ir kurią vos išgyveno jo tėvai.
Jo vaikystė buvo sunki ir turėjo įtakos visam likusiam gyvenimui.
Pirmasis smūgis
2000 m. duotame interviu V. Putinas prisiminė, kaip savo daugiabučio laiptinėje užklupo didelę žiurkę.
„Laiptų aikštelėje gavau greitą ir ilgalaikę pamoką, ką reiškia frazė „įvarytas į kampą“, – aiškino V. Putinas, pasakodamas kad žiurkė staigiai metėsi į jį.
Jaunasis V. Putinas įsiveldavo į muštynes su vietiniais berniukais, kurie dažnai būdavo stipresni ir didesni. Vėliau, prisimindamas tą laikotarpį, jis save apibūdino kaip chuliganą.
Jis ėmėsi dziudo, kurio juodąjį diržą įgijo prezidentavimo laikotarpiu. V. Putinas taip pat praktikavo rusų kovos meną sambo ir liko artimas savo vaikystės partneriams Arkadijui ir Borisui Rotenbergui.
„Prieš penkiasdešimt metų Leningrado gatvės mane išmokė taisyklės: jei kova neišvengiama, reikia suduoti pirmąjį smūgį“, – 2015 m. aiškino V. Putinas, prisimindamas patirtį dabartinio Sankt Peterburgo gatvėse.
Po studijų Leningrado valstybiniame universitete Rusijos lyderis iš karto perėjo dirbti į sovietų žvalgybos tarnybą – KGB. Tai buvo natūralus žingsnis teisės mokslus baigusiam jaunuoliui, toks darbas jam puikiai tiko.
Tai buvo puikus darbas ir jaunuoliui, užaugusiam prie sovietinių televizijos laidų, kuriose buvo pasakojama apie slapto rusų šnipo žygdarbius nacistinėje Vokietijoje.
„Buvau grynas ir visiškai sėkmingas sovietinio patriotinio auklėjimo produktas“, – yra sakęs V. Putinas.
Po kiek laiko jis išmoko vokiečių kalbą ir 1985 m. buvo komandiruotas į Rytų Vokietijos miestą Dresdeną, kur 1989 m. iš arti matė komunistinės valstybės žlugimą.
Iš kitoje kelio pusėje esančios KGB būstinės jis stebėjo, kaip minios šturmuoja Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ būstinę. Kai nedidelė grupelė priartėjo prie jo pastato, jis juos nuvijo. Tačiau kai jis apsaugai iškvietė Raudonosios armijos tankų dalinį, V. Putinas suprato, kad Rusija jam nepadės.
„Mes nieko negalime padaryti be įsakymų iš Maskvos. O Maskva tyli“, – tuomet sakė jis.
Kitais metais jis grįžo į griūvančią Sovietų Sąjungos politinę sistemą. Tuomet jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, tačiau jis niekada nepasižymėjo KGB. Nikolajus Leonovas, vienas iš V. Putino viršininkų jį laikė vidutinišku agentu.
Privatus ir nedidelis patikėtinių ratas
V. Putinas dar iki dabar savo artimiausias patikėtiniais išlaikė nedidelį KGB kolegų iš Leningrado ratą. Tai buvo tokie ilgamečiai sąjungininkai kaip Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas.
Buvęs V. Putino dziudo treneris Anatolijus Rachlinas pasakojo, kad jis juos įdarbino „ne dėl jų gražių akių“, o todėl, kad pasitiki žmonėmis, kurie jam įrodė savo vertę.
V. Putinas dažnai praturtina tuos žmones, kuriais pasitiki. Savo vaikystės draugui Arkadijui Rotenbergui jis įteikė 3,5 mlrd. dolerių (3,2 mlrd. eurų) vertės sutartį tilto iš Rusijos į okupuotą Krymą statybai.
Kuomet kalbama apie V. Putino asmeninį gyvenimą, jis yra itin uždaras. 2013 m. po 30 metų santuokos V. Putinas išsiskyrė su žmona Liudmila. Jie susilaukė dviejų dukterų, kurios įvardijamos kaip akademikė ir verslininkė Marija Voroncova ir mokslinių tyrimų fondo vadovė Katerina Tichonova.
„Puikus kandidatas“ į prezidentus
1991 m. Vladimiras Putinas tapo naujojo Leningrado mero Anatolijaus Sobčako pavaduotoju ir labai vertinamu patarėju. Kuomet A. Sobačkas buvo nušalintas nuo pareigų, dabartinis Rusijos lyderis buvo paskirtas dirbti į prezidento administraciją Maskvoje.
Tai buvo paskutiniai Boriso Jelcino valdymo metai, o V. Putino iškilimas buvo staigus.
Jis trumpai vadovavo Federalinei saugumo tarnybai (FSB), kuri po SSRS griūties pakeitė KGB, o po to užėmė Saugumo tarybos sekretoriaus poziciją.
1999 m. rugpjūčio 9 d. B. Jelcinas atleido savo ministrą pirmininką ir vietoje jo paskyrė tada mažai žinomą 46 m. V. Putiną, kuris turėjo įgyvendinti reformas prieš artėjančius prezidento rinkimus.
Tada B. Jelcinui jau reikėjo įpėdinio, rašo BBC.
„V. Putinas pasirodė esąs liberalus ir palaikantis demokratiją, norintis tęsti rinkos reformas“, – tikino Valentinas Jumaševas, kuris pasakė B. Jelcinui, kad jis būtų puikus kandidatas į prezidentus.
Kuomet baigėsi B. Jelcino prezidentavimo laikotarpis, Maskvą sukrėtė mirtinų, bet nepaaiškinamų sprogdinimų serija. Vladimiras Putinas į juos atsakė plataus masto sausumos puolimu į Čečėniją.
Per Čečėnijos kampaniją žuvo tūkstančiai civilių gyventojų, o Vladimiras Putinas vartojo šiurkščius žodžius, apibūdindamas, kaip jis sunaikins sukilėlius „net tualete“.
Čečėnijos sostinė Groznas buvo nuniokota, tačiau Rusijos lyderis pasiekė pergalę.
Jo populiarumas išaugo ir 1999 m. gruodžio 31 d. jis buvo paskirtas laikinai einančiu prezidento pareigas, o po trijų mėnesių laimėjo Rusijos prezidento rinkimus.
Pirmąjį iššūkį šalies viduje jis patyrė 2000 m., kai per avariją Barenco jūroje nuskendo atominis povandeninis laivas „Kursk“. Prezidentas V. Putinas liko atostogauti ir iš pradžių atmetė tarptautinės pagalbos pasiūlymus. Katastrofos metu žuvo visi 118 įgulos narių, o daugelis jų žuvo laukdami, kol bus išgelbėti.
Televizijos žiūrovai stebėjo, kaip gedinčios moterys šaukė ant savo prezidento.
Po keturių metų čečėnų sukilėliai Šiaurės Osetijoje esančioje Beslano mokykloje paėmė 1 tūkst. įkaitų, iš jų didžioji dauguma buvo vaikai. Rusijos specialiosioms pajėgoms šturmavus pastatą žuvo 330 žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad Rusija turėjo žvalgybinės informacijos apie planuojamą išpuolį, tačiau nesiėmė jokių veiksmų.
Pirmieji V. Putino prezidentavimo metai buvo kruvini ir neramūs, tačiau Rusijos ekonomika, skatinama aukštų naftos kainų, veikė gerai.
Jis sulaukė visuomenės palaikymo, nes ėmėsi kovoti su devynesdešimtaisiais siautėjusiais oligarchais. Rusijos lyderis juos sukvietė į Kremlių ir pareiškė, kad jie gali pasilikti savo pinigus, jei nesikiš į politiką ir jį palaikys.
Jis greitai ėmėsi veiksmų prieš tuos, kurie to nedarė, pavyzdžiui, prieš tuometinį turtingiausią Rusijos žmogų Michailą Chodorkovskį, kuris buvo suimtas ir įkalintas Sibire.
Savo valdymo pradžioje Rusijos prezidentas su Vakarais išgyveno kažką panašaus į medaus mėnesį. Jis buvo vienas iš pirmųjų užsienio lyderių, paskambinusių prezidentui George'ui W. Bushui po 2001 m. rugsėjo 11 d. „Al-Qaeda“ išpuolių prieš JAV. Jis netgi padėjo JAV pradėti kampaniją Afganistane.
„Žiūrėjau žmogui į akis. Man jis pasirodė labai tiesus ir vertas pasitikėjimo“, – tuomet sakė JAV prezidentas G. W. Bushas.
Tačiau Vladimiras Putinas netrukus nusivylė JAV ir jų sąjungininkais. Santykiai su Jungtine Karalyste pašlijo po to, kai buvęs KGB agentas ir Kremliaus kritikas Aleksandras Litvinenka Londone buvo nužudytas panaudojant radioaktyvųjį polonį 210. Vėliau Jungtinės Karalystės tyrimas nustatė, kad šis išpuolis tikriausiai turėjo Rusijos lyderio pritarimą.
2007 m. vykusioje Miuncheno saugumo konferencijoje V. Putinas aiškiai išreiškė savo požiūrį į JAV.
„Jungtinės Amerikos Valstijos visais atžvilgiais peržengė savo nacionalines ribas“, – skundėsi jis.
Tai buvo priminimas apie Šaltąjį karą ir Rusijos pykčio išraiška apie tai, kad JAV planuoja įrengti priešraketinės gynybos sistemą Vidurio Europoje.
„Berlyno sienos akmenys jau seniai dalijami kaip suvenyrai, o dabar mums bandoma primesti naujas skiriamąsias linijas ir sienas“, – tada kalbėjo V. Putinas.
V. Putinas netruko parodyti, kad yra pasirengęs panaudoti karinę galią, kad pakenktų provakarietiškiems lyderiams buvusiose sovietinėse valstybėse. 2008 m. Rusijos pajėgos užpuolė Sakartvelą ir užėmė du šios valstybės regionus – Abchaziją ir Pietų Osetiją.
Tuomet Vladimiras Putinas buvo Rusijos ministras pirmininkas, nes šalies konstitucija draudė tris iš eilės prezidento kadencijas. Nepaisant to visiems buvo aišku, kad būtent jis vis dar turi valdžios svertus.
Šiandien tai nebėra problema V. Putinui. 2021 m. jis priėmė įstatymą, kuris jam leido eiti į penktą ir netgi šeštą prezidento kadenciją.
Rusijos opozicijos sunaikinimas
2011 m. didžiuosiuose Rusijos miestuose kilo didžiausi masiniai protestai nuo pat SSRS griūties. Jie prasidėjo reaguojant į plačiai paplitusius įtarimus dėl sukčiavimo parlamento rinkimuose.
Tarp protestų lyderių buvo ir Borisas Nemcovas, liberalas, devyniasdešimtaisiais buvęs ministro pirmininko pavaduotojas.
Kita opozicinė figūra buvo su korupcija kovojantis tinklaraštininkas Aleksejus Navalnas, kuris V. Putino „Vieningąją Rusiją“ pavadino „sukčių ir vagių partija“.
Nepaisant to, dabar Rusijos opozicija yra beveik išnykusi.
2015 m. B. Nemcovas buvo nušautas ant tilto tiesiai priešais Kremlių.
A. Navalnas 2020 m. išgyveno nervus paralyžiuojančios medžiagos ataką, o 2021 m. sausį buvo pasodintas į kalėjimą, kuriame mirė po trejų metų. Jo našlė V. Putiną apkaltino žmogžudyste.
V. Putinas užsitikrino Stačiatikių bažnyčios paramą ir sukūrė tiesiogiai jam pavaldžią Nacionalinę gvardiją, dar vadinama „Rosgvardija“.
Dabar viešo pasipriešinimo aktų pasitaiko retai, o naujai sukurti įstatymai, nukreipti prieš tuos, kurie diskredituoja kariuomenę ir skleidžia „netikras naujienas“ yra plačiai naudojami siekiant nutildyti bet kokią kitą nuomonę.
Rusijos žiniasklaida iš esmės yra paklusni ir kontroliuojama Kremliaus, kuris yra įsitraukęs į plataus masto karą Ukrainoje.
V. Putinas susidūrė su trumpu ginkluotu sukilimu 2023 m. birželį, kai samdinių grupės „Wagner“ lyderis Jevgenijus Prigožinas pasiuntė savo pajėgas į Maskvą. Tačiau sukilimas buvo numalšintas, o J. Prigožinas vėliau įtartinai žuvo lėktuvo katastrofos metu.
V. Putino karas prieš Ukrainą prasidėjo 2014 m., kuomet Rusijos pajėgos užgrobė Krymo pusiasalį.
Tą naktį, kai prorusiškas Ukrainos lyderis Viktoras Janukovyčius pabėgo nuo protestų Kijeve ir buvo faktiškai nušalintas, Rusijos prezidentas sakė surengęs visą naktį trukusį pasitarimą ir pasakęs savo kolegoms, kad atėjo laikas „grąžinti Krymą į Rusijos sudėtį“.
Tada prorusiški agitatoriai užėmė Ukrainos Donbaso regiono teritorijas, kuriuose po to aštuonerius metus vyko karas. 2022 m. V. Putinas nusprendė įsiveržti iš šiaurės, pietų ir rytų, siekdamas nuversti išrinktą Ukrainos vyriausybę ir užgrobti Kijevą.
Jis ne kartą stengėsi pateisinti šią invaziją. Jis rašo ilgas istorines esė, sako kalbas ir skaito paskaitas tiems užsienio svečiams, kurie atvyksta į Rusiją. Tačiau iš tikrųjų V. Putinas remiasi iškreipta, selektyvia istorija.
Rusijoje buvo uždrausta ir pilietinių teisių grupė „Memorial“, dešimtmečius skyrusi sovietų represijų aukoms atminti.
„Jie norėjo fašizmo ir jį gavo“, – ankščiau rėžė O. Orlovas, kuris buvo įkalintas už būtent šį V. Putino epochos aprašymą.
Paruošta pagal BBC inf.
