Jungtinėje Karalystėje prieštaringai vertinamas įstatymas, leidžiantis nelegalius migrantus deportuoti į Ruandą, pradėjo veikti: į šią centrinės Afrikos šalį išsiųstas pirmasis prieglobsčio negavęs pabėgėlis.

Tiesa, šis asmuo išskraidintas pagal savanorišką schemą, atskirtą nuo vyriausybės patvirtintos priverstinės deportacijos programos, kuria siekiama per Lamanšo sąsiaurį mažomis valtimis plūstančius prieglobsčio prašytojus atgrasyti nuo vilties įsikurti JK.

Už tai, kad sutiko išvykti po to, kai praėjusių metų pabaigoje buvo atmestas jo prašymas suteikti prieglobstį, afrikiečių kilmės vyras dar gavo 3000 svarų (3515 eurų) finansinę pagalbą. Grįžti į JK jam nebus leidžiama.

O artimiausiu metu planuojama į Ruandą jau priverstinai deportuoti pirmąją sulaikytų nelegalų grupę. Kas ten laukia išsiųstųjų?

[[ge:lrytas:lrytas:32121239]]

Ruandoje, kurioje prieš 30 metų hutai įvykdė tutsių genocidą, nužudę apie 800 tūkst. žmonių, dabar beveik nėra nusikalstamumo, ekonomika auga. Šią Afrikos valstybę, kuri vadinama Tūkstančio kalvų šalimi, Vakarai pateikia kaip sėkmės modelį.

Kraujas liejosi upėmis

Emilienne Mukansoro pasisveikina su žudike šiltai ją apsikabindama. „Kaip tau sekasi?“ – paklausia. Paskui abi atsisėda verandoje. Čiulba paukščiai, tolėliau saulėje blizga Kivu ežeras.

1994-aisiais šioje vietoje, Kibujė miesto Vakarų Ruandoje apylinkėse, kraujas liejosi upėmis: iš 250 tūkst. tutsių išgyveno vos 8 tūkst. Kiti buvo supjaustyti, nudurti, nušauti kraujo ištroškusių radikalių hutų, kurstomų per radiją skleidžiamos propagandos.

[[ge:lrytas:lrytas:31248088]][[ge:lrytas:lrytas:31310486]][[ge:lrytas:lrytas:31649222]][[ge:lrytas:lrytas:31913631]]

Apie 85 proc. Ruandos gyventojų tuomet save tapatino su etniniais hutais.

O etninei tutsių grupei priklausančios E.Mukansoro didelė šeimos dalis buvo išnaikinta.

Dabar Emilienne dirba kartu su praeities nusikaltėliais. Moteris mano, kad susitaikymas galimas – kada nors.

Epiphania priklauso hutams. Prieš tris dešimtmečius ji su sutuoktiniu nužudė savo dukterėčią – šešiametei perrėžė kaklą mačete. Mergaitės tėvas buvo tutsis: šeimoje neturėjo likti „užkrėsto kraujo“.

E.Mukansoro ir Epiphania, kuri atskleidė tiktai savo vardą, buvo skirtingose pusėse per 1994 m. balandį prasidėjusias ir tris mėnesius trukusias žudynes.

Praėjus kelioms savaitėms po skerdynių Jungtinės Tautos įkūrė tribunolą, kad Ruandos nusikaltėliai būtų patraukti atsakomybėn. Nusikaltimai oficialiai buvo pavadinti genocidu.

Šalis nepamiršta žiaurios praeities, tačiau žiūri į ateitį – Ruanda pateikiama kaip ekonominės sėkmės modelis, susivienijusi ir besiformuojanti tauta.

Kai kurios Ruandos sostinės Kigalio dalys atrodo kaip Vakarai – yra šiuolaikinis konferencijų centras, pėsčiųjų zona, kur nevažinėja automobiliai, gatvėse rikiuojasi vokiški greičio matuoklių stulpeliai.

Ruandos kariuomenė dalyvauja taikos palaikymo misijose visame žemyne. O dabar šalis net sutinka priimti iš Europos grąžinamus migrantus.

Nedidelė, vos 14 mln. gyventojų valstybė tapo svarbiu politiniu žaidėju Afrikoje ir už jos ribų. Vakarams patinka Ruanda, nes tai jau istorija apie pažangą ir ekonominį pakilimą po genocido.

Čia įsikuria žinomų įmonių gamyklos – pavyzdžiui, automobilių koncerno „Volkswagen“, biotechnologijų bendrovės „BioNTech“.

Bet žmogaus teisių organizacijų teigimu, Ruanda – diktatūrinė valstybė. Kritikų balsai žiauriai slopinami, genocido istorija pasitelkiama kaip politinis ginklas.

[[ge:lrytas:lrytas:32503959]]

Vyriausybė, vadovaujama prezidento tutsio Paulio Kagame, nusprendė, kad yra tik viena Ruanda. Hutų ir tutsių etninių kategorijų pavadinimai nebevartojami – toks skirstymas griežtai draudžiamas.

Tradiciniai kaimų teismai 1994 m. skerdynių kaltininkus patraukė atsakomybėn. Kas mėnesį vyksta valymo diena, kai visi kartu šluoja gatves. Tauta dirba kartu – tokį ženklą rodo Ruanda.

Saugosi naujo konflikto

56-erių psichoterapeutės E.Mukansoro namai tapo vietos gyventojų susitikimo vieta, kur bendrauja buvę priešai. Kambarių pavadinimai iškalbingi – „Žmogiškumas“, „Rytojus“.

Šios moters tėvas kaimo centre buvo nukirsdintas mačete. Žiauriai nužudyti ir jos motina, aštuoni broliai bei seserys. Bet prieš kelerius metus E.Mukansoro sugrįžo į gimtąjį kaimą: „Noriu padaryti viską, ką galiu, kad kas nors panašaus niekada nepasikartotų. Niekada daugiau nenoriu patirti skaudžių netekčių.“

Nepaisant valdžios įsakymo, daug kur žmonės vis dar žino, kokiai grupei – hutų ar tutsių – priklauso kaimynai. Nusikaltėliai ir aukos arba išgyvenusieji tik retai vienas su kitu tiesiogiai kalba apie genocidą. Tai E.Mukansoro nori pakeisti.

Ji nenoriai šneka apie politiką. Paklausta, ar Ruanda tapo autokratine šalimi, atsako: „Mums reikia stipraus vyro kaip prezidentas P.Kagame.“

Čia daugelis žmonių taip kalba. Dar giliai tūno nerimas, kad konfliktas vėl įsižiebs.

P.Kagame su savo įkurtu Ruandos patriotų frontu (RPF) – daliniais iš tutsių kovotojų – 1994 m. vasarą sutriuškino radikalių hutų karinę grupuotę „Interahamwe“ ir taip sustabdė genocidą.

Baimindamasis žmogžudysčių sugrįžimo P.Kagame visiškai kontroliuoja savo šalies gyventojus.

Jo valdžią užtikrina platus informatorių tinklas ir griežti veiksmai prieš kritikus.

Kitaminčiams – pančiai

[[ge:lrytas:lrytas:32508497]]

Kas ramioje Kigalio gatvėje užsuka į Victoire Ingabire namą, gali patirti, ką reiškia kietos rankos valstybė. Ji – geriausiai žinoma opozicijos politikė, įkūrė partiją, 8 metus kalėjo.

V.Ingabire durys kelis kartus užrakinamos, kad policija negalėtų taip greitai įsiveržti.

55-erių moteris rodo į kalvą už sodo: „Ten visada stovi tas pats automobilis, iš kurio mane stebi.“

Po apsilankymo pas V.Ingabire Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ komandą sekė kepuraitę su snapeliu užsimaukšlinęs vyras. Jis apsimetė praeiviu, fotografavo, o vėliau važiavo iš paskos motociklu.

Tai užsieniečius tik trikdo, bet Ruandos gyventojams toks bendravimas su atvykusiaisiais gali turėti rimtų padarinių.

Liepą Ruandoje vėl vyks vadinamieji prezidento rinkimai. Per praėjusius P.Kagame gavo 99 proc. balsų.

V.Ingabire buvo išbraukta iš kandidatų sąrašo. 2012 m. ji nuteista dėl kaltinimų terorizmu, genocido menkinimo ir susiskaldymo skatinimo, nes sakė, kad susitaikymas gali įvykti tik tada, kai bus prisimenami ir hutai, tapę aukomis.

„Tai yra politinis sprendimas“, – apie pašalinimą iš rinkimų kalbėjo V.Ingabire.

Ant jos svetainės sienų kabo daugybė Jėzaus paveikslų ir kryžių. „Gyvenu čia lyg kalėjime nuosavame name“, – sakė žymiausia Ruandos opozicijos politikė.

Per genocidą ir po jo prieš hutus buvo brutalių keršto aktų, kuriuos įvykdė tutsių kovotojai iš P.Kagame įkurto RPF.

Kaip manoma, nužudyta tūkstančiai. Šie veiksmai nebuvo pateikiami oficialiame Ruandos pasakojime – galvojama tik apie aukomis tapusius tutsius. RPF laikomas išsivadavimo judėjimu.

V.Ingabire atidžiai pasveria savo žodžius. Ji kalba apie tutsių genocidą, kita vertus, apie RPF nusikaltimus žmonijai.

[[ge:lrytas:lrytas:32508514]]

„Mūsų šalis ir praėjus 30 metų po genocido nėra vieninga“, – sako opozicionierė.

Beveik visi V.Ingabire partijos bendražygiai ir bendražygės sėdėjo kalėjime arba dingo.

„Der Spiegel“ kalbėjosi su užsienyje gyvenančiais P.Kagame režimo kritikais. Daugelis pasakoja, kad jų bendražygiai Ruandoje buvo suimti ir praneša apie šmeižto kampanijas socialiniuose tinkluose arba žiniasklaidoje, kuri susijusi su šalies vyriausybe. Visi piešia paveikslą prezidento, žengiančio per lavonus.

Vokietijoje įsikūręs nepriklausomas teisės fondas „Bertelsmann Stiftung“ Ruandą dabar priskiria prie griežtos autokratijos: „Tikėtina, kad trapus politinis Ruandos pagrindas mažai pasikeis, nebent režimas nuspręs imtis esminio politinio liberalizavimo.“

Ne tik P.Kagame kritikai greitai tampa taikiniu – ir tas, kuris netinka naujos, pažangios Ruandos paveikslui, bus pašalintas iš kelio.

Gatvės pardavėjos, sekso paslaugų teikėjos, automobilių plovėjai, elgetos, benamiai, narkomanai surenkami specialių gaudymo komandų ir gabenami į vadinamuosius tranzito centrus.

Tokiose perauklėjimo stovyklose jie kelis mėnesius laikomi siaubingomis sąlygomis. Ruandos vyriausybė kalba apie žmonių „pertvarkymą“.

Žmogaus teisių gynimo organizacijos išsamiais dokumentais pagrindė nusižengimus.

Europos Sąjunga veltui prašė apžiūrėti šiuos sulaikymo centrus. Kalbantis su Vakarų valstybių diplomatais Kigalyje atrodo, kad nėra didelio susidomėjimo išsiaiškinti situaciją.

„Vakarai mėgsta pažvelgti iš kitos pusės – jie iš Ruandos mieliau nori girdėti sėkmės istorijas“, – sako Lewisas Mudge, nevyriausybinės organizacijos „Human Rights Watch“ ekspertas Ruandai.

Jis su komanda daug metų tiria žmogaus teisių pažeidimus Ruandoje. Dabar L.Mudge negali įvažiuoti į šalį.

Žaizdos dar neužgijusios

„Der Spiegel“ žurnalistų prašymai dėl interviu su P.Kagame buvo nesėkmingi. Bet pakvietė artimas prezidento patikėtinis 65 metų Jamesas Kabarebe – buvęs kariuomenės štabo viršininkas, atsargos generolas, dabar Užsienio reikalų ministerijos valstybės ministras, atsakingas už tarpregioninį bendradarbiavimą.

J.Kabarebe kartu su P.Kagame ir RPF daliniais 1994-aisiais įžengė į Kigalį. Vėliau tapo jo dešiniąja ranka ir ilgainiui vis kilo karjeros laiptais.

Ministro biure buvo tvanku. Tačiau buvęs kariškis vilkėjo kostiumą ir ryšėjo kaklaraištį, tiesiai sėdėjo kėdėje. Ant jo kaktos neištryško nė vienas prakaito lašelis.

J.Kabarebe nesistengė Ruandos pavaizduoti kaip demokratiškos valstybės: „Jeigu autokratinė valdžia suteikė mums tokią pažangą, tai geriausia, ką galima padaryti. Tuomet visos šalys turėtų kopijuoti mūsų autokratiją!“

Mėgstamiausias šalies prezidento P.Kagame posakis: „Afrikietiški sprendimai afrikietiškoms problemoms.“ Šie žodžiai patinka Vakarams – juk skamba daug geriau negu reikalavimai skirti daugiau pagalbos Afrikos šalių plėtrai.

Ruanda net padeda spręsti Europos problemas: sutiko už atlygį priimti prieglobsčio prašytojus iš JK.

Kigalio vyriausybės sandorio tikslas akivaizdus: Londonas dabar nebegali kritikuoti partnerio iš Afrikos dėl žmogaus teisių pažeidimų. Priešingu atveju ten negalėtų siųsti jokių pabėgėlių.

Ruandos ekonomika šįmet tikriausiai augs 7 proc., o tai pranoksta Afrikos šalių vidurkį. Vyriausybė daro viską, kad pakilimas tęstųsi.

Tokia Ruandos idėja: jeigu turite daug ką prarasti, nekariausite. Ar susitaikymas per pažangą ir gerovę įmanomas?

Nepaisant kuriamų prestižinių projektų, E.Mukansoro kaime daugelis namų pastatyti iš molio, gatvės neasfaltuotos. Žmonės maitinasi tuo, kas auga jų daržuose ir soduose. Ruanda vis dar priklauso 45 mažiausiai išsivysčiusioms pasaulio šalims.

E.Mukansoro pasakoja, jog kartą pro jos namą ėjo būrelis vaikų. Vienas sušuko: „Man patinka šis namas, atrodo toks gražus.“ Kitas atkirto: „Nekenčiu šio namo, jis turi būti sunaikintas.“

Berniukas perėmė tėvų neapykantą iš anksčiau, genocido laikų. 1994 m. žaizdos Ruandoje toli gražu nėra užgijusios.

Ruandos sėkmės istorijoje – juodos dėmės: kraujas liejosi upėmis