Apleistose kasyklose Pietų Afrikos Respublikoje žmonės nelegaliai ieško deimantų. Jie tikisi aptikti didelį brangakmenį, apversiantį gyvenimą, bet dažnai randa tik mirtį.

Popietę saulė negailestingai kaitina išdžiūvusį Namakvalandą. Rudos šio regiono kalvos primena Marso kraštovaizdį. Bet į jį Essy de Waal jau seniai nebesižvalgo.

46-erių moteris ieško to, kas slypi po uolomis ir dideliais akmenimis. Dėl to čia, į Pietų Afrikos Respublikos šiaurės vakarus, atvyksta laimės ieškotojai iš Lesoto, Zimbabvės, Mozambiko ir net tolimojo Kongo.

E.de Waal pamažu eina per kalvos viršūnę.

[[ge:lrytas:lrytas:25052444]]

Jai tenka kas kelis metrus aplenkti šachtas, kurių gylio negalima net numanyti. Kartais ji stovi, žvelgia žemyn, į tamsą šaukia vardus. Jokio atsakymo.

Galiausiai tolumoje moteris pamato dvi išsekusias figūras, kurių rankose kibirai ir kastuvai.

Šie vyrai ruošiasi lipti į šachtą. E.de Waal skuba prie jų.

[[ge:lrytas:lrytas:33782076]][[ge:lrytas:lrytas:29537129]][[ge:lrytas:lrytas:24088722]]

„Ką radote?“ Vietoj atsakymo vyrai tik papurto galvas.

Apie ką kalbama, niekam netgi nereikia sakyti. Juk čia viskas sukasi tik apie vieną dalyką – deimantus.

Pietų Afrikos Respublikoje yra apie 6 tūkst. apleistų kasyklų, kuriose anksčiau buvo ieškoma aukso, vario arba deimantų. Bet atėjo laikas, kai kasybos bendrovėms pajamos tapo per mažos, o išlaidos – per didelės.

Pagal įstatymą, bendrovės turėjo atkurti teritoriją, bet tai buvo daroma tik retkarčiais. Liko milžiniški kasybos atliekų sąvartynai, apleistos šachtos, duobės.

Tada čia atvykę pirmieji nelegalūs kasėjai – vyrai ir moterys – pradėjo ieškoti to, ką buvo palikusios didelės bendrovės.

Pietų Afrikos Respublikos vyriausybės pranešime 2015-aisiais nurodomas 30 tūkst. nelegalių kasėjų skaičius. Žmonių, kurie vėl ir vėl bando savo laimę požeminiame pasaulyje, nuolat daugėja.

Vieni ieško chromo, kiti – aukso. Tačiau jokia žaliava nežada tokio greito ir didelio pelno kaip deimantai.

Tuneliuose slypi pavojai

Ieškodami, kaip galėtų pragyventi, E.de Waal su savo sutuoktiniu vieni pirmųjų atvyko į apleistą Nuttabooi kasyklą atokioje vietovėje. Tai nutiko prieš ketverius metus. Jie buvo girdėję apie brangakmenių paieškas ir apsistojo apleistoje kalnakasių lūšnelėje. Tokiose pačiose aplink jau gyveno ir keletas vietos gyventojų.

Korporacija „De Beers“ (įkurta Pietų Afrikos Respublikoje 1888 m., užsiima deimantų gavyba, pirkimu, pardavimu, apdirbimu bei sintetinių deimantų gamyba. – Red.) paliko šią kasyklą 2013 m.

„Netrukus pasirodė vyrai iš Lesoto ir Zimbabvės. Paskui jų vis daugėjo“, – pasakojo E.de Waal.

Dabar kalvos papėdėje susikūrė nedidelis miestas. Arti vienas kito glaudžiasi paprasti nameliai, sujungti mediniais stulpais ir plastiko juostomis. Čia įsikūrę keli šimtai žmonių.

Kalno viršūnėje du kasėjai pradingsta požeminiame pasaulyje. Pirmasis leidžiasi Ezaelis Poliki, atvykęs iš Lesoto.

[[ge:lrytas:lrytas:37211499]]

Jis stato kojas į įpjovas, kurias padarė šachtos sienose, ir po poros minučių pasiekia dugną. E.Poliki – apie 18 metrų po žeme ir nuo šiol gali gulėti tik ant pilvo.

Ten, gilumoje, šachta išsiplečia į plokščią, bet gal vos pusės metro aukščio erdvę, į kurią įsiterpia tik keli uolų stulpai. Atraminių sijų nėra.

Tuneliai nuolat griūva ir palaidoja kasėjus po tonomis uolienų.

E.Poliki šliaužia į tamsą ir įdėmiai klausosi garsų. Traška uola, per plyšius byra smėlis? Tuomet beliktų tik ropštis atgal.

Dabar viskas atrodo ramu. Tunelio gale, maždaug 8 metrai nuo šachtos, jis, šviečiant prie kaktos pritvirtintai lemputei, su kūju ir kaltu pradeda ardyti uolą. E.Poliki pneumatinį plaktuką neseniai konfiskavo nelegalius kasėjus persekiojanti policija. Jis pats tuomet kelias valandas slėpėsi šachtoje.

Vyksta nelegali prekyba

E.de Waal iš pradžių beveik metus lįsdavo į ankštas šachtas. Bet 2021-ųjų liepą jos vyras mirė nuo koronaviruso.

„Nebenorėjau rizikuoti. Turiu būti šalia trijų mūsų vaikų“, – sakė ji.

Pasinaudojusi ryšiais su deimantų pirkėjais moteris pradėjo dirbti jų tarpininke.

Spindinčių brangakmenių verslas iš tikrųjų griežtai reguliuojamas – nuo tada, kai maždaug prieš du dešimtmečius vis daugiau „kruvinųjų deimantų“ iš pilietinio karo alinamų Afrikos šalių atsidūrė rinkoje ir sudrumstė brangakmenių įvaizdį.

[[ge:lrytas:lrytas:37201180]]

Tada didžiosios deimantų gavybos šalys inicijavo „The Kimberley Process“: 2003 m. įkūrė tarptautinę organizaciją siekdamos užkirsti kelią vadinamiesiems konfliktiniams deimantams patekti į pagrindinę neapdorotų brangakmenių rinką.

Organizacijos pavadinimas kilęs iš Pietų Afrikos Respublikos kasyklų metropolijos – Kimberlio miesto.

Bendrovės teoriškai privalo tiksliai įrodyti deimantų kilmę ir tiekimo grandines. Bet praktika parodė, kad neapdorotus, iš nelegalių kasyklų išgautus brangakmenius galima lengvai supainioti su legaliais.

Apie penktadalį aukso ir deimantų pasaulyje randa kasėjai, kurie neturi oficialios licencijos.

Nuttabooi kasyklos stovykloje sklando gandai, kad dėl ypač vertingų brangakmenių net pirkėjai iš Persijos įlankos šalių atvyksta į kaimyninę Namibiją. Iš ten trumpu maršrutu pereina per sieną.

E.de Waal nenori išsamiai atsakyti į klausimą apie jos prekybos partnerius: „Mano supirkėjas – iš Pietų Afrikos Respublikos. Aš juo pasitikiu.“

O kam supirkėjas parduoda brangakmenius? „Tikrai nieko negaliu pasakyti“, – ištarė moteris.

Po šių žodžių lieka neaišku, ar to nežino, ar negali sakyti.

Už kokią sumą ji įsigyja deimantus?

„Už mažus deimantus sumoku iki 1000 randų (PAR nacionalinė valiuta)“, – atsakė ji. Tai sudaro apie 50 eurų.

O didžiausias jos sandoris? „13 mln. randų“ (600 tūkst. eurų).

Neišlenda kelis mėnesius

Pietų Afrikos Respublikoje pastaraisiais metais prekyba nelegaliai iškastais deimantais ir auksu išaugo į milžinišką šešėlinę ekonomiką.

Į nišą, kurią paliko „De Beers“, įsispraudė nusikalstami sindikatai. Prieigą prie šalia Johanesburgo miesto esančių apleistų kasyklų kontroliuoja kriminalinės gaujos. Jos iš kiekvieno, kuris išdrįsta nusileisti į šachtas, reikalauja mokesčio už apsaugą.

Tuneliai Pietų Afrikos Respublikoje gilesni nei bet kur kitur – iki 4 km po žeme. Kasėjai leidžiasi į šachtas be galo ilgomis kopėčiomis. Kai kurie iš jų krinta – daug sekundžių, kol atsitrenkia į dugną.

Laimės ieškotojai kartais po žeme gyvena kelis mėnesius.

Deimantų prekybininkai iš viršaus juos mainais už produkciją aprūpina įrankiais, maistu, alkoholiu. Net prostitutės randa savo kelią į žemės gelmes.

[[ge:lrytas:lrytas:37211497]]

Prie Johanesburgo esančio Velkomo miesto gyventojai prieš keletą metų skundėsi, kad vietos restorane KFC visada viskas išparduota. Paaiškėjo, jog būdavo perkančių iki 80 kibirų keptos vištienos, kad ją galėtų perparduoti kasėjams po žeme.

Aplink deimantus pulsuoja ir kita nedidelė šešėlinė ekonomika: mažame lūšnelių mieste šalia Nuttabooi kasyklos yra užeigų, parduotuvių, kirpyklų.

Po klestėjimo – nuosmukis

Kleinsė – kitas maždaug pusė valandos kelio nuo Nuttabooi kasyklos nutolęs miestas. Tai neįtikėtinas Pietų Afrikos Respublikos lopinėlis.

Dar prieš keletą metų gyvenvietė – nuo gatvės žibintų iki durų rankenų – priklausė deimantų bendrovei „De Beers“.

„Čia gerai gyvenome. Tai buvo savotiška mūsų visavertės priežiūros vieta“, – sakė Charlesas Weyersas, su žmona šeimininkaujantis „Crazy Crayfish“ bare.

Vyras apgailestavo, kad į miestą užsuka mažai žurnalistų, o gyventojai jaučiasi vaizduojami neteisingai – rasistais, atsilikusių pažiūrų žmonėmis.

Ch.Weyersas kadaise dirbo „De Beers“ elektriku. Į jo pareigas buvo įtraukta ir rūpinimasis miesto namais.

Už elektrą, vandenį arba šiukšlių išvežimą niekam nereikėjo mokėti. Deimantų koncernas nereikalavo ir būsto nuomos mokesčio.

Kleinsė buvo atskiras pasaulis, kurį finansavo spindintys brangakmeniai. Klestėjimo laikais mažame mieste veikė daugiau negu 40 klubų – kriketo, žolės riedulio, regbio, futbolo, fotografijos, šaudymo. Buvo net devyni baseinai, kurių vanduo tiek vasarą, tiek žiemą šildytas iki 30 laipsnių. Dabar keraminės plytelės trupa, betonas lūžinėja.

Miesto žlugimas prasidėjo 2013 m. uždarius kasyklą. „De Beers“ iš pradžių norėjo miestą išvis nugriauti. Vis dėlto paskui bendrovės valdyba nusprendė namus parduoti žema kaina.

Bet be kasyklos miestas neteko savo pagrindo, dauguma gyventojų išvyko. Gatvėse tvyro prarastos vietos dvasia: languose užuolaidos užtrauktos, žaidimo aikštelėse nebenaudojamos sūpynės cypia vėjyje.

„Tačiau mums tai visai netrukdo. Tiems, kurie čia pasiliko, būtent tai ir patinka – visa kita toli“, – sakė Ch.Weyersas.

Kontroliuoti labai sunku

Tačiau prieš metus pasaulis vėl atsigręžė į Kleinsę dėl deimantų kasėjų. Jie ne tik įkūrė stovyklą prie Nuttabooi kasyklos – kai kurie atvykę laimės ieškotojai stengėsi net paimti į savo rankas apleistas miesto dalis.

Deimantų ieškotojai iš Zimbabvės, Lesoto ar Mozambiko įsikraustė į našlaičiais tapusius namus. Staiga baltas Kleinsės miesto pasaulis įgavo naujų spalvų.

Ch.Weyersas stengiasi neatrodyti rasistas: „Neturime nieko prieš juodaodžius Pietų Afrikos Respublikos gyventojus, su kuriais metų metus dirbome. Tačiau šie svetimi žmonės čia juk yra nelegaliai.“

Kai dalis kasėjų galiausiai ėmė stabdyti automobilius ir iš vairuotojų reikalauti pinigų, įsikišo policija: padedama kariuomenės suėmė šimtus žmonių. Dauguma jau kitą dieną buvo paleisti, bet per tą laiką spėta nugriauti lūšnų rajoną Kleinsės pakraštyje, kur glaudėsi deimantų ieškotojai.

Dabar beveik visi jie paliko vietovę. Bet vargu ar kas abejoja dėl to, kad šie žmonės sugrįš, kai tik nebeliks policijos ir kariškių.

Didžiules aplink miestą plytinčias teritorijas vargu ar galima kontroliuoti.

Ir net jei didelėms bendrovėms jau nebeapsimoka plėtoti veiklos, ten dar yra likusių daug deimantų.

Mėgina neprarasti vilties

60 km į pietus nuo Kleinsės gyvenantis Andrew Cluto bando rasti šios problemos sprendimą.

Sudiržusi 65-erių vyro oda – darbo saulėje atspindys, o šiurkštus balsas – tūkstančių surūkytų cigarečių rezultatas.

A.Cluto įsikūręs Koingnaso kaime, kuris yra mažesnis Kleinsės miesto variantas. Palikti likimo valiai namai, tušti plaukimo baseinai, milžiniški atliekų sąvartynai.

Bet yra skirtumas tarp Kleinsės ir Koingnaso: pastarojo kasyklą vėl įsigijo investuotojas. Dėl to gyventojai nori įsilieti į savo kaimo atgimimą.

„Čia – mūsų šalis“, – ryžtingai sako A.Cluto, kuris priklauso namų etninei grupei, gyvenančiai Namakvalando regione.

Smulkiai suskirstytoje senosios Pietų Afrikos Respublikos rasių sistemoje namai turėjo daugiau teisių nei kiti juodaodžiai. Tačiau gerokai mažiau nei baltieji.

1948–1993 m. Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybė vykdė apartheidą – rasinės atskirties, ekonominės, politinės diskriminacijos politiką. Jos socialiniai ir ekonominiai padariniai juntami iki šiol.

Prie pasiturinčių baltųjų prisijungė maža labai turtingų juodaodžių grupė. Ji yra artima nuo 1994-ųjų šalį valdančiai Afrikos nacionalinio kongreso partijai, bet dauguma juodaodžių toliau kovoja su skurdu ir nedarbu.

Visa tai žino A.Cluto, kuris daugelį metų dirbo nelegaliu deimantų kasėju, bet iki tol dar ilgiau kovojo prieš apartheido režimą.

Pernai A.Cluto, sujungęs agitacijos ir kasėjo žinių talentą, su kitais 300 žmonių įkūrė pelno nesiekiančią, visuomeninius poreikius tenkinančią bendrovę. Jų šūkis – „Viltis beviltiškiems“.

Pasiektas sandoris: naujasis kasyklos savininkas leidžia vietiniams darkart apžiūrėti kasybos atliekų sąvartynus. 70 proc. pajamų už radinius tenka jam, 30 proc. – gyventojams.

Kaip bus padalyti pinigai? Ar teks net tiems, kurie čia yra nelegaliai?

Į daugumą klausimų A.Cluto neturi atsakymo. Bet jis žino, kad tai palankiausia galimybė, kokią jis ir jo kaimo gyventojai turėjo per daugelį metų.

Gamtos lobių medžioklė – iš arti: ieškoti deimantų po žeme gena skurdas