Pirmadienį Pirėnų pusiasalyje esančias Ispaniją ir Portugaliją bei dalį Pietų Prancūzijos paralyžiavo didžiulio masto elektros energijos tiekimo sutrikimai. Viskas paniro į chaosą.

Staiga pradingus elektrai nutrūko traukinių eismas, oro uostuose kilo sumaištis, didmiesčių gatvėse dėl neveikiančių šviesoforų susidarė milžiniškos transporto spūstys.

Ligoninės buvo priverstos dirbti avariniu režimu, daugybė žmonių liko įkalinti liftuose ar negalėjo pasiekti darbo bei namų.

Kas nulėmė šią apokalipsę, dar aiškinamasi.

[[ge:lrytas:lrytas:37620927]]

Gedimą galėjo sukelti sutrikimai aukštosios įtampos elektros perdavimo tinkle, jungiančiame Ispaniją su likusia Europos dalimi.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad ši problema atsirado dėl techninės avarijos vienoje iš pagrindinių jungčių, kiti neatmeta ir kibernetinės atakos galimybės.

Be to, kalbama, kad elektra galėjo dingti ir dėl to, kad Ispanijoje didžiąją jos dalį gamina saulė, vėjas ir hidroelektrinės, todėl darosi sunkiau tą procesą kontroliuoti.

[[ge:lrytas:lrytas:37654802]][[ge:lrytas:lrytas:37631157]][[ge:lrytas:lrytas:37630076]][[ge:lrytas:lrytas:37626064]]

Skambutis iš Barselonos

Ispanijoje elektra dingo balandžio 28-ąją 12 val. 30 min. Tiesa, tai įvyko tik šalies žemyninėje dalyje, Kanarų ir Balearų salose viskas buvo gerai.

Aš sėdėjau darbo susitikime Katalonijos mieste Manresoje, parko kavinėje. Pirmiausia žinią gavau savo kaimo, turinčio 250 gyventojų, grupėje „WhatsApp“ programėlėje: kaimynai klausinėjo vieni kitų, ar pas juos irgi nėra elektros.

Netrukus toje pačioje grupėje pasklido žinia, kad elektra prapuolė Barselonoje ir kitose Ispanijos dalyse. Po to – ir Portugalijoje. Tuo metu mes su kolege jau supratome, kad kavinėje taip pat nėra šviesos.

[[ge:lrytas:lrytas:37687196]]

Paskambino Barselonoje gyvenantis mano sūnus Jonas – iš lietuviško savo numerio, nes ispaniškas neveikė.

„Mama, Barselonoje visiškas chaosas: sustojo metro, nevažiuoja traukiniai, užgeso šviesoforai. Parduotuvėse ir baruose galima mokėti tik grynaisiais, neveikia kasos, o niekas atmintinai nežino kainų.

Mums pažįstami pakistaniečiai pardavė alaus, sėdime ir stebime pasaulio pabaigą. Vieninteliai, kurie vis dar ramiai fotografuojasi priešais Sagrada Familia, – tai turistai. Ar tu žinai, kas atsitiko, kodėl dingo elektra?“ – išpylė tiradą sūnus.

Dvigubas užgesimas

Į klausimą, kas atsitiko, negalėjau atsakyti ne tiktai aš – atrodo, dar ilgai negalės duoti atsakymo ir Ispanijos vyriausybė, ir šalies elektros tiekimo įmonių vadovai.

Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas pirmą sykį po visuotinio užgesimo į tautą kreipėsi praėjus 6 valandoms.

Kitą dieną žiniasklaida kalbėjo apie dvigubą užgesimą – elektros ir informacijos. Kaip jau tampa įprasta Ispanijoje, katastrofų atveju valdžios institucijos žmonėms neduoda nurodymų ir nekomentuoja situacijos arba tai padaro smarkiai vėluodamos.

[[ge:lrytas:lrytas:37687300]]

Pernai spalio mėnesį, kai Valensijos apylinkes nusiaubė audra „Dana“, vietos valdžia ir Ispanijos vyriausybė taip pat neskubėjo kreiptis į visuomenę.

Šiaip ar taip, smarkiai uždelsęs P.Sanchezas nieko naujo nepasakė, išskyrus tai, kad naktis bus ilga, kad niekas niekur nevažiuotų ir kad neverta spekuliuoti dėl elektros dingimo priežasties, nes jos kol kas nežino niekas.

Kibernetinis sabotažas? Meteorologinės priežastys? Kažkieno klaida? Ispanijos vyriausybės atstovai ir elektros pramonės ekspertai pabrėžia, kad neatmetama nė viena hipotezė.

Nors Ispanijos tinklo operatoriaus „Red Electrica“ vadovai tvirtino, jog tai nebuvo kibernetinis sabotažas, pareigūnai pranešė, kad nagrinėja ir šią versiją.

Incidento priežastims ištirti buvo sukurta speciali komisija ir labai tikėtina, kad aiškinimasis užtruks ilgai.

Dvejonės, kaip elgtis

Bet kokiu atveju teko išgyventi kelias valandas suprantant, kad elektros nėra ir nežinia, kada ji atsiras.

Tik į pavakarę per radiją – vienintelį veikiantį informacijos kanalą automobiliuose arba tradiciniuose radijo aparatuose – sužinojome, kad kai kuriose Katalonijos vietose elektra pamažu grįžta. Iki tol sklandė kalbos, kad užgesimas gali trukti tris dienas ar ilgiau.

Tad kaip jaučiasi žmogus žinodamas, kad po kelių valandų išsikraus mobiliojo telefono baterija, degalinėje negalima įsipilti degalų į automobilį, neveikia šaldytuvas arba šaldiklis, nėra šilto vandens ir daugeliu atvejų negali pasigaminti šilto maisto, nes viryklė – elektrinė?

[[ge:lrytas:lrytas:37676855]]

Turbūt kiekvienas gyvenantis Ispanijoje turi savo istoriją, kaip jis jautėsi pirmadienio dieną.

Man į galvą šovė daugybė minčių. Pirma – ačiū Dievui, piniginėje turiu grynųjų pinigų.

Prieš kelias dienas kaip tik buvome kalbėjęsi su gera bičiule Assumpta, kuri sakė: „Rimtai patariu visada turėti su savimi ir namuose grynųjų pinigų. Ką darysi tuo atveju, jei visur dingtų elektra?“

Tuomet Assumptai sakiau, kad manęs ši tema nejaudina, daug patogiau mokėti mobiliuoju telefonu.

[[ge:lrytas:lrytas:37677063]]

Na, ir štai, po kelių dienų, visur užgesus elektrai, dėkoju Dievui, kad kišenėje turiu 100 eurų.

Tik klausimas, kaip protingiau su tais eurais pasielgti. Pasaugoti rytojui? Ar nusipirkti pirmos būtinybės maisto?

Pasitarę su vaikais, kuriuos susirinkau iš mokyklos ir atšaukusi visus popietės planus ruošiausi vežti namo, nusprendėme, kad pirksime maisto.

Parduotuvėje nedegė šviesa, buvo galima mokėti tiktai grynaisiais pinigais, į vidų įleidinėjo po 4 žmones. Neleido nieko imti iš šaldytuvų, nes taupė šaltį, negalėjome pirkti sveriamų vaisių, daržovių, nes neveikė nei elektrinės svarstyklės, nei kainas skaičiuojanti kasa.

Duona parduotuvėje jau buvo pasibaigusi, todėl teko tenkintis ryžiais, fasuotomis bulvėmis, makaronais ir pomidorų padažu.

Na, ir dėl viso pikto įsimečiau butelį vyno.

Gelbėjo tiktai radijas

Sugrįžusi namo supratau, kad baigėsi susisiekimas su išoriniu pasauliu, – mūsų kaime nebeveikė mobilusis ryšys.

[[ge:lrytas:lrytas:37677062]]

Vieninteliu šaltiniu, iš kurio sklido žinios apie dabartinę situaciją, tapo tėčio radijas, kurį po jo mirties parsivežėme iš Vilniaus į kaimą Katalonijoje.

Tėtis radijo klausydavosi kasdien, o pas mus jis tik simboliškai stovėjo iki visuotinio užtemimo.

Namuose mes labiausiai nerimavome dėl ligoninėse gydomų žmonių, kurių gyvybę palaiko aparatai, ir sąlygų reanimacijos skyriuose.

Vakare vaikai ėjo miegoti paslapčia tikėdamiesi, kad elektra per naktį neatsiras ir kitą dieną bus galima neiti į mokyklą.

Bet jaunėlė, prieš programuodama savo norus, atsargiai pasiteiravo: „Mama, o generatoriai ligoninėse dar ilgai veiktų, žmonių gyvybei nebūtų pavojaus?“

Kaimo realybė yra viena, didmiesčiuose – kita.

Barselonoje šimtai žmonių įstrigo liftuose, teko šauktis ugniagesių gelbėtojų.

Su dideliais sunkumais susidūrė neįgalieji, kurie ryte iš butų nusileido liftais, tačiau po 12 val. 30 min. jau nebegalėjo pakilti atgal. Ne tiktai gelbėtojai, bet ir kaimynai padėjo užnešti juos laiptais atgal į namus.

Dar vienas fenomenas, dėl kurio vertėtų rimtai susimąstyti, – žmonės, ypač jaunimas, kurie be įprastinio viešojo transporto maršrutų Barselonoje ir be „Google Maps“ pagalbos tiesiog nesugebėjo grįžti namo.

„Mama, čia visi vaikšto lyg zombiai, jie nesiorientuoja be „Google Maps“ programėlės, nežino, kuria kryptimi eiti“, – kol dar turėjau mobilųjį ryšį, iš Barselonos apie įvykius pasakojo sūnus.

Priklausomybė – absoliuti?

„Apagon“, kaip sako ispanai, lietuviškai tai reikštų „užgesimą“, priverčia mus pasiklausti daugybės dalykų. Kiek esu priklausoma nuo elektros sistemos? Koks būtų mano gyvenimas be mobiliojo telefono? Ar galiu orientuotis erdvėje be GPS paslaugos?

[[ge:lrytas:lrytas:37677065]]

Ką žmonės pirmadienį labiausiai pirko parduotuvėse, kol jos nebuvo uždarytos?

Vandenį, bulves, radijo aparatus, baterijas ir žibintuvėlius. Būtent tai, ką prieš mėnesį Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen priminė visiems Europos Sąjungos gyventojams patardama pasiruošti išgyvenimo rinkinį.

Nors elektra pirmadienį vakarop pamažu grįžo į beveik visas Ispanijos dalis, daugiausia chaoso naktį buvo geležinkelio stotyse.

Kadangi visą dieną nekursavo traukiniai, daugybei žmonių naktį teko praleisti stotyse, kai kur jiems buvo atvežta čiužinių ir pirmo būtinumo reikmenų.

[[ge:lrytas:lrytas:37677067]]

Tačiau nemažai daliai teko gultis tiesiog ant žemės.

„Būtume buvę dėkingi nors už kėdę“, – kalbėjo stotyse nakvoję keleiviai.

Diena, kai staiga sustojo gyvenimas: „Mama, sėdime ir stebime pasaulio pabaigą“ Specialiai „Lietuvos rytui“, Ispanija