Filipinuose, kurie laikomi viena tvirčiausių pasaulio katalikų citadelių, skyrybos yra draudžiamos įstatymu. Dėl to ypač kenčia moterys. Tačiau kai kurios vis dėlto išdrįsta maištauti prieš Bažnyčią.

Revoliucija bręsta ratu stovinčių kėdžių viduryje, prie žalios spalvos plastikinio stalo. Aplink jį susėdusios septynios moterys pasakoja apie savo vyrus ir vaikus.

Nuošaliame Filipinų sostinės Manilos pakraštyje, kur tarp daugiaaukščių namų kvartalo įsiterpia gofruoto metalo nameliai, tą popietę vyko organizacijos „Divorce Pilipinas Coalition“ („Filipinų skyrybų koalicija“) moterų susitikimas. Jos turi didelių planų: nori atsikratyti to, kas šalyje vis dar laikoma didele nuodėme, – išsiskirti su savo buvusiu partneriu.

Alfafara, viena „Divorce Pilipinas Coalition“ įkūrėjų, iškelia į viršų kumštį ir šaukia: „Kiekvienas balsas svarbus!“

[[ge:lrytas:lrytas:38425895]]

Tada moterys pradeda pasakoti savo istorijas.

Heidi: „Jis buvo moterų mėgėjas, nesavarankiškas, tinginys, nuolat dykinėjo.“

Maria: „Mano vaikai niekada nežinojo, kokią naštą man teko nešti. Visada stengdavausi ginčytis su vyru tik tada, kai jie būdavo mokykloje.“

[[ge:lrytas:lrytas:38250111]][[ge:lrytas:lrytas:38308107]][[ge:lrytas:lrytas:38453775]][[ge:lrytas:lrytas:38498822]]

Milagros: „Savo buvusįjį nuvedžiau pas jo motiną. Jis turėjo kitą moterį.“

Stella: „Devynerius metus kentėjau.“

Šios moterys gyveno taip, kaip niekuomet nenorėjo. Su prie altoriaus palaiminta pavarde, kurios dabar kratosi, bet kuri lieka ir primena tamsius laikus lyg nemėgstama tatuiruotė. Bet šia pavarde jos vis dar turi pasirašyti, kai kreipiasi dėl paso ar nori pirkti būstą.

Kartais emancipacija prasideda nuo mažų dalykų. Kai „Divorce Pilipinas Coalition“ moterys prisistato, jos sako savo mergautinę pavardę.

Dvilypis gyvenimas

Vargu ar kurioje nors kitoje visuomenėje katalikų tikėjimas vis dar taip stipriai lemia gyvenimą kaip Filipinuose. Didįjį penktadienį religiniai fanatikai vyrai leidžiasi prikalami prie kryžiaus.

Per kasmetę šventę milijonai tikinčiųjų basi eina paskui Juodojo Nazariečio statulą, vaizduojančią Jėzų, nešantį kryžių.

Maniloje ant iš toli matomo daugiaaukščio pastato kabo citata iš Evangelijos pagal Luką: „Nes Dievui nėra nieko neįmanomo.“

[[ge:lrytas:lrytas:38554247]]

Dievui neįmanomos tiktai skyrybos čia ir dar Vatikane. Filipinuose faktiškai išskiria tik mirtis. O prieš tai gyvenimas daugelį jaunų žmonių įstumia į priverstines santuokas, kurias sugriauna perdėtas vyriškumo supratimas, susipynęs su nesaikingu alkoholio vartojimu ir fiziniu ar psichologiniu smurtu.

Kad sąjunga, sudaryta „iki mirtis išskirs“, gali ir žlugti, Filipinuose ilgą laiką buvo draudžiama tema. Namuose skraidė ginčų kibirkštys, gatvėse šypsotasi, kaimynai nieko neklausinėjo.

Bet pamažu šventajai santuokai ir viešai iškilo grėsmė. Daugelis moterų maištauja.

Šiais metais naujasis įstatymas galėtų skyrybas legalizuoti. Toks žingsnis būtų reformacijos masto pokytis.

Kelias iki to dar ilgas, žino Stella, mergautine pavarde Sibonga. Būdama 18-metė ji susipažino su vyru, kuris viską pakeitė.

Stellai patiko krepšinis, o jos gimtosios provincijos komandoje žaidė vaikinas, kurį ji dievino. Abu manė, kad tai tik jaunatviškas susižavėjimas, nieko rimto.

Vos po mėnesio Stella pasijuto nėščia. Vaikinas iš pradžių pasišalino norėdamas išvengti atsakomybės.

Stella nenorėjo viena auginti vaiko. Namuose ji prisipažino motinai, kuri pasakė: „Privalai už jo ištekėti, kitaip užtrauksi gėdą mūsų šeimai.“

[[ge:lrytas:lrytas:38554248]]

Nesantuokinis vaikas kaimo vietovėje? Neįmanoma! Abu susituokė, kai Stella laukėsi jau penktą mėnesį. Į vestuves jaunikis atvyko nusivylęs ir girtas. Bet ji neparodė savo nusivylimo, šypsojosi. Dabar Stella sako: „Tai buvo mano vargų pradžia.“

Pasipriešino pokyčiams

Filipinuose mamų, kurios yra paauglės, skaičius yra vienas didžiausių visoje Azijoje. Kai šalies vyriausybė 2012-aisiais po 13 metų politinės kovos, remdamasi teisės aktu, palengvino prieigą prie kontraceptinių priemonių, dvasininkai išėjo į gatves. Jie grasino iš savo bažnyčios bendruomenės pašalinti parlamentarus, kurie rėmė šį projektą.

Valdžia konservatyvių pažiūrų šalininkams nusileido: iki šiol nepilnamečiams reikalingas tėvų sutikimas norint įsigyti kontraceptikų ir prezervatyvų.

Iš tikrųjų Filipinų konstitucijoje nustatytas valstybės ir Bažnyčios atskyrimas, tačiau teismų praktikoje gausu katalikiškosios moralės sąvokų.

Moterims, kurios nusprendžia daryti abortą, gresia kalėjimo iki 6 metų bausmė.

Pasekmė: kasmet miršta šimtai, jos tampa apsišaukėlių gydytojų, neteisėtai darančių abortus, aukomis arba per socialinius tinklus perka nepatvirtintus vaistus nėštumui nutraukti.

Atsidūrė ties bedugne

[[ge:lrytas:lrytas:38554250]]

Stellos pirmagimiui buvo vos trys mėnesiai, kai ji jau nešiojo kitą kūdikį. Per trejus metus filipinietė pagimdė tris vaikus.

„Jis vertė mane užsiimti seksu, o aš nedrįsau apsiginti“, – pasakojo Stella.

Vyras ją įžeidinėjo, į namus atsivesdavo kitų moterų, smarkiai girtavo, du kartus grasino žmonai virtuviniu peiliu.

Apklausų duomenys rodo, kad kas ketvirta ištekėjusi 15–49 metų filipinietė patiria fizinį ar psichologinį smurtą.

Santuoka turėtų suteikti stabilumo, bet ji nubloškė Stellą į bedugnę. Filipinietė prarado viltį išgelbėti savo šeimą. Jauna moteris nerado su kuo pasikalbėti, kam išsipasakoti, nežinojo, kur kreiptis.

Ji puolė į potvynio vandenis, kurie užliejo žemę tuoj už jos namų Mindanao saloje.

„Tai buvo proto užtemimas“, – sakė 47 metų S.Sibonga.

Bandymas nusižudyti nepavyko. Stella liko su savo vyru, kaip ji sako, dėl vaikų.

[[ge:lrytas:lrytas:38554371]]

Bet jos duktė, tuo metu 6-metė, vieną kartą pasakė: „Mama, jei mus myli, leisk mums palikti šiuos namus! Mes nebenorime, kad tu kentėtum!“

Tik po daugybę mėnesių trukusių siaubingų ginčų, po kurių namie nelikdavo sveikų baldų, Stella atrado jėgų priimti lemiamą sprendimą.

Devynerius metus trukę santykiai, kurie buvo pasmerkti žlugti nuo pirmos dienos, baigėsi keliais šaltais, kaip Stella teigia, žodžiais.

Ji pasakė: „To jau gana.“ Jis atsakė: „Gerai. Pasiimk vaikus.“

Trijų vaikų motina persikėlė gyventi kitur – į Manilą.

Tikėjimas atnešė laimę

Vienoje nuošalesnių Manilos gatvių greitojo maisto restorane Vokietijos žurnalo „Stern“ korespondento laukė Palou Abustan.

„Ar „Stern“ yra komunistų leidinys, nes logotipas raudonas?“ – paklausė P.Abustan pokalbio pradžioje.

[[ge:lrytas:lrytas:38554370]]

Moteris nenoriai sutiko duoti interviu. P.Abustan veikiausiai žino, kad kai kurie jos moraliniai įsitikinimai Vakaruose daugumai nėra priimtini.

Jau vaikystėje tėvai ją mokė, kad Dievas – gyvenimo centras. Tuo vadovaudamasi ir augo dabar jau 65 metų moteris.

Seserų benediktinių pradinė mokykla, studijos jėzuitų kolegijoje, kasdien 18 val. rožinio malda, o sekmadienį 8 val. – mišios bažnyčioje.

Priešingai nei Stellai, tikėjimas Palou atnešė laimę. Ji ištekėjo už vyro, kuris ją mylėjo, ir su juo susilaukė septynių vaikų. Žinoma, neslepia filipinietė, būta ir ginčų, sunkių etapų, nesutarimų – net iki tokio lygo, kad ji pati galvojo apie išsiskyrimą.

Tik, pasak Palou, išsiskyrusi su savo vyru ji būtų atsiskyrusi ir nuo Dievo. Moteris liko su Dievu ir savo vyru. Prieš penkerius metus jis mirė po ilgos ligos.

„Šeima – mūsų visuomenės pagrindas. Santuoka – šeimos pagrindas. Jei išyra santuoka, išyra ir šeima, o kartu su ja ir visuomenė“, – įsitikinusi P.Abustan.

Bet šie moters teiginiai neturi kelių svarbių kintamųjų. Kaip dėl neištikimybės, santuokoje patiriamo fizinio ar psichologinio smurto? O jei du žmonės nėra sukurti gyventi iki mirtis juos išskirs?

„Žinoma, yra nesėkmingų santuokų, bet skyrybos – ne išeitis. Yra kitų būdų“, – tvirtai įsitikinusi P.Abustan.

Išimčių – vos viena kita

[[ge:lrytas:lrytas:38554369]]

Iš tikrųjų Filipinų įstatyme dėl skyrybų draudimo yra išimčių. Tik jos tokios mažos, kad galioja labai retais atvejais.

Neseniai viena moteris prisipažino, kad svarsto pereiti į islamą, kad pagaliau galėtų išsiskirti su vyru.

Draudimas nutraukti santuoką negalioja musulmonams filipiniečiams ir vietines tikėjimo formas išpažįstantiems seniesiems gyventojams. Likusiems 90 proc. krikščionių lieka tik abejotinos teisinės galimybės pabėgti iš savo santuokos.

Viena vertus, yra registruotas išskyrimas, kuris padeda padalyti turtą tarp buvusių partnerių. Bet neleidžiama sudaryti naujos santuokos ir keisti pavardės.

Antra, šeimos teisės gilumoje, nuo 35-ojo straipsnio, yra santuokos anuliavimas, kur viskas labai sudėtinga. Jis svarstomas tik tuo atveju, jei vienas iš partnerių, jau ištaręs lemtingąjį „taip“, tapo psichologiškai nepajėgus vykdyti savo pareigų.

Bet kaip tai galima įrodyti?

Teisme prašoma pateikti ekspertų išvadas, apklausiami giminaičiai ir draugai, analizuojama buvusio partnerio vaikystė.

Šis procesas kainuoja didžiulę pinigų sumą – iki 8 tūkst. eurų, atima daug laiko – paprastai dvejus metus – ir nervų. Neretai po teigiamo teisėjo sprendimo Generalinė prokuratūra dėl nepaaiškinamų priežasčių pateikia apeliacinį skundą.

Taip buvo Stellos atveju. Ji jau 15 metų kovoja dėl savo santuokos anuliavimo.

„Kodėl vyriausybė su mumis elgiasi kaip su nusikaltėliais?“ – klausė moteris.

Situacija pamažu keičiasi

Bandymas legalizuoti skyrybas Filipinuose vis žlugdavo dėl Bažnyčios veto.

Dabar dvasininkai vėl kursto nuotaikas prieš Atstovų Rūmų narius, kurie pernai pritarė įstatymo projektui dėl skyrybų. Už jį savo balsus atidavė 131 parlamentaras, 109 pasisakė prieš, 20 atsisakė balsuoti.

Dokumentas turi būti apsvarstytas Senate (aukštuosiuose parlamento rūmuose) ir, kad taptų įstatymu, jam turi pritarti balsų dauguma. Bet tik 6 iš 24 senatorių viešai parėmė naujausią įstatymo projekto versiją.

Arkivyskupas Paulas Gallagheris, Vatikano sekretorius santykiams su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, sakė, kad Šventasis Sostas skatins Filipinų katalikus, ypač politinius lyderius, įsiklausyti į savo ganytojus dėl naujausio skyrybų projekto.

Filipinų vyskupų konferencijos atstovas žiniasklaidai ir buvęs Aukščiausiojo teismo teisėjas tėvas Jerome’as Secillano teigė, kad oficiali Bažnyčios pozicija yra nepritarti skyrybų įstatymo projektui ir kad parlamentarai turi padaryti daugiau spręsdami pagrindines santuokos iširimą lemiančias problemas.

Tačiau Dievo galia Filipinuose vis labiau traukiasi. Praėjo laikai, kai Manilos arkivyskupas dar galėjo padėti išvaryti prezidentus iš jų rūmų.

Bažnyčios lankytojų skaičius mažėja, buvęs Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte yra pavadinęs popiežių kalės sūnumi.

Pirmą kartą apskritai dauguma šalies gyventojų pritaria teisei į skyrybas.

Filipinietis sociologas Jayeelis Cornelio, kuriam rūpi religingumo pokyčiai jo šalyje, sakė: „Vis daugiau žmonių suvokia, kad ne visos santuokos sudaromos danguje.“

Tai palaima organizacijai „Divorce Pilipinas Coalition“. Prieš dešimtmetį jos narės pradėjo „Facebook“ tinkle burti pavienes dėl skyrybų teisės kovojančias grupes, kurios šiuo metu jau turi pusę milijono narių, tiesa, tarp jų labai mažai vyrų.

„Mums skyrybos – žmogaus teisė“, – teigė 47 metų Alfafara.

Ši viena „Divorce Pilipinas Coalition“ įkūrėjų jau daugelį metų Filipinų parlamente užsiima lobistine veikla, koordinuoja atskirų vietos grupių susitikimus, kovoja dėl skyrybų su savo neištikimu sutuoktiniu, už kurio dėl neplanuoto nėštumo turėjo ištekėti būdama labai jauna.

Nori antros galimybės

Ellie priklauso nedidelei studijuojančiųjų grupei, kuri kuria dokumentinį filmą apie „Divorce Pilipinas Coalition“.

„Tėtis ir mama nuolatos ginčijosi. Mes buvome palikti likimo valiai. Mama dažnai bėgo iš namų, kai tėtis būdavo girtas ir ją mušė. Tada man buvo gal aštuoneri metai“, – prisimena Ellie.

Dabar jai 22-eji, ji – atskirtas nuo tėvų vaikas, kuriam diagnozuotas potrauminio streso sindromas.

O P.Abustan nepritaria skyrybų įstatymui šalyje. Ji nuogąstauja dėl vokiečių požiūrio į santuoką – šioje šalyje skyrybų rodiklis siekia 35,7 proc.

„Jei tam bus pritarta, auginsime vaikus, kurie nebepažins santuokos privalumų, turės psichikos problemų, prastai mokysis mokykloje“, – įsitikinusi P.Abustan.

O Stella nebeina kaip anksčiau į bažnyčią, netgi per Kalėdas. Su savo tebesamu sutuoktiniu ji kalbėjosi prieš 17 metų ir jau seniai turi kitą partnerį.

Ar po viso to, ką ištvėrė, Stella vėl tuoktųsi? „Taip“, – atsakė filipinietė, tarsi niekada nebūtų patyrusi kančios, kaip ji vadina santuoką.

Ji nori antros galimybės meilei, laimei, gyvenimui.

Tolimoje Azijos valstybėje – skaldanti kova dėl svarbios teisės: „Ne visos santuokos sudaromos danguje“