Po Talibano grįžimo į valdžią Afganistane mokyklų durys mergaitėms užsiveria. Tuo pat metu berniukų klasėse tyliai auga nauja karta, kuriai nuo mažens diegiama radikali religinė ideologija, keičianti ne tik jų mąstymą, bet ir visos šalies ateitį.

Kai Afganistane 2021 m. rugpjūtį įsiviešpatavo Talibanas, Amanas su žmona Zaynab savo vaikus skatino tęsti mokslus. Iš pradžių du vyresni sūnūs, dabar 15-metis ir 13-metis, priešinosi.

Jų mėgstamiausi dalykai, tokie kaip anglų kalba ir gamtos mokslai, daugiau nebebuvo dėstomi, o nauji mokytojai elgėsi šiurkščiai.

Amanas ir Zaynab vis tiek manė, kad netgi pasikeitus sąlygoms mokyklą verta lankyti. Abu yra buvę mokytojai, o Amanas dirbo vienos Afganistano provincijos švietimo direktoriumi.

[[ge:lrytas:lrytas:38675340]]

Bet pernai šeima pabėgo iš šalies. Pagrindinė priežastis – mokykla tapo pernelyg pavojinga jų vaikams.

Moteris stūmė šalin

Praėjus vos kelioms savaitėms po valdžios užgrobimo 2021-ųjų rugpjūtį Talibanas, dabar laikomas faktine Afganistano valdžia, ėmėsi esminių švietimo reformų. Iš mokymo programų pašalino, jo manymu, vakarietiškus ir antiislamiškus dalykus, tokius kaip pilietinis ugdymas, menas, kultūros studijos ir žmogaus teisės.

Mergaitėms po šeštos klasės buvo uždrausta mokytis, klasės suskirstytos pagal lytį. Talibų kariai, ginkluoti automatais, patruliavo mokyklose, kad įsitikintų, jog įsakymai vykdomi.

[[ge:lrytas:lrytas:38584279]][[ge:lrytas:lrytas:38700075]][[ge:lrytas:lrytas:38579416]]

Talibano pareigūnai atleido daugumą moterų, dėsčiusių vidurinėse mokyklose, arba nustojo mokėti atlyginimą, kol jos pačios pasitraukė. Mokytojas pakeitė menkai kvalifikuoti vyrai. Daugeliu atvejų tai buvo ulema – islamo religijos mokslininkai, turintys autoritetą aiškinti religinius tekstus, šariato teisę ir musulmonų elgesio normas, bet mažai pedagoginių gebėjimų.

Vyrams mokytojams ir švietimo administratoriams liepta auginti barzdas ir dėvėti tradicinius drabužius, įskaitant turbanus.

Likusios mokytojos buvo priverstos dengti veidus ir dėstyti tiktai Koraną.

Kai Zaynab bandė vykdyti nurodymą, išgirdo, kad tai daro netinkamai. Po metų ji paliko darbą. Kurį laiką slapta mokė mergaites, tačiau nustojo, kai Talibano pareigūnai pradėjo ją sekti ir klausinėti.

[[ge:lrytas:lrytas:38715207]]

Gąsdino kitoks elgesys

Tarptautinė bendruomenė pasmerkė mergaičių ir moterų švietimo ribojimus. Tačiau mažiau matoma, nors galbūt tiek pat pavojinga yra tai, ko mokomi berniukai.

Amanas ir Zaynab pastebėjo, kad sūnūs pasikeitė. Jų šeima priklauso hazarų – persiškai kalbančiai musulmonų šiitų mažumai Afganistane, ir iš pradžių vyriausiajam Shamsui nepatiko, kad Talibanas vertė mokytis tiktai pasaulio musulmonų daugumą sudarančios atšakos sunitų tiesų.

Mokytojai skatino vaikus vieną dieną stoti kovoti talibų pusėje. Tačiau laikui bėgant Shamsas priprato prie religinių pamokų. Jis netgi susidraugavo su kai kuriais Talibano nariais už mokyklos ribų.

Namuose Shamsas su broliais klausėsi talibų aprobuotų dainų, šlovinančių grupuotės vadinamąsias džihado pergales. Sakydavo savo jaunesnei seseriai, kad jai nereikia eiti į mokyklą, nes juk vis tiek vėliau mergaitėms neleis tęsti mokslų.

„Man buvo sunku tai girdėti“, – kalbėjo Zaynab. Aplinkui ir kitos šeimos skundėsi panašiu elgesiu – berniukai drausdavo seserims mokytis, versdavo dengti veidus.

Shamsas paprašė, kad tėvas nupirktų jam turbaną, ir pareiškė ketinantis užsiauginti plaukus, matyt, norėdamas lygiuotis su naujais draugais. Amanas dėl to ypač nerimavo, nes pats darbe buvo priverstas auginti barzdą ir dėvėti Talibano nurodytą aprangą.

Amanas pažinojo paauglių, kurie metė mokyklą, kad prisijungtų prie talibų kaip kovotojai ir, kaip patys sakė, dirbtų dėl islamo.

[[ge:lrytas:lrytas:38715205]]

Tėvai baiminosi, kad jų sūnūs gali žengti tuo pačiu keliu.

Pirmosiomis talibų sugrįžimo dienomis Amanas bandė palikti darbą, bet tai pasirodė pernelyg rizikinga – Talibano pareigūnai klausinėjo, kodėl jis dirbo ankstesnei vyriausybei, bet nenori dirbti jiems.

Buvo juntamas užslėptas grasinimas – išėjimas gali būti įvertintas kaip nelojalumas ir tapti priežastimi nubausti, todėl jis liko darbe.

Kaskart, kai tik būdavo labiau ar mažiau įsitikinęs, kad aplink nėra Talibano atstovų, Amanas ragindavo mokytojus ir mokinius neprarasti vilties, toliau mokytis tokių dalykų kaip matematika ir anglų kalba.

Vyras vis dar tiki, kad Talibano valdžia neamžina ir kad vieną dieną Afganistanas vėl iš jos išsilaisvins.

Tačiau vien tikėjimo nepakako, kad šeima liktų šalyje.

Pernai rugsėjo mėnesį jie pabėgo ir dabar gyvena užsienyje. Bet net ir bandydamas sukurti ateitį šeimai Amanas vis dar galvoja apie mokinius, už kuriuos buvo atsakingas tėvynėje: „Mano galva vis dar Afganistane.“

Pasak jo, savo drakoniškais įsakymais Talibanas jau sunaikino mergaičių ir moterų viltis bei siekius. O tai – pusė šalies gyventojų.

[[ge:lrytas:lrytas:38715204]]

Kita pusė taip pat gali būti pasmerkta, jei niekas nepasikeis.

„Dabar labai bijau, kad naujoji karta ims tikėti Talibano ideologija, – atviravo Amanas. – Po metų ar dvejų, jei režimas nežlugs, naujajai kartai neliks jokios vilties.“

Svarbiausia – religija

Dabar JAV gyvenantis Mirwaisas Balkhi, kuris 2018–2020 m. buvo laikinasis Afganistano švietimo ministras, įsitikinęs, kad Talibano mokymo programa iš esmės yra radikalizavimo priemonė.

Nors privačios mokyklos, kurių metinis mokestis svyruoja nuo 90 iki 200 eurų, išlaiko šiokią tokią mokymo proceso kontrolę, valstybinės mokyklos privalo laikytis talibų nustatytos programos. Vyresnėse klasėse net likę dalykai, tokie kaip gamtos mokslai, iškraipomi pagal Talibano doktriną.

„Pagrindinis tikslas – nemokyti chemijos, fizikos, – sakė M.Balkhi. – Kai religinis mokslininkas dėsto chemiją, jis kalba apie žmogaus kūno chemiją, sukurtą Dievo, ir apie tai, kaip chemija minima kai kuriose citatose iš Korano.

Talibano paskirti mokytojai ragina atmesti šiuolaikinius mokslus, kurie esą yra paremti iliuzija, o ne realybe ir prieštarauja religiniam mokymui. Jie gali aiškinti, kad, tarkim, žmonių išsilaipinimas Mėnulyje – apgavystė.

Toks mokymas skirtas išplėsti talibų ideologiją visame Afganistane, o per tai – užtikrinti Talibano išlikimą.“

[[ge:lrytas:lrytas:38715208]]

Naujasis režimas įvedė konkursus, per kuriuos tikrinamos mokinių žinios apie Talibano veiklą. Netgi mokymo kalba naudojama kaip ideologinė priemonė: Ahmadas Gardezi, kuris dėsto persų (dari) kalbą Afganistano valstybinėje mokykloje, sako, kad mokymo medžiaga dažniausiai pateikiama puštūniškai – kalba, kuriai pirmenybę teikia talibai.

Įsišaknija radikalizmas

Dabartinė švietimo programa akcentuoja, kaip afganistaniečiai kovojo su britais, sovietais, JAV ir NATO priešindamiesi imperializmui; demokratija pristatoma kaip priešingybė islamo valstybei.

M.Balkhi teigimu, persmelkdamas jaunus žmones atsiribojimu nuo kitų pasaulėžiūrų Talibanas užsitikrina, kad Afganistane susiformuos visuomenė be kompetencijų, įgūdžių, supratimo apie šiuolaikinį švietimą.

„Nerimą kelia ne tai, kad žmonės studijuoja islamą, o tai, kad tuo pat metu mokyklose sukuriamos sąlygos radikalizuotis“, – teigė Orzala Nemat, Didžiojoje Britanijoje dirbanti mokslininkė, tirianti politinę etnografiją.

Nors ne visi šiandien dirbantys afganų mokytojai yra radikalai, daugelyje mokyklų vadovavimas yra Talibano rankose, jo nariai patys buvo mokyti sukarintose medresėse – religinėse mokyklose, kurios per pastaruosius dešimtmečius tapo radikalizuotų kovotojų ir savižudžių sprogdintojų kalvėmis.

„Tai reiškia, kad talibų ideologija perduodama mokytojams, o per juos – berniukams, kurie mokosi pagal šias programas“, – tvirtino O.Nemat.

Nuo 2020 iki 2024 m. medresių skaičius visoje šalyje staigiai išaugo nuo maždaug 1800 iki 22 tūkst. ir vis dar statomos naujos. Daugelis jų pavaldžios tokioms valstybės institucijoms kaip Chadžo ir religijos reikalų ministerija (chadžas – musulmonų piligrimų kelionė į šventąją Meką). Dažnai šias mokyklas steigia mulos, o finansuoja turtingi rėmėjai, siekiantys įsiteikti talibų vadovybei. Kad pritrauktų mokinių, Talibanas padengia jų mokymosi išlaidas.

[[ge:lrytas:lrytas:38715209]]

„Anksčiau medresės paprastai fokusuodavosi į religinį švietimą, – teigė Naderas Nadery, žmogaus teisių aktyvistas ir Stanfordo universiteto tyrėjas. – Kadangi jos veikė kaip internatai, tai buvo būdas neturtingoms šeimoms užtikrinti, kad jų vaikai būtų pavalgę, apgyvendinti ir išmoktų skaityti ir rašyti. O dabar vis daugiau medresių pabrėžia karinį parengimą siekiant paruošti naujus uolius rekrūtus Talibano saugumo pajėgoms ir Gynybos ministerijai.“

Tokių džihado medresių auklėtiniai prireikus gali būti pritraukti į savižudžių sprogdintojų gretas.

Smurtas prieš vaikus nėra naujas reiškinys medresėse ir kitose mokyklose – reguliarios fizinės bausmės buvo išsikerojusios dar iki Talibano grįžimo į valdžią, bet dabar situacija tik pablogėjo. Nors Darbo ir socialinių reikalų ministerijoje veikia Vaikų gerovės skyrius, jis niekada nesiima veiksmų prieš medresėms vadovaujančius mulas, nes visuomenė juos laiko padoriais žmonėmis.

Vienas privačios mokyklos Afganistane direktorius sakė, kad medresių mokinius dažnai moko aukšto rango Talibano pareigūnai ir žada jiems valstybės tarnybą po baigimo. Kai kurios medresės veikia kaip aukštojo mokslo institucijos, kur studentai gali įgyti bakalauro ar net magistro laipsnį pagal pagreitintą programą.

Proveržiui trūko laiko

Dalis Afganistano švietimo problemų egzistavo dar iki Talibano valdymo. Kai M.Balkhi dirbo švietimo ministru, apie 3,7 mln. vaikų nelankė mokyklos dažniausiai dėl skurdo ir karinių konfliktų – vietoj to daug šeimų siųsdavo savo vaikus dirbti.

Kai kuriuose kaimiškuose rajonuose mergaičių švietimas nebuvo laikomas prioritetu. Be to, tada irgi buvo mažai moterų mokytojų, o tai tapdavo kliūtimi kai kurioms šeimoms – jos nenorėjo, kad dukras mokytų vyrai.

Bandydama ištaisyti šias spragas ankstesnė Švietimo ministerija samdė mokytojauti moteris, net jei jų išsilavinimas siekė vos dvylika klasių, ir statė tik mergaitėms skirtas mokyklas. Taip pat pradėta kampanija, kuria siekta įtikinti gentines šeimas kaimuose, kad mergaitės nusipelno mokytis.

[[ge:lrytas:lrytas:38715206]]

Dabar Talibano požiūris į švietimą vis labiau įsitvirtina Afganistano visuomenėje. Pirmą kartą į valdžią atėję 1996 m. talibai šalį valdė 5 metus.

Net ir po 2001 m. JAV vadovaujamos invazijos, laikinai nuvertusios Talibaną, dalis gyventojų toliau demonstravo tai, ką M.Balkhi vadina Talibano mentalitetu, pavyzdžiui, bausdavo jaunus vyrus už tai, kad jie neaugino barzdos.

Šiuo metu, kai dabartinis režimas artėja prie ketvirtųjų savo valdymo metinių, jo įtaka yra dar didesnė ir labiau išplitusi. Talibanas išmoko veiksmingai naudotis socialiniais tinklais, tokiais kaip „WhatsApp“ bei „Telegram“, ir naudoja juos savo ekstremistinėms pažiūroms skleisti ir įtvirtinti.

„Sunku tiksliai pasakyti, kokia iš tiesų yra Talibano švietimo politikos esmė, – svarstė O.Nemat. – Niekas negali to paaiškinti, net patys talibai.“

Nors kai kurie talibų lyderiai teigia, kad neprieštarauja pasaulietiniam švietimui, ir pripažįsta, jog šaliai reikia inžinierių ir kitų specialistų, O.Nemat manymu, Talibanas tarsi sąmoningai stabdo Afganistano pažangą, ypač sistemingai diskriminuodamas moteris: „Net jei rytoj vėl būtų atidarytos mergaičių vidurinės mokyklos, tai nebūtų proga švęsti, nes mes nežinotume, kokie dalykai būtų dėstomi.“

M.Balkhi jau pastebi, kad kai kurių merginų mąstysena pradeda keistis, jos atsisako minčių apie mokslą: „Vyrams šeimose įgyjant vis daugiau privilegijų ir tampant vieninteliais maitintojais tai natūraliai stiprina berniukų dominavimą šeimoje.“

Privačios mokyklos direktorius teigia matantis vis dažnesnius atvejus, kai berniukai įtikinami, kad mergaitės skirtos tik santuokai: „Galima įsivaizduoti, kaip visa šalis ilgainiui taps panaši į Talibaną, o visos mokyklos – į medreses.“

„Kartais neturėti jokio išsilavinimo yra geriau nei gauti blogą išsilavinimą“, – teigė M.Balkhi.

[[ge:lrytas:lrytas:38710411]]

Mokytojai rizikuoja

Afganistano pedagogų nuomonės išsiskiria: kone pusė pritaria Talibano įvestiems ribojimams, bet dalis slapta skatina mokinius tęsti mokslus.

Dauguma ankstesnių vadovėlių yra uždrausti arba buvo pakeisti – iš jų pašalinti gyvų būtybių atvaizdai (daliai musulmonų tokie vaizdai siejasi su stabmeldyste ar ikonografija, o tai islamo religijoje nepriimtina).

Kai kurie mokytojai vis dar naudoja uždraustus vadovėlius, tačiau užmaskuoja jų viršelius sugalvodami klaidinančius pavadinimus, kad apgautų talibų inspektorius.

Jei tokie pedagogai būtų demaskuoti, jiems grėstų areštas, kankinimai ir būtų visam laikui uždrausta dirbti mokytojais.

Kai kurie tėvai namuose mėgina papildomai mokyti savo vaikus. Nemažai organizacijų užsienyje siūlo nuotolinius mokymus internetu, dalį jų veda afganistaniečių diasporos nariai.

M.Balkhi vertinimu, tokios programos pasiekia apie 20 tūkst. mergaičių daugiausia didžiuosiuose Afganistano miestuose ir tarp pabėgėlių kaimyninėse šalyse, tokiose kaip Iranas ir Pakistanas. Tačiau prieiga prie kursų priklauso nuo interneto ryšio, kuris Afganistane brangus ir nestabilus.

Vis dėlto M.Balkhi abejoja, ar to pakaks esminiams pokyčiams: „Šiandien bet kuri šeima, galinti sau leisti užregistruoti dukrą į mokyklą Irane ar Pakistane, palieka Afganistaną.“

[[ge:lrytas:lrytas:38715295]]

Kaip Amano ir Zaynab atvejais, daugelis šeimų išvyksta ne tik dėl dukrų.

„Švietimas – platesnė problema, nes tėvai baiminasi ir dėl savo sūnų ateities“, – pridūrė M.Balkhi.

Šiuo metu Afganistane mokyklų nelanko maždaug 5 mln. mergaičių. Ilgainiui, jei iš jų sistemingai bus atimama teisė į švietimą, šalyje neliks išsilavinusių motinų, kurios galėtų daryti teigiamą įtaką šeimos elgsenai. Kultūrine prasme tai reikštų, kad Afganistanas pasmerktas žlugti.

Vilčių dar nelaidoja

M.Balkhi pabrėžė, jog kritiški balsai gyvybiškai svarbūs, nes rodo tarptautinei bendruomenei, kad Talibanas neatspindi tautos valios ir kad ši švietimo sistema nėra tai, ko nori dauguma afganistaniečių.

O žmogaus teisių gynėjas N.Nadery pastebi, kad užsienio paramos organizacijos kartais vengia kritikuoti talibų požiūrį į švietimą argumentuodamos, kad religinis švietimas yra Afganistano kultūros dalis: „Bet vaiko ugdymas, kuriuo skatinamas smurtas ir militarizmas, nėra nė vienos kultūros dalis.“

N.Nadery, kuriam dabar 50 metų, užaugo Afganistane ir prisimena, kaip trečioje klasėje kovotojai sudegino jo pradinę mokyklą. Nuo tada vaikino klasė buvo plastikinis kilimėlis, patiestas po atviru dangumi, o lenta buvo atremta į medį. Mokytojas sėdėdavo ant vienintelės kėdės. Moksleiviams buvo nepatogu, ypač karštomis dienomis.

„Ir tada mano mokytojas sakydavo: „Aš žinau, kaip jums sunku, bet pažvelkite į dangų. Kiek toli matote? Ar kas nors riboja jūsų žvilgsnį?“ Mes pakeldavome akis ir sakydavome: „Ne, tik dangus ir dangus.“ Tuomet mokytojas sakydavo: „Dangus – tai jūsų riba. Niekas negali jūsų sustabdyti, o jūsų mąstymas neturi būti apribotas jokių rėmų“, – prisimena N.Nadery. – Ta filosofija nuostabi. Svarbu buvo ne graži klasė – mes jos ir neturėjome, o mokytojo asmenybė.“

[[ge:lrytas:lrytas:38715293]]

Zaynab neabejoja, kad moterų mokytojų nebuvimas neabejotinai paveikė vaikus: „Be jų mokiniai tampa rūstesni. Moterys geriau įsiklauso, vyrai mokiniams ne tokie dėmesingi. Mokiniai lengviau gali pasidalinti savo problemomis su mokytoja moterimi nei su vyru, nes jaučia jos gerumą.“

A.Gardezi pažymėjo, kad jo mokinių, berniukų, elgesys tapo griežtesnis: „Kita vertus, yra ir jaunų žmonių, kurie mąsto pozityviai, tačiau jų mažai ir vis mažėja, nes aplinka juos labai veikia.“

Buvęs A.Gardezi mokinys Zirakas – 14-metis degančiomis akimis – tikisi, kad Talibanas pakeis požiūrį į švietimą.

Vaikinas šneka puštūniškai, bet vėliau prabyla angliškai: „Turime daug problemų, ypač dėl mokytojų, kurie nėra protingi.“

Zirakas neketina palikti Afganistano dėl geresnio išsilavinimo, bet viliasi pereiti į privačią mokyklą, jeigu šeima galės tai sau leisti. „Noriu mokytis chemijos ir anglų kalbos, – šypsodamasis sakė jis. – Tai mano mėgstamiausi dalykai.“

Iš teroristų jau virto Rusijos draugais

Rusija neseniai tapo pirmąja pasaulio šalimi, oficialiai pripažinusia Talibano vyriausybę po beveik 4 metų, kai islamistai sugrįžo į valdžią Afganistane. „Manome, kad oficialus Afganistano Islamo Emyrato vyriausybės pripažinimas paskatins produktyvaus dvišalio bendradarbiavimo plėtrą“, – paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministerija.

Nuo 2003 iki 2025 m. balandžio Talibanas Rusijoje buvo įtrauktas į teroristinių organizacijų sąrašą. Dabar Maskva ketina teikti Kabului paramą kovojant su terorizmu ir narkotikų kontrabanda. Talibano užsienio reikalų ministerija pripažinimą pavadino istoriniu žingsniu: „Rusija rodo gerą pavyzdį kitoms valstybėms.“

[[ge:lrytas:lrytas:38715276]]

Pekinas pasveikino Maskvos sprendimą: „Kinija, tradiciškai draugiška kaimynui Afganistanui, visada buvo įsitikinusi, kad jis neturėtų būti pašalintas iš tarptautinės bendruomenės.“ Kinija oficialiai nepripažįsta Talibano vyriausybės, tačiau Pekine talibai turi savo ambasadorių.

Talibanas uoliai siekia oficialaus tarptautinio pripažinimo ir investicijų šaliai bandant atsigauti po keturis dešimtmečius trukusio karo, įskaitant sovietų invaziją 1979–1989 m.

Parengta pagal „The Walrus“ inf.

Rimtas pavojus visai Europai: Talibano šešėlyje bręsta nauja blogio karta