Pasauliui su didžiulia įtampa laukiant istorinio JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos lyderio Vladimiro Putino susitikimo Aliaskoje Kremlius į savo propagandos mašiną meta vis daugiau kuro.

Kai kurie politologai ir ekspertai jau ėmė skaičiuoti JAV ir Rusijos įvarčius derybų dėl taikos Ukrainoje plane ir yra įsitikinę – kol kas Kremlius pirmauja.

Būtent vienu pirmųjų taiklių smūgių tapo pasirinkta D.Trumpo ir V.Putino susitikimo vieta – tai šalta ir atoki Ankoridžo karinė bazė, amerikiečiams geriau žinoma kaip Jungtinė Elmendorfo-Richardsono bazė, įkurta šalia Aliaskos miesto.

Kol pasaulyje garsiai diskutuojama, kad V.Putinui vien atvykimas į JAV ir amerikiečių sutikimas jo nesuimti – jau yra taškas Kremliui, jau nekalbant apie skambų faktą, kad Ukrainai gali tekti atsisakyti dalies savo teritorijų, Rusija gerokai aktyviau išnaudoja ne ką svarbesnį faktą – tai istorines pretenzijas į kadaisę jai priklausiusią Aliaską.

[[ge:lrytas:lrytas:39058761]]

D.Trumpo ir V.Putino susitikimas iš naujo Rusijoje prikėlė kalbas, kad Aliaskos pardavimas buvo klaida ir jog šią teritoriją reikėtų susigrąžinti, o ties pastarąja teze sugrįžta ir viena Kremliaus mėgstamiausių sąmokslo teorijų – kad prieš 158 metus Rusijos amerikiečiams parduota teritorija iš tiesų buvo išnuomota 99 ar 100 metų laikotarpiui.

Ši niekuo nepagrįsta sąmokslo teorija buvo itin plačiai skleidžiama sovietmečiu, kuomet kalbėta, kad teritoriją reikia susigrąžinti.

[[ge:lrytas:lrytas:39052345]][[ge:lrytas:lrytas:39053950]][[ge:lrytas:lrytas:39059620]][[ge:lrytas:lrytas:39062885]]

Ji buvo prisiminta ir 2014 metais po to, kai Rusija įsiveržė ir okupavo Krymą.

Tada JAV Baltųjų rūmų tinklalapyje netgi atsirado peticija, kurioje buvo reikalaujama, kad amerikiečiai sugrąžintų Aliaską Rusijai. Per 5 dienas ją pasirašė daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių.

JAV senatoriui Johnui MCainui Rusijos pasiuntinys ES Vladimiras Čižovas pusiau juokais netgi grasino: „Bijokite ne dėl Moldovos, o dėl Aliaskos.“

2014-asiais apie Rusijos kurstomas sąmokslo teorijas dėl Aliaskos plačiai aprašė „Lietuvos rytas“.

„Pradingęs auksas“

Sklandantys gandai, kad Aliaska buvo ne parduota, o išnuomota amerikiečiams 99 ar 100 metų laikotarpiui, skatino raginimus Rusijai susigrąžinti savo teisėtą nuosavybę.

Sąmokslo teorijų gerbėjų vaizduotę ypač kurstė gandai apie pradingusį auksą, kurį Maskva turėjo gauti pagal sandorio su JAV sąlygas.

Taip pat apie juodus bolševikų, pirmiausia jų lyderio Vladimiro Lenino, darbelius.

Esą siekdami trumpalaikės politinės naudos jie atidavė JAV visus dokumentus, liudijančius Rusijos teises į ginčytiną teritoriją.

Rusijai reikėjo pinigų

Tuo metu, kai Rusija buvo įsitraukusi į varginantį – dabar tai ironiška – Krymo karą (1853–1856 m.), Amerika nekart pabrėžė, kad neketina užimti antirusiškos pozicijos.

Londono laikraštis „The Times“ netgi rašė apie „mįslingą simpatiją“, egzistuojančią tarp Rusijos ir JAV.

Rusijoje apie ruošiamą sandorį žinojo viso labo šeši žmonės – imperatorius Aleksandras II, jo brolis Konstantinas Romanovas, užsienio reikalų ministras Aleksandras Gorčiakovas, finansų ministras Michailas Reiternas, admirolas Nikolajus Krabė ir Rusijos pasiuntinys JAV Eduardas von Stoecklis.

[[ge:lrytas:lrytas:39015007]]

O visuomenė apie susitarimą buvo informuota tik praėjus dviem mėnesiams po dokumento pasirašymo.

Tuo metu Rusija desperatiškai ieškojo trejų metų paskolos iš užsienio – po 15 mln. rublių per metus. Rusijos armijai reikėjo nuolatinių investicijų.

Be to, Aliaskoje pavieniai aukso ieškotojai jau buvo pradėję kasti auksą. Rusijos valdžia baiminosi, kad paskui pastaruosius ten patrauks ir Amerikos kariai, o tam rusai buvo visiškai nepasirengę. Nerimą kėlė ir mormonų „šliaužianti kolonizacija“ regione.

Pagal vieną versijų, sutartis, pasirašyta 1867 m. kovo 30 d., buvo sudaryta anglų ir prancūzų kalbomis, tad internete klajojanti rusiška sutarties kopija yra suklastota.

Tuo remdamiesi sąmokslo teorijų šalininkai, daugiausia dabartinės Rusijos komunistų partijos atstovai, kelia versiją, kad tikrojoje sutartyje buvo kalbama ne apie Aliaskos pardavimą, o apie teritorijos išnuomojimą 99 metams.

Taip pat jie įtaria, kad dokumente sutarti 7,2 mln. aukso dolerių taip ir nebuvo išsiųsti į Rusiją, nes imperijos valdžia per Londono banką šiais pinigais atsiskaitė už lokomotyvus ir garo mašinas.

Kalčiausi bolševikai?

Rusijos komunistai iškėlė ir dar vieną ypač originalią idėją – kad sandoris buvo fiktyvus. Esą JAV Kongresas pervedė šiuos pinigus kaip nuomos mokestį už Aliaską, kompensuodamas Rusijos išlaidas dalyvaujant kariniuose veiksmuose JAV pusėje.

[[ge:lrytas:lrytas:39064379]]

„Po 1917 m. revoliucijos konfiskavimo ir paprasto plėšikavimo būdu bolševikai savo rankose sutelkė didelius turtus valiutos, vertybinių popierių ar aukso pavidalu. Bet nupirkti Raudonajai armijai ginklų jie negalėjo – Vakarai uždraudė prekybą su Rusija.

Norėdamas pralaužti šią blokadą V.Leninas pasiūlė JAV atsisakyti pretenzijų į Aliaską mainais į prekybos draudimo atšaukimą.

Kaip garantiją V.Leninas pasiūlė atiduoti amerikiečiams visus Rusijoje saugomus pasirašytų sutarčių egzempliorius, patvirtinančius jos teises į Aliaską. Taip Aliaska buvo parduota pirmą kartą.

Per karą su fašistais Josifas Stalinas Jaltoje pareiškė, kad SSRS nereikš savo teisių į Aliaską, kaip reikiant nustebindamas amerikiečius, maniusius, kad šis klausimas jau galutinai išspręstas dar valdant V.Leninui.

J.Stalinas tiesiog norėjo parodyti, kad daro nuolaidą už SSRS teisę kontroliuoti Vidurio Europos šalis. Taip Aliaska buvo parduota antrą kartą“, – aiškina Rusijos komunistų partija oficialiame savo tinklalapyje.

Aliaskos nuomos sutarties, jei tokia iš tiesų buvo, terminas baigėsi Leonido Brežnevo laikais. Sąmokslo teorijos šalininkų nuomone, Rusijai dar buvo galima pabandyti susigrąžinti teises į Aliaską.

Tereikėjo oficialiai pareikšti, jog tiek V.Leninas, tiek J.Stalinas neturėjo teisės parduoti Aliaskos.

[[ge:lrytas:lrytas:39064363]]

Bet L.Brežnevas buvo per silpnas, kad tai padarytų.

Aukso už Aliaską negavo

Kalbėdami apie fiktyvią Aliaskos pardavimo sutartį sąmokslo teorijų kūrėjai vis dėlto greičiausiai turi omenyje 1854 m. sutartį, pagal kurią už 7,6 mln. dolerių sumą anglai turėjo atsisakyti pretenzijų į Rusijos teritorijas.

Pinigų už Aliaską Rusija iš tiesų negavo. 7,2 mln. dolerių buvo pervesti į Rusijos pasiuntinio barono E.von Stoecklio sąskaitą.

Milijonai buvo pervesti į vieną Londono bankų, iš kurio jau aukso pavidalu turėjo būti išsiųsti į Rusiją. Tačiau to neįvyko.

1868 m. liepos pradžioje aukso luitai buvo sukrauti į burlaivį „Orkney“, bet liepos 16 d. laivas nuskendo prie Sankt Peterburgo. Draudimo kompanija bankrutavo, o Rusija jokios kompensacijos negavo.

Po 9 metų paaiškėjo, kad katastrofa nebuvo atsitiktinumas. Sprogimą sukėlė JAV pilietis Williamas Thomsonas. Pakliuvęs į kalėjimą už sukeltas muštynes, jis iš kameros draugo gavo neįprastą pasiūlymą – už tūkstantį svarų jis, apsimetęs kroviku, turėjo įnešti į „Orkney“ bombą su laikrodiniu mechanizmu.

[[ge:lrytas:lrytas:39064385]]

Praėjus 100 metų sovietų ir suomių ekspedicija Baltijos jūroje surado „Orkney“ liekanas. Ekspertizė patvirtino – iš tiesų laive įvyko sprogimas ir gaisras. Bet nė vieno aukso gabalėlio jame nebuvo.

Deryboms dėl Aliaskos iš Rusijos pusės tarpininkavęs E.von Stoecklis už nuopelnus gavo 25 tūkst. dolerių premiją ir kasmetę 6 tūkst. rublių pensiją, tačiau to jam, regis, buvo per maža.

Vėliau jis dar buvo trumpam atvykęs į Sankt Peterburgą.

Tačiau po to išvažiavo į Paryžių ir nuolat šalinosi žmonių iš Rusijos, kurie jį negailestingai kritikavo už tokį lengvabūdišką Rusijos žemių atidavimą.

Amžinos Rusijos pretenzijos į Aliaską: didžioji Kremliaus sąmokslo teorija