Prancūzija vis labiau klimpsta į politinę krizę – pirmadienį atsistatydino premjeras Sebastienas Lecornu. Tokį sprendimą jis priėmė praėjus kelioms valandoms po naujojo prezidento pristatymo.

S. Lecornu yra jau ketvirtasis ministras pirmininkas per pastaruosius pusantrų metų. Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ įvertino, kad E. Macronas dabar liko „vienas krizės akivaizdoje“.

Į politinę krizę Prancūziją praėjusiais metais pastūmėjo prezidento Emmanuelio Macrono sprendimas iškelti pirmalaikius rinkimus.

Juose panašų vietų kiekį iškovojo trys politinės grupės – E. Macrono centro koalicija, kraštutinės dešinės partija „Nacionalinis sambūris“ ir kairės „Naujasis populiarusis frontas“.

[[ge:lrytas:lrytas:39797598]]

Tokie rezultatai sukėlė daug problemų Prancūzijos politinei sistemai, kuri nėra pritaikyta koalicijų formavimui ir mažumos vyriausybių veikimui.

Portalo Lrytas kalbintas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Gintas Karalius paaiškino, kad Prancūzija juda link ekonominės krizės.

Labiausiai tikėtinas scenarijus – pirmalaikiai rinkimai.

[[ge:lrytas:lrytas:39798351]][[ge:lrytas:lrytas:39796885]][[ge:lrytas:lrytas:39794975]]

Priminė „idiotišką“ sprendimą

E. Macronas į premjero postą S. Lecornu paskyrė dar praėjusį mėnesį.

Prancūzijos prezidentas tikėjosi, kad S. Lecornu atvėsins vidaus krizę ir leis jam sutelkti dėmesį į pastangas tarptautinėje arenoje – įskaitant ir karą Ukrainoje.

Tačiau panašu, kad šis sprendimas neišsprendė šalies politinės krizės. Sekmadienį buvo pristatytas iš esmės nepasikeitęs ministrų kabinetas, kuris sulaukė aršios kritikos iš viso šalies politikos spektro atstovų.

Du S. Lecornu pirmtakus – Francois Bayrou ir Michelį Barnier – nušalino parlamentas, kilus ginčui dėl išlaidų plano.

Pats S. Lecornu atsistatydino po mažiau nei mėnesio darbo, o toks sprendimas įstūmė šalį į dar gilesnę politinę krizę.

27 dienas trukusi premjero S. Lecornu kadencija buvo trumpiausia iš visų vyriausybės vadovų, kada nors dirbusių šiuolaikinėje Prancūzijoje.

„Nebuvo sudarytos sąlygos man eiti ministro pirmininko pareigas“, – sakė S. Lecornu, pasmerkdamas frakcijų, kurios, pasak jo, privertė jį atsistatydinti, „partinius apetitus“.

[[ge:lrytas:lrytas:39801890]]

Portalo Lrytas kalbintas politologas G. Karalius pritarė, kad Prancūzijos politinės krizės istorija prasidėjo dar praėjusių metų vasarą.

„Istorija prasidėjo praėjusių metų vasarą, kai buvo paskelbti idiotiški pirmalaikiai rinkimai, kurie visą tą chaosą ir užvedė.

Nuo 2022 metų pasikeitė penki ministrai pirmininkai – keturi per pastaruosius pusantrų metų. Tiesiog nepavyksta mažumos vyriausybei valdyti, bet Prancūzijoje ir nėra mažumos vyriausybių kultūros.

Ten yra politinė sistema, pritaikyta daugumai. Ten nėra daromos koalicijos, kaip kitose parlamentinėse demokratijose. Penktosios Respublikos valdžia yra pastatyta šiek tiek kitaip – turi būti stipri vykdomoji valdžia“, – dėstė jis.

Politologas pažymėjo, kad mažumos vyriausybėms Prancūzijoje yra labai sunku, o Nacionalinėje Asamblėjoje nepavykus patvirtinti sprendimų valdžia turi valdyti dekretais.

„Yra politinės sistemos didelė krizė. Valstybė nepritaikyta susiskaldžiusiam parlamentui. Penktosios Respublikos sistema reikalauja labai aiškios daugumos tam, kad būtų galima valdyti.

O kai tos daugumos nėra, nes visuomenė yra suskilusi į tris apylyges dalis, viskas kliba, braška. Visi kaltina prezidentą, ir iš dalies tame yra tiesos – jis čia pirmalaikius rinkimus praeitais metais užvedė“, – dėstė G. Karalius.

VU TSPMI dėstytojas pabrėžė, kad Prancūzija „pasidarė nepavaldoma“.

[[ge:lrytas:lrytas:39801886]]

Jis priminė, kad prieš S. Lecornu buvo paskirti du ministrai pirmininkai – Michelis Barnier ir François Bayrou.

Tuo tarpu po jų paskirtas S. Lecornu buvo pakankamai opozicijos gerbiamas politikas, tačiau net ir tai nepadėjo rasti išėjimo iš politinės krizės.

„Jis (S. Lecornu – red. past.) yra ramus, be ugningų kalbų, be kontraversijų, dirbantis pakankamai žmogus. Bet tiesiog niekas iš opozicijos partijų nenori tam pritarti“, – dėstė politologas.

G. Karalius apibendrino, kad iš aklavietės galima išeiti per konstitucines pataisas, tačiau tokių pokyčių E. Macronas pasiekti negali. Taigi dabar niekas neranda atsakymo, ką daryti toliau.

Lengvo sprendimo nėra

Dabar E. Macronas turi išvesti Prancūziją iš politinės aklavietės, tačiau lengvo sprendimo nebėra, o pats šalies prezidentas yra likęs vienas krizės akivaizdoje.

Kalbėdamas apie galimus scenarijus, G. Karalius išskyrė keletą variantų.

Pasak politologo, labiausiai tikėtinas krizės sprendimo būdas yra priešlaikiniai rinkimai. Tačiau ir jie gali neišspręsti visų šalį apgaubusių problemų.

[[ge:lrytas:lrytas:39801883]]

Anksčiau jų surengti Prancūzijoje nebuvo galima – rinkimai šalyje gali būti iškelti tik po metų, o pastarieji vyko 2024-ųjų liepą.

„Scenarijai tokie. Pagrindinis scenarijus – priešlaikiniai rinkimai. Dar kitas variantas – toliau tempti gumą iki biudžeto termino ribos. Čia vėl, su visais pratęsimais, iki kokio vasario gali nusitempti. Bet tada vėl priešlaikinių rinkimų klausimas.

Kiti variantai – E. Macronas atsistatydina, tačiau mažai aš tikiu, kad tai įmanoma.

E. Macronas padaro referendumą – maža tikimybė. Charlesas de Gaulle’is (buvęs Prancūzijos prezidentas – red. past.) 1969-aisiais tokį dalyką yra padaręs. Padarė referendumą ir tik pralaimėjęs atsistatydino – išėjo iškelta galva, atseit dar atsiklausęs tautos tiesiogiai“, – dėstė jis.

Iš šių variantų labiausiai tikėtinas scenarijus, pasak G. Karaliaus, yra priešlaikiniai rinkimai ir bandymas suformuoti naują valdančiąją daugumą.

Tačiau net ir surengus išankstinius rinkimus, Prancūzijos politinė krizė gali nesibaigti dėl kraštutinių jėgų grėsmės.

Kraštutinės dešinės partijos „Nacionalinis sambūris“ lyderis Jordanas Barella, reaguodamas į pirmadienio įvykius, pareiškė besitikintis išankstinių parlamento rinkimų ir pridūrė, kad jo partija bus pasirengusi valdyti.

Panašią nuomonę išsakė ir buvusi partijos lyderė Marine Le Pen, kuri pažymėjo, kad Prancūzijai pirmalaikiai rinkimai yra būtini.

[[ge:lrytas:lrytas:39801894]]

„Iš apklausų tai – ir čia ne vien Prancūzija, čia bendresnis dalykas – paskutiniu metu rinkimai nesprendžia politinių problemų, jie tik pakartoja, užaštrina jau esamas“, – paaiškino G. Karalius.

Prognozuoja gilesnę krizę

Kalbėdamas apie tai, kas laukia Prancūzijos, G. Karalius prognozavo, kad neišsprendus problemų šalis gali nusiristi ir į ekonominę bei socialinę krizę.

„Dabar yra grynai politinės sistemos ir partijų nesusitarimo problema, kuri gali virsti ekonomine problema.

(Prancūzija – red. past.) susikurs sau didelių ekonominių problemų dėl to, kad biudžetas nepatvirtinamas, sprendimai nepriimami, skola didėja ir kt. Tai tokia košė, ir be išankstinių rinkimų, mano vertinimu, neįmanoma čia nieko išspręsti“, – apibendrino jis.

Prancūzija jau dabar susiduria su gausybe ekonominių problemų. Valstybės skola pasiekė rekordinį lygį ir yra trečia pagal dydį Europos Sąjungoje – ją lenkia tik Graikija ir Italija.

Be to, Prancūzijos skola beveik dvigubai viršija ES leidžiamą ribą – 60 proc. nuo valstybės biudžeto.

Ankstesnės vyriausybės pastaruosius tris metinius biudžetus per parlamentą prastūmė be balsavimo – tai konstitucijos leidžiamas, bet opozicijos smarkiai kritikuojamas būdas.

Prancūzija įklimpo į politinę krizę: politologas priminė apie „idiotišką“ E. Macrono sprendimą