Paradoksas, kuris audrina pasaulį, – Donaldas Trumpas negavo Nobelio taikos premijos, bet Venesuelos opozicijos lyderė Maria Corina Machado savo pergalę paskyrė būtent jam. Ar prestižinis apdovanojimas netapo politinių žaidimų įrankiu?

Laureatą kasmet renkančio Nobelio komiteto pareiškime sakoma, kad 58 metų M.C.Machado apdovanota už nepaliaujamą darbą ginant demokratines teises Venesuelos tautai ir už jos kovą, skirtą pasiekti teisingą ir taikų perėjimą nuo diktatūros prie demokratijos.

Nuo tada, kai sausio mėnesį sugrįžo į Baltuosius rūmus antrajai kadencijai, D.Trumpas nekart tvirtino, kad būtent jis nusipelno taikos premijos už savo vaidmenį sprendžiant daugybę konfliktų.

[[ge:lrytas:lrytas:39932403]]

Skriejo padėkos žodžiai

Praėjus kelioms valandoms po paskelbimo nugalėtoja M.C.Machado pareiškė: „Esame pergalės išvakarėse ir šiandien kaip niekada tikimės prezidento D.Trumpo, Jungtinių Valstijų žmonių, Lotynų Amerikos tautų ir pasaulio demokratinių šalių paramos kaip pagrindinių sąjungininkų siekiant laisvės ir demokratijos. Šią premiją aš dedikuoju kenčiančiai Venesuelos tautai ir D.Trumpui už jo lemiamą mūsų kovos palaikymą.“

Pasak M.C.Machado, būtent JAV prezidentas vertas apdovanojimo, nes ne tik dalyvavo sprendžiant aštuonis karus vos per kelis mėnesius, bet ir jo veiksmai buvo lemtingi priartinant Venesuelą prie laisvės slenksčio.

Pats D.Trumpas Nobelio komiteto sprendimą apdovanoti venesuelietę, o ne jį pavadino politikos iškėlimu virš taikos.

[[ge:lrytas:lrytas:39924144]][[ge:lrytas:lrytas:39884630]][[ge:lrytas:lrytas:39685068]]

Taikos premija – vienintelė iš Nobelio apdovanojimų (dar yra fizikos, chemijos, medicinos, literatūros ir ekonomikos), kurį įteikia ne švedų, o norvegų komitetas, sudarytas iš 5 žmonių, – juos skiria Norvegijos parlamentas.

Kandidatus gauti taikos premiją gali siūlyti ribotas asmenų ratas, galutinį sprendimą priima Norvegijos Nobelio komitetas.

Pagal švedų išradėjo ir filantropo Alfredo Nobelio testamentą reikalavimai yra trys: įnašas į ginkluotųjų pajėgų mažinimą, pagalba taikos derybose ir indėlis į tautų broliškų santykių stiprinimą.

Nuo 1901 metų, kai taikos premija buvo įteikta pirmą kartą, šie principai buvo išplėsti – dabar atsižvelgiama ir į tarptautinį bendradarbiavimą, organizacijų veiklą bei žmogaus teisių gynimą.

[[ge:lrytas:lrytas:39943712]]

Sutelkė visą opoziciją

M.C.Machado politinę veiklą pradėjo įkūrusi rinkimų stebėsenos organizaciją „Sumate“.

2004 metais šis judėjimas surinko parašus referendumui dėl tuomečio prezidento Hugo Chavezo nušalinimo. Jis liko poste, o referendumo organizatoriai, tarp jų ir M.C.Machado, kaltinti valstybės išdavyste, bet byla iki teismo nenukeliavo.

2010 metais ji buvo išrinkta į Nacionalinę Asamblėją gavusi daugiausia balsų iš visų kandidatų. Anot pačios opozicionierės, tai rodė, jog venesueliečiai pavargo nuo H.Chavezo valdymo ir siekia permainų.

2011 metais ji dalyvavo prezidento rinkimuose ir buvo vadinama nauju opozicijos veidu, bet pirminius rinkimus pralaimėjo.

2014 metais M.C.Machado pašalinta iš Venesuelos parlamento po to, kai kalbėdama Amerikos valstybių organizacijoje, kuri vienija beveik visas Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų valstybes, viešai kritikavo autoritarinį prezidentą Nicolasą Maduro dėl represijų ir žmogaus teisių pažeidimų.

Šią kalbą režimas įvardijo kaip valstybės išdavystę ir tai tapo oficialiu pretekstu prezidento šalininkams Nacionalinėje Asamblėjoje atimti iš jos mandatą.

[[ge:lrytas:lrytas:39943710]]

Tais pačiais metais M.C.Machado tapo protestų prieš N.Maduro valdžią vedle, o vėliau pradėjo kurti savo politinę radijo laidą.

2023 metais M.C.Machado dar kartą mėgino kandidatuoti į prezidento postą, tačiau Venesuelos generalinis kontrolierius – aukščiausia šalies audito ir priežiūros institucija – aktyvistei uždraudė dalyvauti rinkimuose 15 metų motyvuodamas tuo, kad ji rėmė sankcijas prieš savo šalį.

Tačiau M.C.Machado liko svarbiausia opozicijos figūra ir 2024 m. prezidento rinkimuose tapo bendra opozicijos kandidate, pirminiuose rinkimuose gavusi daugiau kaip 90 proc. balsų ir sutelkusi įvairias, netgi tarpusavyje priešiškas, opozicines partijas.

Bet valdžia užblokavo jos kandidatūrą, o Aukščiausiasis teismas, sudarytas iš N.Maduro šalininkų, atmetė pateiktą apeliaciją. M.C.Machado agitavo balsuoti už savo bendražygį buvusį diplomatą Edmundo Gonzalezą Urrutią, kurį didžioji dalis tarptautinės bendruomenės laiko teisėtu rinkimų nugalėtoju.

M.C.Machado Nobelio komitetas pavadino vienu išskirtiniausių civilinės drąsos pavyzdžių Lotynų Amerikoje, pažymėdamas, kad pastaraisiais metais opozicionierė buvo priversta gyventi Venesueloje slapstydamasi: „Ji liko šalyje nepaisant rimtų grėsmių jos gyvybei ir šis sprendimas įkvėpė milijonus žmonių.“

Nobelio premijų ekspertai iš anksto tvirtino, kad D.Trumpas neturi jokių šansų.

[[ge:lrytas:lrytas:39953925]]

Informacija apie laimėtoją – nutekinta?

Per naktį prieš taikos premijos laureato paskelbimą tikimybė, kad laimės M.C.Machado, staiga šoktelėjo nuo 3,75 proc. iki beveik 73 proc., nors nė vienas ekspertas ar žiniasklaidos šaltinis jos tarp favoritų neįvardijo. Dėl to kilo įtarimų apie galimą informacijos nutekinimą.

Nobelio komiteto sekretorius Kristianas Bergas Harpvikenas teigė, jog labai tikėtina, kad tai susiję su šnipinėjimu, nors sąmoningo pavardės atskleidimo iš vidaus nelaiko tikėtinu. Bet institutas paskelbė pradedantis tyrimą ir prireikus dar labiau stiprinsiantis saugumą.

K.B.Harpvikenas pripažino, kad Nobelio komitetas jau ne vieną dešimtmetį yra šnipinėjimo taikinys: „Akivaizdu, kad ši institucija domina norinčiuosius gauti informacijos – ir valstybes, ir kitokias organizacijas. Motyvai gali būti tiek politiniai, tiek ekonominiai.“

O N.Maduro, neįvardydamas M.C.Machado ir neužsimindamas, kad jo politinei varžovei buvo įteikta prestižinė premija, rėžė: „90 proc. gyventojų atmeta šią demonišką raganą.“

Vyriausybė ją dažnai vadina „la sayona“ – žodžiu, kuriuo Venesuelos tautosakoje įvardijama dvasia, turinti baltą odą ir tiesius juodus plaukus – visai kaip opozicijos lyderės.

[[ge:lrytas:lrytas:39953922]]

Kalbėjo apie kriterijus

D.Trumpas teigė sulaukęs taikos premijos laureatės skambučio. Ji pasakiusi, kad skiria apdovanojimą jam, nes jis tikrai to nusipelnė, – šis gestas JAV prezidentui labai patikęs.

D.Trumpas pokštaudamas pridūrė: „Nepasakiau: tada atiduokite jį man.“

Šiemet vasarį D.Trumpas tvirtino: „Jie niekuomet neduos man Nobelio taikos premijos. Aš jos nusipelniau, bet jie niekada jos neduos.“

Rugsėjo mėnesį kreipdamasis į JAV generolus prezidentas pareiškė: „Jei premiją gaus kas nors kitas, tai bus didelis įžeidimas mūsų šaliai.“

Atsakydamas, kodėl apdovanojimas neatiteko JAV prezidentui D.Trumpui, Nobelio komiteto atstovas teigė, kad organizacija savo sprendimus grindžia tik A.Nobelio priesakais, o ne viešosiomis kampanijomis.

Svarbiausiu D.Trumpo pasiekimu buvo laikomas paliaubų ir įkaitų paleidimo susitarimas, pasirašytas tarp Izraelio ir palestiniečių judėjimo „Hamas“.

[[ge:lrytas:lrytas:39953920]]

Tačiau ekspertai priminė, kad paskutinis Nobelio komiteto posėdis įvyko dar iki šio susitarimo paskelbimo.

Pasak Nobelio komiteto sekretoriaus Kristiano Bergo Harpvikeno, premija neteikiama už paskutinėmis akimirkomis pasiektus rezultatus, o apima ankstesnę veiklą.

Nobelio premijų ekspertai iš anksto tvirtino, kad D.Trumpas neturi jokių šansų, pažymėdami, jog jo politika „Pirmiausia – Amerika“ prieštarauja taikos premijos idealams, išdėstytiems A.Nobelio 1895 m. testamente, kuriuo remiantis šis apdovanojimas buvo įsteigtas.

Taip pat akcentuoti kiti prieštaringai vertinami JAV vadovo sprendimai: pasitraukti iš Pasaulio sveikatos organizacijos, Paryžiaus klimato susitarimo ir pradėti prekybinius karus su daugeliu šalių.

Praeityje Nobelio taikos premiją gavo 4 JAV prezidentai: Barackas Obama (2009 m.), Jimmy Carteris (2002 m.), Woodrow Wilsonas (1919 m.) ir Theodore’as Rooseveltas (1906 m.).

Įdomu, kad išskyrus J.Carterį, visi jie buvo pareigas einantys šalies vadovai, o B.Obama apdovanotas praėjus vos aštuoniems mėnesiams nuo inauguracijos.

2025 m. Nobelio taikos premijai nominuoti 338 kandidatai: 244 asmenys ir 94 organizacijos. Tai daugiau nei 2024 m., kai buvo 286 nominantai. Rekordas pasiektas 2016 m., kai buvo pateikti 376 pretendentai.

Pernai taikos premija skirta Japonijos grupei „Nihon Hidankyo“, vienijančiai branduolinių bombų sprogimus Hirošimoje ir Nagasakyje išgyvenusius žmones.

[[ge:lrytas:lrytas:39953924]]

2025 m. Nobelio premijų laureatai

Taikos premija įteikta Venesuelos opozicijos lyderei Mariai Corinai Machado (58 m.) už nepaliaujamą darbą ginant demokratines teises ir siekiant teisingo bei taikaus perėjimo nuo diktatūros prie demokratijos.

Medicinos premija atiteko amerikiečiams Mary E.Brunkow (64 m.) ir Fredui Ramsdellui (65 m.) bei japonų imu-
nologui Shimonui Sakaguchi (74 m.) už periferinės imuninės tolerancijos atradimus – mechanizmo, padedančio organizmo apsaugos sistemai neatakuoti nuosavų audinių, supratimą. Šis darbas atvėrė kelią naujiems vėžio, autoimuninių ligų gydymo meto-
dams ir organų transplantacijų pažangai.

Fizikos premija paskirta britui Johnui Clarke’ui (83 m.), prancūzui Micheliui H.Devoret (72 m.) ir amerikiečiui Johnui M.Martinisui (68 m.) už eksperimentus, įrodžiusius, kad kvantinės mechanikos reiškiniai gali pasireikšti net makroskopiniu mastu, – jų sukurtoje elektrinėje grandinėje pademonstruotas kvantinis tuneliavimas ir energijos lygių kvantizacija. Šis darbas gali būti itin svarbus ateities technologijoms, nes kvantinė mechanika jau dabar yra skaitmeninio pasaulio pagrindas.

[[ge:lrytas:lrytas:39953907]]

Chemijos premija įteikta japonui Susumu Kitagawai (74 m.), britui Richardui Robsonui (72 m.) ir amerikiečiui, kilusiam iš Jordanijos, Omarui M.Yaghi (60 m.) už metalo-organinių tinklų (MOF) sukūrimą. Šios naujos molekulinės struktūros su dideliais tarpeliais atveria milžiniškas galimybes – gali būti naudojamos pavojingoms dujoms saugoti, anglies dioksidui surinkti, vandeniui iš dykumų oro išgauti ar net kaip katalizatoriai cheminėse reakcijose.

Literatūros premiją pelnė vengrų rašytojas Laszlo Krasznahorkai (71 m.) už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptinio teroro akivaizdoje dar kartą patvirtina meno galią. Jo romanai pasižymi absurdiškumu ir groteskišku dramatizmu, tęsia Vidurio Europos literatūros tradiciją nuo F.Kafkos iki Th.Bernhardo.

Ekonomikos premija atiteko amerikiečiui Joelui Mokyrui (79 m.), prancūzui Philippe’ui Aghionui (68 m.) ir britų kilmės amerikiečiui Peteriui Howittui (77 m.) už teoriją apie „kūrybinę destrukciją“ – reiškinį, kai naujos idėjos ir technologijos pakeičia senąsias, taip skatindamos nuolatinį vystymąsi. Jų tyrimai padeda suprasti, kodėl ekonomika per pastaruosius du šimtmečius augo beprecedenčiu tempu, ištraukė milijonus žmonių iš skurdo ir sukūrė pagrindą šiuolaikinei gerovei.

Oficiali apdovanojimų ceremonija tradiciškai vyks gruodžio 10-ąją minint Nobelio premijų įsteigėjo, švedų pramonininko ir dinamito išradėjo Alfredo Nobelio mirties (1896 m.) metines. Premijos dydis – 11 milijonų Švedijos kronų (apie 1 mln. eurų). Skirtingai nuo kitų, ekonomikos premija nebuvo paminėta A.Nobelio testamente: ją nuo 1969 m. finansuoja Švedijos centrinis bankas „Riksbank“. Penkių sričių apdovanojimai įteikiami Stokholme, vienintelė taikos premija – Osle.

Parengta pagal BBC inf.

Nobelio premijos intriga audrina ne tik D. Trumpą: įžvelgia politinius žaidimus (1)