Kurortinio Los Andželo priemiesčio Santa Monikos policija 2002 m. vasario 5 d. apie 20 val. gavo iškvietimą: vyras paskambino pagalbos telefonu 911, informavo, kad bute nužudytas žmogus, ir padėjo ragelį.

Į įvykio vietą atlėkusius policijos pareigūnus pasitiko skambinusysis 46 metų Albertas Victoras White’as ir dviejų miegamųjų bute parodė savo tėvo 77-erių Franko White’o lavoną.

Senyvo vyro galvoje buvo matyti kraujuojantys sužeidimai.

A.V.White’ą pareigūnai išsivežė apklausti ir jis netrukus tapo įtariamuoju. Teismo proceso metu prisiekusieji vienbalsiai padarė išvadą: aršaus buitinio konflikto metu įvykusi žmogžudystė nebuvo iš anksto suplanuota, todėl A.V.White’as pripažįstamas kaltu dėl mažesnio sunkumo kaltinimo – antrojo laipsnio žmogžudystės. Auka mirtinai sumušta mažiausiai aštuonis kartus smogus į galvą svarmeniu.

[[ge:lrytas:lrytas:39956940]]

2022 m. spalį A.V.White’as buvo nuteistas kalėti 16 metų, nepaisant advokatų teiginių, kad tai buvo savigyna, nes F.White’as esą grasino užtaisytu pistoletu.

Tėvas ir sūnus White’ai nebuvo žinomi pasauliui – skirtingai nei Pranas ir Algirdas Brazinskai, kurių vardai labai plačiai nuskambėjo dar prieš 32 metus iki nusikaltimo Santa Monikoje.

Taip dramatiškai susiklostė White’ų pavarde JAV gyvenusių Brazinskų likimas – jie 1970 m. užgrobė Sovietų Sąjungos aviakompanijos „Aeroflot“ keleivinį orlaivį An-24 ir privertė jį nusileisti Turkijos mieste Trabzone.

Geležine uždanga atsitvėrusios SSRS istorijoje tai buvo pirmasis atvejis, kai lėktuvo pagrobėjams pavyko prasiveržti į užsienį. Nuo tos dienos šį spalį sukako lygiai 55 metai.

[[ge:lrytas:lrytas:40021687]][[ge:lrytas:lrytas:40010921]][[ge:lrytas:lrytas:40008046]]

Per kraują – užgrobimo metu nušovęs jauną stiuardesę – į JAV ištrūkęs P.Brazinskas galiausiai pats tapo auka.

Ginklai – juodojoje rinkoje

Dar vaikystėje, tarpukariu, P.Brazinskas svajojo išvykti gyventi į Jungtines Valstijas. Jis tikėjosi, kad iš Amerikos atvykęs motinos brolis pasiims kartu.

Viltis neišsipildė, nes dėdė mirė taip ir neapsilankęs tėvynėje.

[[ge:lrytas:lrytas:40028020]]

Sovietmečiu P.Brazinskas įvairiais kanalais rinko informaciją apie gyvenimą JAV ir galimybes pabėgti į šią šalį. Jis svarstė planus pagrobti lėktuvą Taline, pereiti valstybinę sieną kalnais Užkaukazėje, bėgti jūros keliu. Tačiau dėl įvairių priežasčių šių idėjų atsisakė ir apsisprendė veikti kitaip: 1970-ųjų spalio 15-ąją, būdamas 46-erių, su 15-mečiu sūnumi Algirdu atvyko į Batumio oro uostą Sakartvele.

Brazinskas vyresnysis juodojoje rinkoje buvo įsigijęs pistoletą, nupjautavamzdį medžioklinį šautuvą ir rankinę granatą. Viską įsinešti į orlaivį problemų nekilo: anuomet SSRS vidiniuose reisuose keleivių patikros metalo detektoriais nebuvo.

Į ekipažo narius – šūviai

Tą dieną „Aeroflot“ lėktuvas An-24, kuriame buvo 46 keleiviai ir 5 įgulos nariai, skrido įprastiniu reguliariu reisu iš Batumio į Krasnodarą su suplanuotu tarpiniu sustojimu Abchazijoje esančiame Suchumyje. Tarp dviejų pakrantės miestų – apie 200 km virš Juodosios jūros, kelionės trukmė – vos pusvalandis.

Praėjus 5 minutėms po pakilimo stiuardesę Nadeždą Kurčenko pasikvietė P.Brazinskas, vilkėjęs vėlgi juodojoje rinkoje įsigytą sovietų armijos karininko uniformą. Šalia sėdėjo jo sūnus.

P.Brazinskas ištiesė stiuardesei lapą ir įsakmiu tonu 19-metei skrydžio palydovei pasakė: „Perduokite įgulos vadui!“

Ant lapo buvo labai keistas tekstas: „Įsakymas Nr.1. Įsakau skristi nurodytu maršrutu. 2. Nutraukti radijo ryšį. 3. Už įsakymo nevykdymą – Mirtis. (Laisvoji Europa) P.K.Z.C. Generolas (Krylovas).“

N.Kurčenko šoko pilotų kabinos link šaukdama: „Užpuolimas!“ Įkandin puolė lietuviai, mergina stojo skersai kelio, ir tada P.Brazinskas du kartus šovė į ją iš nupjautavamzdžio.

[[ge:lrytas:lrytas:40027936]]

Tuo pat metu jis paleido kulkas ir į kitus įgulos narius. Lėktuvo vadas Georgijus Čachrakija buvo sužeistas į stuburą, borto mechanikas Oganesas Babajanas pašautas į krūtinę, šturmanas Valerijus Fadejevas – į plaučius.

Vienintelis, kuris stebuklingai nenukentėjo, buvo antrasis pilotas Sulikas Šavidzė.

Kai kurie keleiviai lyg ir norėjo pulti įgulai į pagalbą, bet paauglys A.Brazinskas iškėlęs granatą suriko: „Niekam nesistoti, kitaip susprogdinsime lėktuvą!“

Pilotams buvo liepta sukti į Turkiją.

G.Čachrakija vėliau pasakojo: „Banditams pasakiau: „Aš sužeistas, man paralyžiavo kojas. Galiu valdyti tik rankomis. Man turi padėti antrasis pilotas.“ O banditas atsakė: „Kare visko pasitaiko. Galime ir žūti.“ Net šmėkštelėjo mintis nukreipti lėktuvą į uolas – patiems žūti ir tuos niekšus pribaigti. Tačiau salone buvo 44 žmonės, įskaitant 17 moterų ir 1 vaiką.

Tuomet antrajam pilotui S.Šavidzei pasakiau: „Jei neteksiu sąmonės, skriskite pagal banditų reikalavimus ir nutūpkite. Reikia išgelbėti lėktuvą ir keleivius.

Mes dar pamėginome leistis sovietų teritorijoje, Kobuletyje, kur buvo karinis aerodromas, bet užgrobėjas, pamatęs, kur kreipiu orlaivį, perspėjo, kad mane nušaus ir susprogdins lėktuvą. Priėmiau sprendimą kirsti sieną ir po 5 minučių tai padarėme nedideliame aukštyje.“

Pilotai sugebėjo paslapčia pasiųsti SOS signalą, tad prie nusileidimo tako Trabzone lėktuvą apsupo Turkijos specialiųjų pajėgų vyrai.

Pagrobėjai iš karto pasidavė ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Turkai neišdavė sovietams

Tačiau Brazinskai buvo apkaltinti nužudymu, neteisėtu ginklų laikymu bei kitais nusikaltimais ir suimti.

SSRS valdžia įvairiomis priemonėmis pradėjo spausti juos išduoti, tačiau turkai atsisakė: lietuvius teisė patys.

Tokiam sprendimui įtakos galėjo turėti ir tai, kad perdavimas Sovietų Sąjungai tuomet būtų prilygęs mirties nuosprendžio paskelbimui.

[[ge:lrytas:lrytas:40027917]]

Proceso metu P.Brazinskas savaip pavaizdavo praeitį.

Aiškino, kad už antikomunistinę veiklą 1947 m. su žmona buvo ištremtas į Sibirą, o jo tėvą nužudė NKVD. Dar po 8 metų vėl suimtas neva už antikomunistinę veiklą, o 1966 m. buvęs priverstas išsiskirti su pirmąja žmona Stase ir pasikeisti pavardę – taip tikėjęsis išvengti saugumiečių persekiojimo.

P.Brazinskas aiškino, kad gyvendamas Uzbekijoje tęsė savo kovą prieš komunistinę sistemą, buvo ryšininkas tarp Lietuvos ir Vidurinės Azijos pasipriešinimo judėjimų.

Todėl dėl gresiančio susidorojimo ir ryžosi kraštutinėms priemonėms, kad pabėgtų iš SSRS.

Gerokai vėliau, 2000 metais, į Lietuvą atsiųstame laiške P.Brazinsko sūnus Algirdas rašė: „Mūsų motyvacija spalio 15-ąją buvo idealistinė ir patriotinė.

Tos dienos išvakarėse Batumio viešbutyje mes pakėlėme mineralinio vandens taures už laisvą, nepriklausomą Lietuvą ir už laisvę, drąsą ir pergalę.

Dar kartą perskaitę S.Dariaus ir S.Girėno testamentą mes tyliai sau dainavome lietuvių partizanų dainas.

Visuotinės stagnacijos, rezignacijos ir konformizmo laikais mes ryžomės žygiui į laisvę gerai žinodami, kad turėjome tiktai penkių procentų galimybę laimėti.“

Nepamiršo jūreivio istorijos

Po užtrukusio teismo proceso P.Brazinskui buvo skirta kalėti 8 metus, jo sūnui – 2.

Bet 1974-aisiais Turkijoje buvo pompastiškai minimos respublikos įkūrimo 50-osios metinės. Ta proga paskelbta plati amnestija: Brazinskams įkalinimas buvo pakeistas namų areštu.

1976 m. tėvui ir sūnui vis dėlto leista palikti Turkiją. Jie išvyko į Venesuelą, iš ten skrido į Kanadą, bet persėsdami Niujorko oro uoste nelegaliai pasiliko JAV.

Po kiek laiko Brazinskus suėmė Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos (INT) pareigūnai.

Imigracijos teisėjas Robertas T.Griffinas leido tėvui ir sūnui dar kartą kreiptis su prašymu gauti politinį prieglobstį pagal 1980 metais priimtą liberalesnį prieglobsčio įstatymą.

INT apskundė šį sprendimą ir tvirtino, kad Brazinskai turi būti deportuoti.

INT sprendimas supykdė Amerikos lietuvių bendruomenę, kurios atmintyje buvo dar gyva kita JAV valdžios išdavystė, susijusi su jūreiviu Simu Kudirka. Šis peršoko iš sovietų laivo į Jungtinių Valstijų pakrantės apsaugos katerį, bet Amerikos pareigūnai lietuvį sugrąžino atgal: S.Kudirka ketverius metus buvo kalinamas SSRS.

[[ge:lrytas:lrytas:40027905]]

Vėliau Niujorko lietuvių bendruomenės aktyvistė Daiva Kezienė surado dokumentą, patvirtinantį, kad S.Kudirka pagal motinos liniją turi teisę į JAV pilietybę. Tik po to jūreivis išlaisvintas ir įleistas į JAV.

KGB išbandė visus būdus

Prasidėjus politiniam Amerikos lietuvių spaudimui ir į JAV valdžią atėjus antikomunistinėmis nuotaikomis pasižymėjusiam prezidentui Ronaldui Reaganui buvo atsisakyta Brazinskus deportuoti į SSRS, nors sovietų valdžia ne kartą įvairiomis priemonėmis to reikalavo.

Tačiau oficialaus politinio prieglobsčio lėktuvo pagrobėjams JAV taip ir nesuteikė.

Lietuviai persikėlė į Santa Moniką, kur abu vertėsi namų dažymu.

KGB negalėjo atleisti įveikusiems geležinę uždangą. Saugumiečiai nepaliko ramybėje pabėgusiųjų giminaičių: šiuos žmones bandyta verbuoti tikintis, kad nuvykę į JAV jie vėliau praneš Brazinskų gyvenamąją vietą.

Bene labiausiai nukentėjo antroji P.Brazinsko žmona Alina Koreivo. 1971 m. ji buvo nuteista kalėti už spekuliavimą ir 7 metams išsiųsta į lagerį.

KGB net organizavo Brazinskus juodinančius straipsnius išeivijos spaudoje tikėdamasis paveikti ir amerikiečių nuomonę. Tėvas ir sūnus buvo vadinami hitlerininkais bei žydšaudžiais.

1984 metais, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, SSRS nusprendus boikotuoti Los Andželo vasaros olimpines žaidynes, kaip vieną iš atsisakymo priežasčių sovietai minėjo ir Brazinskų keliamą grėsmę SSRS rinktinei.

Vieni liaupsino, kiti keikė

Kaip 2002-aisiais rašė dienraštis „The Los Angeles Times“, kaimynai Santa Monikos butų komplekse sakė pastebėję, kad pastaraisiais metais prieš mirtį P.Brazinsko sveikata pašlijo, jis tapo aikštingas.

[[ge:lrytas:lrytas:40022221]]

Tačiau sūnus rūpinosi savo tėvu ir stengėsi apsaugoti nuo kaimynystėje gyvenančių vaikėzų, kurie į jį nedraugiškai skersakiavo ir pašiepdavo.

Vienas lietuvių kilmės kaimynas Laurie Cottenas sakė girdėjęs, kaip A.Brazinskas prašė vaikų: „Mano tėvas yra senyvas žmogus. Būkit geri, neerzinkite jo.“

P.Brazinskas, kurį kaimynai vadino Frenku, kelerius metus tvarkė daugiabutį ir mankštindavosi važinėdamas dviračiu gyvenamąjį kompleksą juosiančia alėja.

Vėliau jis ėmė negaluoti ir išvykas dviračiu pakeitė pasivaikščiojimais.

Kai kuriems kaimynams lietuvio praeitis kėlė nerimą. „Buvo akimirkų, kai tekdavo dėl jo baimintis, nes aš žinojau jo istoriją“, – pasakojo L.Cottenas.

2002 m. Amerikos lietuvių bendruomenės Santa Monikos skyriaus vadovė Regina Oslapas teigė, kad tėvas ir sūnus skelbėsi esą pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai ir prašė paremti juos aukomis. Tačiau vietos bendruomenė nelaikė P.Brazinsko patriotu dėl smurtinės praeities.

Kita lietuvė Ema Datis, Los Andželo dramos grupės vadovė, „The Los Angeles Times“ aiškino, kad per grupės susirinkimą ji girdėjusi šnekant apie Brazinsko vyresniojo nužudymą: „Vienu metu jie buvo gerai žinomi tarp lietuvių – pasirodydavo ir kalbėdavo per mūsų renginius. Tačiau vėliau tėvas ir sūnus tarsi išnyko.“

Nors kai kurios išeivių organizacijos Brazinskus buvo paskelbusios didvyriais ir kovotojais su Lietuvą okupavusia Sovietų Sąjunga, taip manė ne visi tautiečiai.

„Daug žmonių negailėjo jiems liaupsių. Kiti pabėgimą vertino kitaip. Jie norėjo ištrūkti į laisvę, tačiau pabėgimas kainavo merginos gyvybę“, – kalbėjo E.Datis.

Buvo teistas du kartus

P.Brazinskas gimė Trakų apskrityje, Beižionių kaime, 1924-aisiais. Jo tėvas Stasys Brazinskas tuo metu turėjo nedidelį ūkį.

Baigęs Beižionių pradinę bei Žiežmarių žemės ūkio mokyklas P.Brazinskas susituokė su Stase Bartkevičiūte, susilaukė dviejų dukterų bei sūnaus.

1949 metais S.Brazinskas žuvo nuo atsitiktinės Lietuvos partizanų kulkos.

[[ge:lrytas:lrytas:40028228]]

Po tėvo mirties P.Brazinskas įsikūrė Vievyje ir 1952 metais pradėjo dirbti šio miestelio kooperatyvo ūkinių prekių sandėlio vedėju, tačiau greitai įkliuvo norėdamas neteisėtai pasipelnyti.

Paaiškėjus, kad P.Brazinskas pardavinėjo prekes didesnėmis kainomis ir be dokumentų (ano laiko terminais kalbant – spekuliavo, o tai SSRS laikyta nusikaltimu), jis 1955 metais buvo teisiamas.

Tąkart teismas jam paskyrė 1 metus pataisos darbų ir įpareigojo atlyginti beveik 1,3 tūkst. rublių nuostolius.

Atlikęs bausmę P.Brazinskas vėl įsidarbino ūkinių prekių parduotuvės vedėju.

Manoma, kad darsyk susirasti pelningą darbą jam padėjo aplinkybė, jog P.Brazinską dėl žuvusio tėvo sovietų valdžia laikė nuo vadinamųjų nacionalistų nukentėjusiu žmogumi.

P.Brazinskas netrukus vėl įkliuvo – 1965 metais Aukščiausiasis teismas dėl valstybei padarytos 32,3 tūkst. rublių žalos jam skyrė 5 metus nelaisvės ir įpareigojo atlyginti nuostolius.

Bet vėlgi atsižvelgus, kad nuteistasis pokariu nukentėjo nuo rezistentų, P.Brazinskui ilgai kalėti neteko.

Tais pačiais 1965-aisiais jis buvo nusiųstas dirbti į statybas Tauragėje, paskui – į Vievį, o dar po dvejų metų formaliai tapo laisvu žmogumi.

[[ge:lrytas:lrytas:40028125]]

Posūkis – į Vidurinę Aziją

Išsiskyręs su pirmąja žmona P.Brazinskas vedė buvusią bendradarbę – Vievio kooperatyvo buhalterę A.Koreivo ir išvažiavo į Vidurinę Aziją, Kokando miestą Uzbekistane.

Pagal antrosios sutuoktinės pavardę vyras tapo Pranu Koreivo.

Jis pamatė, kad Uzbekistane, palyginti su Lietuva, kai kurių prekių arba visai nėra, arba jos kainuoja pastebimai brangiau. O kilimų atveju – priešingai.

P.Brazinskas ėmėsi gabenti į Uzbekistaną deficitines automobilių detales, o iš ten į Lietuvą – ne mažiau paklausius kilimus.

Po lėktuvo užgrobimo sovietų spaudoje teigta, kad P.Brazinskas buvo suspėjęs smarkiai praturtėti: bėglys su savimi turėjo 6000 JAV dolerių grynaisiais – ano meto SSRS tai buvo labai didelė suma, nors už valiutines operacijas galėjo būti skirta ir aukščiausia bausmė sušaudymas.

Į Kokandą P.Brazinskas atsivežė savo paauglį sūnų iš pirmosios santuokos, bet po poros metų išsiskyrė su antrąja žmona, su Algirdu sugrįžo į Vilnių ir pradėjo ruoštis pabėgimui iš SSRS, kol 1970 metais tai ir padarė.

Paskutinį kartą JAV žiniasklaidoje P.Brazinskas buvo minėtas, kai vyko jo sūnaus teismo procesas, o po to nugrimzdo į užmarštį. Kaip ir tėvažudys: A.Brazinskas, nuteistas 16 metų kalėti, į laisvę turėjo išeiti 2018-aisiais, tačiau apie jo tolesnį likimą nieko nežinoma.

Brazinskų pavardė liko tarp prieštaringiausių praėjusio amžiaus lietuvių išeivijos istorijų: ar tai buvo desperatiškas bandymas pabėgti nuo represijų, ar tiesiog teroro aktas, nusinešęs nekaltą gyvybę?

Vieniems jie atrodė kovotojai už laisvę, kitiems – nusikaltėliai, kurių gyvenimas tragiškai baigėsi tarpusavio smurtu.

Istorinis SSRS lėktuvo užgrobimas: lietuvių likimas paliko kruviną pėdsaką