Kare Ukrainoje nebėra greitų proveržių ir šarvuotos technikos kolonų mūšių. Jis virto lėta, alinanti ir klastinga kova, kai Rusijos okupantai nebe šturmuoja masinėmis atakomis, o po truputį infiltruojasi į naujas fronto pozicijas.

Šią naują fronto realybę interviu „Glavcom“ labai atvirai apibūdino analitinio projekto „DeepState“ bendraįkūrėjas Romanas Pohorilyis. Jis aiškino, kad šiandien frontas lūžta ne nuo vieno proveržio, o nuo šimtų smulkių pjūvių, kurie diena iš dienos kaupiasi ten, kur trūksta žmonių, ginkluotės ir kitų resursų.

Pasak R. Pohorilyio, Rusijos okupantai vis labiau pereina prie pėstininkų karo. Jie masiškai naudoja mažas šturmo grupes po du, tris ar keturis žmones, o aštuonių–dešimties vyrų susibūrimas jiems jau atrodo „masinis“.

Šios grupės puola be pertraukos. Jų taktika – nuolatinė infiltracija, kai priešas stumia ne visą fronto linij, o bando prasiskverbti į gilumą, apeiti įtvirtinimus ir išnaudoti spragas gynyboje.

[[ge:lrytas:lrytas:40791452]]

R. Pohorilyis aiškino, kad tokios grupės lenda į priekį, apeina pozicijas, ieško plyšių ir bando atsirasti užnugaryje. Tada jos ten įsikuria, puola iš užnugario, medžioja bepiločių dronų pilotus, kuria chaosą ir blaško gynėjus.

Jų tikslas dažnai nėra net išlaikyti teritorijos. „Svarbiausia – nufilmuoti vėliavą, padaryti nuotrauką ir panaudoti ją propagandai“, – pabrėžė R. Pohorilyis.

Dar viena didelė permaina – masinis dronų su optinio pluošto valdymu naudojimas. R. Pohorilyis pavadino tai viena didžiausių problemų ir vienu pagrindinių Rusijos atakų instrumentų.

Pasimokę iš Avdijivkos šturmo, okupantai toliau masiškai naudoja KAB aviacines bombas. Jie ne stabdo, o didina šių bombų panaudojimą, gerina jų charakteristikas, didina veikimo nuotolį ir prijungia prie jų robotizuotą techniką.

[[ge:lrytas:lrytas:40783961]][[ge:lrytas:lrytas:40423164]][[ge:lrytas:lrytas:40770946]]

Spragos gynyboje

„Spragos gynyboje“ R. Pohorilyis vadina situacijas, kai fiziškai nepakanka žmonių ir resursų sukurti tankią, kelių linijų gynybos. Ne visur pavyksta įrengti tiek stebėjimo postų, tiek atsarginių linijų taip, kaip reikalautų standartai.

Tarp pozicijų lieka tarpai. Formaliu požiūriu jie dengti ugnimi, stebimi dronais, bet priešas vis tiek mėgina juose „sukinėtis“, ieško silpnų vietų ir bando prasimušti į antrą gynybos liniją.

Pasak „DeepState“ įkūrėjo, reikšmingiausias pokytis per pastaruosius dvejus metus – tas pats nuolatinis spaudimas infiltravimasis. Tai jau ne pavienės atakos, o sisteminė taktika.

[[ge:lrytas:lrytas:40792237]]

R. Pohorilyis priminė, kad infiltracija jau davė efektą prie Kupjansko, kur situaciją vėliau pavyko stabilizuoti. Tačiau būtent ši taktika dabar kuria rimčiausius iššūkius Pokrovsko kryptimi.

„Dabar jie tiesiog lenda ir lenda. Kur galime – laikome, kur ne – atsitraukiame, ir būtent ten jie juda į priekį“, – akcentavo R. Pohorilyis.

Lėtas alinantis karas

Lygindamas 2022–2023 m. su dabartimi, R. Pohorilyis priminė Bachmuto, Soledaro, Avdijivkos epizodus. Tada Rusijos okupantai metė technikos kolonas, organizavo masinius šturmus, matėsi ryškesni manevrai.

Dabar, net kai ant Pokrovsko krypčių krinta gyvenvietės, vaizdas kitoks. Priešas juda ne staiga, o lėtai, pėsčiomis, infiltruodamasis ir nuolat spausdamas.

„Tai ne frontaliniai šturmai, o lokalizuoti, klastingi manevrai, kai priešas naudojasi mūsų problemomis konkrečiuose ruožuose“, – aiškino R. Pohorilyis. Jis pabrėžė, kad pergalės ar praradimai vis rečiau atrodo kaip vienas didelis lūžis.

[[ge:lrytas:lrytas:40792230]]

Šiandien, anot jo, sudėtinga šį karą vadinti manevringu ar dinamišku. Daugelis pozicijų ilgai nesikeičia, o žemėlapyje pokyčiai atsiranda labai pamažu, po šimtų smulkių epizodų.

„Priešas prasiskverbia, susikaupia, įsitvirtina, užsikuria logistiką, ir tik tada juda toliau. Tai alinantis, o ne greitas manevrinis karas“, – reziumavo R. Pohorilyis.

Metų kaina

Paklaustas, ar 2024–2025 m. laikotarpis tapo sunkiausiais gynybai, R. Pohorilyis priminė, kad kiekvieni karo metai labai sunkūs. Pats baisiausias smūgis, jo žodžiais, buvo „pirmasis užėjimas“, kai Rusijos okupantai puolė didžiulėmis pajėgomis, o Ukrainos resursai buvo labai riboti.

Tuomet vienu metu atakuotas Kyjivas, Sumai, Černihivas, pietūs ir rytai. Dabar pagrindinė priešo jėgų koncentracija nuslinko į rytinį frontą, kur spaudimas išlieka maksimalus.

Šie metai turi savo specifiką. Ukrainos pusė susiduria su ilgalakėmis problemomis, kurių greitai neišspręsi.

R. Pohorilyis mini mobilizaciją, motyvaciją, resursų trūkumą, finansavimą, savanorių nuovargį. Visa tai tiesiogiai veikia gynybos patvarumą ir reakcijos greitį.

[[ge:lrytas:lrytas:40792210]]

Pasak jo, Rusijos okupantai spaudžia iškart trimis komponentais – mase, sistemingumu ir technologijomis. Žmonių, aviacinių bombų, dronų ir kitų priemonių jie vis dar turi daugiau.

Tačiau net neįtraukiant motyvacijos ir kokybės problemų, „plika matematika“ lieka Rusijos naudai. Dėl to, anot R. Pohorilyio, jie gali sau leisti ilgą alinantį karą ir vis tiek palaikyti nuolatinio spaudimo ritmą.

Avdijivka ir po jos

Dalis ekspertų po Avdijivkos žlugimo kalbėjo apie lūžį fronte. R. Pohorilyis su tuo nesutinka ir primena, kad prieš tai buvo Bachmutas bei Soledaras, po kurių taip pat buvo kalbama apie „lemiamą etapą“.

Jo manymu, Avdijivka netapo vienu tašku, nuo kurio viskas „apsivertė“. Taip, analitikams patogu atsispirti nuo šio vardo, bet realybėje frontas toliau keitėsi palaipsniui.

Po Avdijivkos labai sparčiai paaštrėjo padėtis Pokrovsko kryptimi. Ten buvo sunku sustabdyti priešą, Ukrainos pusė prarado kelis svarbius miestus ir kaimus.

Vėliau, anot R. Pohorilyio, Rusijos okupantai pagrindinį dėmesį nukreipė į pietinį Donbaso ruožą – Vuhledarą ir didesnę teritoriją nuo Velikos Novosilkos. Ten jie išnaudojo anksčiau susikaupusias gynybos spragas.

[[ge:lrytas:lrytas:40792206]]

Metodiniai spaudimo veiksmai galiausiai leido jiems užimti didelę dalį pietinės Donecko srities ir pajudėti link Dniepropetrovsko srities ribų. Tai vėl buvo lėtas, bet nuoseklus procesas, o ne vienas dramatiškas lūžis.

Siversko mazgas

Kalbėdamas apie Siverską, R. Pohorilyis pripažino: būtent šią vietą jis vadina kritine. Bet pabrėžė, kad problema ten nekilo „staiga“.

„Apie šią atkarpą mes kalbėjome dar tada, kai pasirodė pirmi prasiveržimai“, – prisiminė R. Pohorilyis. Jo žodžiais, situaciją pablogino ir „pagražintos“ ataskaitos.

Siversko ruože atsakingos keturios brigados. Visoms joms, anot „DeepState“, trūksta žmonių, kad būtų galima visiškai užkišti visas spragas ir išlaikyti pilnavertę gynybą.

Miesto apylinkes gina tie patys daliniai, kurie Siverską laikė praktiškai visą karą. Tačiau nuolatinis spaudimas išsekino ir juos, o Rusijos kareiviai infiltravo miestą, atstūmė gynėjus ir dabar kontaktinė linija jau eina per pačią gyvenvietę.

Kritinė Siversko reikšmė – ir operacinė. Jei priešas įsitvirtins, gaus atraminį punktą bei logistikos mazgą, per kurį bus daug lengviau spausti toliau.

Kitame etape prieš jų taikiklį atsidurtų Slovjanskas ir Kramatorskas. Tarp jų dar yra gamtinės ir inžinerinės kliūtys, kaip vandens telkiniai ar papildomos linijos, bet tai jau kita fazė.

[[ge:lrytas:lrytas:40792201]]

Tyla ir Kupjanskas

R. Pohorilyis pripažįsta, kad ne visur reali situacija tokia bloga, kaip gali atrodyti iš paviršutiniškų naujienų. Kupjanskas – priešingas pavyzdys.

Iš pradžių atrodė, kad ten viskas prarasta ir miestas kontroliuojamas Rusijos okupantų. Tačiau tuo metu jau vyko operacija, o dalis teritorijų buvo „pilkojoje zonoje“, kur priešų apskritai nebuvo.

„Mus net kaltino skleidžiant melą ir tikino, jog viskas kontroliuojama“, – prisiminė R. Pohorilyis. Tik vėliau paaiškėjo, kad Ukrainos pajėgos išvalė šiaurinę Kupjansko dalį ir centrą, o artimiausi kaimai, kaip Radkivka ar Kindraščivka, niekada nebuvo galutinai užimti Rusijos kareivių.

Kupjansko sėkmę R. Pohorilyis sieja su „operacine tyla“. Nebuvo garsių pareiškimų ar kasdienio viešo komentavimo, o darbai vyko užkulisiuose.

Paradoksaliai Rusijos pusė informaciniame lauke ir toliau kartojo, kad Kupjanskas yra „jų“. Tuo metu ant žemės jų daliniai jau buvo atsidūrę pusiau apsuptyje ir negavo reikiamos pagalbos.

„Tai aksioma: jei tikrai darai operaciją, darai ją tyloje“, – pabrėžė R. Pohorilyis. Jo nuomone, šį kartą Rusijos vadovybė apgavo pati save, patikėjusi pagražinta ataskaita, o ne realiu vaizdu.

[[ge:lrytas:lrytas:40792196]]

Huliaipolės signalas

Kalbėdamas apie Zaporižios srities Huliaipolę, R. Pohorilyis labiau kritikavo ne priešo atakas, o Ukrainos pusės sprendimus. Jo teigimu, ten problemų šaknys – organizacinės.

Pasak jo, yra vadų, kurie sabotuoja sprendimus arba kursto karius palikti pozicijas. Tai kuria chaosą, dezorientaciją, ir tuo nedelsiant naudojasi Rusijos okupantai.

Priešas bando spausti, bet pilnai pramušti gynybos dar nepajėgė. Vis dėlto tokia sumaištis, anot R. Pohorilyio, verčia mesti elitus ir geriausias šturmo grupes vien tam, kad sutvarkytų padėtį ir išlaikytų liniją.

Dar rimtesnę riziką R. Pohorilyis sieja su dalies 102-osios teritorinės gynybos brigados karininkų elgesiu. Jis kalbėjo apie sabotavimą ir tai, kad kartais net nežinoma, kur yra kaimyniniai daliniai.

„Galvojama, kad kaimynai vis dar pozicijose, nors jie jau už srities ribų“, – perspėjo R. Pohorilyis. Tuo metu kuopų vadai desperatiškai bando išlaikyti žmones.

Be to, socialiniuose tinkluose skleidžiami rusiški klastotės ir vaizdai, esą rodomi vieno dalinio kariai, puolantys kitą. Tai kelia paniką šeimoms ir dar labiau apsunkina situaciją, pridūrė jis.

[[ge:lrytas:lrytas:40792192]]

Huliaipolę R. Pohorilyis vadina dar ne prarasta, bet „pilkąja zona“. Būtent ten dabar vyksta kova dėl to, ar pavyks laiku sustyguoti gynybą ir atsikirsti priešui, ar vietovė pakartos Pokrovsko scenarijų.

Komunikacija ir melas

R. Pohorilyis pripažįsta, kad oficialios ataskaitos „į viršų“ ne visada sutampa su realybe. Jo komanda stengiasi rodyti situaciją tokią, kokia ji yra, nes nuo to priklauso karių saugumas ir motyvacija.

„Jei kalbama, kad gyvenvietė kontroliuojama, o ji jau prarasta, tai griauna pasitikėjimą“, – aiškino R. Pohorilyis. Tai apsunkina mobilizaciją, savanorių paramą ir komunikaciją su partneriais.

Jis įsitikinęs, kad ir ketvirtaisiais karo metais galima kalbėtis atvirai, bet be panikos. Svarbu paaiškinti, kur tiesa, kur problemos, o kur – sėkmės, kad visuomenė ir užsienio sąjungininkai turėtų realų vaizdą.

Kritiką „DeepState“ R. Pohorilyis priima skirtingai. Jei ji ateina iš vyriausiojo vado ar vadovų ir pagrįsta – komanda susimąsto ir reaguoja.

Jei tai emocingi puolimai iš žmonių, kurie nesupranta projekto logikos, – juos „DeepState“ vertina kaip triukšmą. „Jei būtume pakenkę mūsų kariams, mūsų seniai nebūtų“, – akcentavo R. Pohorilyis.

[[ge:lrytas:lrytas:40792239]]

„DeepState“ vaidmuo

„DeepStateUA“ projektą savanorių grupė, vadovaujama R. Pohorilyio, sukūrė 2020 m. kovą. Šiandien tai viena žinomiausių atvirojo domeno karinės analizės platformų Ukrainoje.

Komanda renka duomenis iš daugybės šaltinių, stebi kontaktinę liniją ir savo žemėlapiuose fiksuoja mūšių eigą. Dėl atvirumo ir tiesmukų vertinimų jie dažnai atsiduria diskusijų centre.

R. Pohorilyis aiškino, kad „DeepState“ sąmoningai negaudo „pirmo pranešimo“. Komanda mieliau vėluos, bet patikrins informaciją su dešimtimis karių iš skirtingų brigadų.

Dėl karo dinamikos žemėlapis niekada negali būti absoliučiai aktualus. Kartais pokytis atsispindi po kelių valandų, kartais – po dienos ar kelių, jei trūksta ryšio ar tvyro chaosas.

2024 m. Generalinis štabas bandė apriboti „DeepState“ žemėlapių viešinimą. R. Pohorilyis dabar tik užsimena, kad konfliktą pavyko išspręsti be viešų skandalų.

„Niekas mums nediktuoja, ką ir kaip žymėti. Išliekame nepriklausomi tiek, kiek įmanoma“, – pabrėžė jis. Pasak R. Pohorilyio, svarbiausia – duomenų patikimumas ir karių saugumas.

[[ge:lrytas:lrytas:40792225]]

Žemėlapiai ir Vakarai

R. Pohorilyis pripažino, kad „DeepState“ žemėlapius naudoja ir Ukrainos delegacijos per tarptautinius vizitus. Jo teigimu, pasitaikydavo atvejų, kai būtent šie vaizdai būdavo rodomi užsienio sostinėse.

Pasak R. Pohorilyio, kai Oleksijus Reznikovas dar vadovavo gynybos ministerijai, „DeepState“ žemėlapiai buvo nuolat demonstruojami susitikimuose su partneriais. Būtent taip buvo aiškinama reali padėtis fronte.

Apie projektą žino ir kiti ministrai, ambasadoriai, dalis jų remiasi „DeepState“ analize selektyviai. Aišku, kariuomenės viduje egzistuoja ir savi uždari žemėlapiai.

Tačiau, anot R. Pohorilyio, „DeepState“ šiandien yra plačiai naudojamas tiek valdžioje, tiek civiliniame gyvenime, tiek diplomatijoje. „Sakykime taip, esame populiarūs“, – šyptelėjo R. Pohorilyis.

Įvardijo didžiausią pokytį Ukrainos fronto linijose: karas tapo klastingas