Šeštadienį Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) įvykdė karinę intervenciją Venesueloje, kurios metu buvo suimtas buvęs valstybės vadovas Nicolasas Maduro ir jo žmona.

Dar nepraėjus nė penkioms valandoms po JAV prezidento Donaldo Trumpo leidimo pradėti operaciją, N. Maduro buvo įsodintas į karo laivą „USS Iwo Jima“, o tą patį vakarą – nuskraidintas į Niujorko kalėjimą. Pirmadienį jis stojo prieš Manhatano teismą.

Spaudos konferencijoje D. Trumpas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos valdys Venesuelą tol, kol bus užtikrintas „saugus, tinkamas ir protingas“ valdžios perdavimas. Vis dėlto jokių konkrečių šio plano detalių jis nepateikė.

Tuo pat metu D. Trumpas nukreipė agresyvią retoriką ir prieš kitas Lotynų Amerikos valstybes. Jis sukritikavo Kolumbijos prezidentą Gustavo Petro ir teigė, kad Kuba esą žlugs pati, netekusi prieigos prie pagrindinio pajamų šaltinio – Venesuelos naftos.

[[ge:lrytas:lrytas:40848332]]

JAV prezidentas dar kartą sugrįžo prie Grenlandijos klausimo. Nauji jo pareiškimai sustiprino nuogąstavimus, kad D. Trumpas vis dar nėra atsisakęs ketinimų perimti salos kontrolę.

Situacija Venesueloje taip pat buvo stebima ir Rusijoje. Kremliaus, palaikiusio glaudžius santykius su N. Maduro režimu, reakcija buvo santūri.

Portalo Lrytas kalbinta (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) ekspertė Ieva Giedraitytė paaiškino, kokie bus pirmieji trys JAV reikalavimai naujai Venesuelos valdžiai ir ką apie šią situaciją galvoja Maskva.

[[ge:lrytas:lrytas:40856861]][[ge:lrytas:lrytas:40856092]][[ge:lrytas:lrytas:40850799]][[ge:lrytas:lrytas:40846173]]

Nėra aiškaus plano

Šeštadienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjęs D. Trumpas pareiškė, kad JAV „valdys“ Venesuelą, kol įvyks „saugus, tinkamas ir protingas perėjimas“.

„Mes nenorime, kad įsitrauktų kas nors kitas. Tuomet mes turėtume tą pačią situaciją, kurią turėjome ilgą laiką. Tad mes valdysime šalį tol, kol galėsime atlikti saugų, tinkamą ir protingą perėjimą“, – aiškino D. Trumpas.

„Mes ketiname pasitelkti didžiausias Jungtinių Valstijų naftos bendroves, didžiausias pasaulyje, kurios investuos milijardus dolerių, sutvarkys smarkiai sugadintą infrastruktūrą, naftos infrastruktūrą, ir pradės uždirbti pinigus šaliai“, – pridūrė JAV prezidentas. – „Paversime Venesuelą turtinga, nepriklausoma ir saugia.“

D. Trumpas prakalbo ir apie planus įkvėpti naujos gyvybės Monro doktrinai. Tai – 1823 m. priimtas dokumentas, kuriame JAV reiškė pretenzijas į Vakarų pusrutulį ir siekė pašalinti kitų valstybių įtaką regione.

Tačiau JAV valstybės sekretorius Marco Rubio vėliau paneigė kai kuriuos tiesmukus D. Trumpo teiginius. Anot jo, Jungtinės Valstijos yra pasirengusios bendradarbiauti su laikinai prezidento pareigas einančia Delcy Rodríguez ir kitais N. Maduro kabineto nariais, jei jie priims „teisingą sprendimą“.

„Mes viską vertinsime pagal tai, ką jie darys – matysime, ką jie darys. Žinau viena: jei jie nepriims teisingo sprendimo, Jungtinės Valstijos turės daug svertų“, – televizijos „CBS News“ laidoje „Face the Nation“ sakė M. Rubio.

M. Rubio pridūrė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nori išvengti įsitraukimo į valstybės kūrimo procesą. Šie komentarai skyrėsi nuo D. Trumpo pareiškimų, kad jo paties kabineto pareigūnai bus atsakingi už Venesuelos valdymą.

[[ge:lrytas:lrytas:40859264]]

Portalo Lrytas kalbinta ekspertė I. Giedraitytė įvertino, kad dabar sunku pasakyti, kokie scenarijai laukia Venesuelos po N. Maduro nuvertimo – JAV nėra pateikusi aiškaus plano.

„Tiek D. Trumpas, tiek M. Rubio teigia kontroliuojantys šalį ir tikisi, kad buvusi N. Maduro viceprezidentė Delcy Rodríguez bus paklusni ir duos JAV viską, ko ši nori. Savo ruožtu laikinoji Venesuelos prezidentė Delcy Rodríguez bei gynybos ministras Vladimiras Padrino Lópezas „vidiniam vartojimui“ kalba gana karingai.

Vis dėlto, turint omenyje sušvelnėjusį D. Rodríguez toną – ji išplatino pranešimą, kviesdama JAV ir Venesuelą bendradarbiauti, – manau, kad bandoma koordinuoti suderėtą perėjimą.

Chavistų politinis ir karinis elitas, panašu, sutinka derėtis ir daryti JAV reikalaujamas nuolaidas. Savo ruožtu JAV jiems pažada tam tikras nuolaidas. Tuo pat metu vidinei auditorijai išlaikomas karingas antiimperialistinis tonas. Žinoma, negaliu būti tikra – remiuosi ribota informacija.

Tai, kad JAV nusprendė remtis dabartinės vyriausybės atstovais, o ne iš karto perleisti valdžią legitimiu prezidentu laikomam Edmundo Gonzálezui, bei tai, kad tiek D. Trumpas, tiek M. Rubio pareiškė, jog opozicijos lyderė María Corina Machado neturi pakankamai palaikymo šalyje, indikuoja, kad didelio elito skilimo kol kas nesimato“, – dėstė ekspertė.

Ekspertė pažymėjo, kad D. Trumpas tikisi grasinimais priversti dabartinę vyriausybę daryti tai, ko tikisi JAV.

„Atrodo, jog pirmiausia bus prašoma prieigos prie naftos, šalies infrastruktūros bei geopolitinių priešininkų „išmetimo“. Kada galima tikėtis platesnių politinių pokyčių, kol kas neaišku.

Kol kas svarbiausi veikėjai atrodo tie patys kaip ir anksčiau – kariuomenė ir politinis elitas. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir buvusio prezidento Chávezo judėjimo šalininkų: nors jų nėra daug, viceprezidentė turi atsižvelgti ir į juos.

[[ge:lrytas:lrytas:40859279]]

Taigi bent jau kol kas atrodo, kad D. Rodríguez uždavinys – išlaikyti tam tikrą revoliucinę retoriką ir tuo pat metu įgyvendinti JAV reikalavimus. Ne veltui JAV administracija teigia „žiūrėsianti į veiksmus, o ne į žodžius““, – aiškino I. Giedraitytė.

Susidūrė su problema

Pareiškę apie Venesuelos kontrolę, Jungtinių Valstijų pareigūnai susidūrė su tam tikru paradoksu. Amerikiečiai šalyje nėra dislokavę savo kariuomenės ir neturi savo ambasados Karakase.

D. Trumpas perspėjo apie antrą „ir daug stipresnę“ ataką Venesueloje, jei naujoji šalies valdžia nepakankamai kooperuos su Vašingtonu. Tam galimybių Vašingtonas turėtų dėl regione sutelktų 15 tūkst. karių ir Karibų jūroje esančios lėktuvnešio „USS Gerald R. Ford“ smogiamosios grupės.

JAV prezidentas teigia, kad šalis nebijo dislokuoti karių, kurie gali būti reikalingi Venesuelos valdymui: „Jei reikės, mes nebijome dislokuoti karių. Iš tikrųjų, vakar vakare mes jau buvome ten nusiuntę labai aukšto rango karių. Mes to nebijome.“

Tačiau analitikai pažymi, kad D. Trumpo administracija bando išvengti kariuomenės įvedimo į šalies teritoriją – toks sprendimas neturėtų palaikymo šalies viduje. Vašingtonas taip pat nenori įtraukti šalies į ilgą ir kruviną konfliktą, kuris būtų panašus į Irako ir Afganistano kampanijas.

Atsižvelgiant į tai, kad Venesueloje amerikiečiai neturi karinių pajėgų ir nežada jų dislokuoti, kai kurie analitikai iškėlė klausimą: ar D. Trumpo administracija turi pakankamai svertų savo tikslams Venesueloje?

I. Giedraitytė pažymėjo, kad bet kuriai išorės jėgai nėra paprasta priversti kitą valstybę įgyvendinti jos prioritetus.

[[ge:lrytas:lrytas:40859274]]

„Turint omenyje, kad D. Trumpo administracija nori išvengti tiesioginio kariuomenės įvedimo, kontrolę siekiama užtikrinti per ekonominį spaudimą ir nuolatinius grasinimus galima intervencija.

Ar to pakaks, kad Venesuelos vyriausybė vykdytų JAV pageidavimus, ar nekils įtampų tarp tų, kurie nori bendradarbiauti su JAV, ir tų, kurie tam priešinasi, ar sukarintos grupuotės nebandys pasinaudoti atsiveriančiu galios vakuumu – sunku pasakyti.

Analitikai chaosą vis dar įvardija kaip vieną iš realių galimų scenarijų, tačiau nesiimčiau prognozuoti, kiek jis tikėtinas“, – pažymėjo Lotynų Amerikos ekspertė.

Didesnio spaudimo pradžia

D. Trumpas po karinės intervencijos Venesueloje paaštrino grasinimus ir kitoms regiono šalims. Šeštadienį jis pasiuntė įspėjimą ir Kolumbijos prezidentui Gustavo Petro, kuris esą „turėtų pasisaugoti“.

„Taip, manau, kad laikausi savo pirmojo pasisakymo. Jis gamina kokainą. Jie siunčia jį į Jungtines Valstijas. Taigi jis turi pasisaugoti“, – sakė D. Trumpas.

D. Trumpas dar gruodžio pradžioje Vašingtone vykusio kabineto posėdžio metu užsiminė apie galimybę, kovojant su narkotikų kontrabanda, smogti ir Kolumbijai.

„Girdėjau, kad Kolumbija, Kolumbijos šalis, gamina kokainą. Jie turi kokaino fabrikus, suprantate? Ir tada jie mums parduoda savo kokainą... bet kas, kuris tai daro ir parduoda jį mūsų šalyje, gali būti užpultas... ne tik Venesuela“, – tuomet kalbėjo D. Trumpas.

[[ge:lrytas:lrytas:40859264]]

JAV prezidentas savaitgalį taip pat pareiškė, esą Kuba sugrius pati, nes nebegaus pajamų iš Venesuelos naftos – neva vienintelio Havanos režimo pajamų šaltinio.

Sekmadienį D. Trumpas atvėrė dar vieną žaizdą. Jis pareiškė, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms „labai reikia“ Danijai priklausančios Grenlandijos dėl nacionalinio saugumo priežasčių.

Tai sugrąžino nerimą dėl dar vienos intervencijos – šį kartą NATO teritorijoje. Kyla klausimas, ką reiškia D. Trumpo veiksmai platesniame regiono kontekste ir ar tokios agresijos išraiškos gali pasikartoti kitose Vakarų pusrutulio valstybėse.

I. Giedraitytė pažymėjo, kad karinė intervencija į Venesuelą siejasi su platesne JAV geopolitine vizija, išdėstyta D. Trumpo administracijos Nacionalinio saugumo strategijoje.

Dokumente buvo aiškiai išreikštas noras įtvirtinti save kaip dominuojančią regioninę galią.

„Užsienio politika grindžiama principu: „mūsų pusrutulyje (Amerikose) mes tvarkomės taip, kaip norime, kad gautume tai, kas mums reikalinga, ir užkirstume kelią ne regioniniams veikėjams“.

Kaimyninių šalių režimo tipas – demokratinis ar autoritarinis – ar jų sąjungos – sąjungininkas ar ne – tampa mažiau svarbūs nei JAV saugumo interesas, apibrėžtas būtent šios administracijos supratimo prizmėje.

Tai nėra pirmas kartas regiono istorijoje: JAV politika Lotynų Amerikoje ne kartą svyravo tarp intervencinių periodų ir užmaršties. Dar 1986 m. Robertas Pastoras kalbėjo apie „panikos ir apleidimo ciklą“, o istorikas Gregas Grandinas apibūdino Lotynų Ameriką kaip „imperijos dirbtuves“, kuriose JAV išbando savo valdysenos modelius“, – aiškino ekspertė.

[[ge:lrytas:lrytas:40859261]]

„The New York Times“ atkreipia dėmesį, kad atidžiau skaitant Nacionalinę saugumo strategiją galima suprasti, ką D. Trumpas mano ne tik apie Venesuelą, bet ir apie Kolumbiją, Meksiką, Kubą ir Grenlandiją.

Savaitgalį, kalbėdamas apie pastarąją Danijos teritoriją, JAV prezidentas pareiškė, kad ji turi priklausyti Jungtinėms Valstijoms.

Tačiau JAV laikraštis pažymi, kad, kitaip nei tai buvo Venesuelos atveju, JAV neturi lengvo preteksto imtis veiksmų prieš Grenlandiją.

Taip pat neaišku, ar dėl ekonominės naudos JAV vertėtų pyktis su savo NATO sąjungininke Danija – iš dalies ir dėl to, kad naudingųjų išteklių gavyba, į kurią pretenzijas Vakarų pusrutulyje reiškia D. Trumpo administracija, Grenlandijoje būtų itin brangi.

„Monro doktrina labai svarbi, bet mes ją gerokai pranokome, tikrai gerokai“, – sakė D. Trumpas, prie kurio stalo Ovaliajame kabinete yra susimąsčiusio penktojo JAV prezidento Jameso Monroe portretas.

„The New York Times“ pažymi, kad JAV prezidentas kalbėjo apie tai, kas Nacionalinėje saugumo strategijoje vadinama „D. Trumpo išvada“ apie Monro doktriną, kuria XIX amžiuje siekta neleisti Europos valstybėms kištis į Lotynų Amerikos reikalus.

„D. Trumpo išvadoje“ įtvirtinama JAV teisė „atkurti JAV pranašumą Vakarų pusrutulyje“ ir neleisti konkurentams iš kitų pusrutulių, pavyzdžiui, Kinijai, ten dislokuoti pajėgas ar kitokius grėsmę keliančius pajėgumus arba kontroliuoti strategiškai svarbų turtą.

I. Giedraitytės manymu, šiuo metu regione galima matyti didesnio spaudimo pradžią. Apie tai rodo ir paties D. Trumpo retorika.

[[ge:lrytas:lrytas:40859260]]

„D. Trumpas jau kalbėjo apie Kubos režimo pabaigą, grasino Kolumbijos prezidentui Gustavo Petro, viešojoje erdvėje svarstyta, kad reikia „kažką daryti su Meksikos karteliais“, taip pat akcentuotas JAV interesas Grenlandijoje.

Taigi, nors nėra aišku, ar kartosis karinės intervencijos, JAV jau dabar proaktyviai kišasi į tai, ką laiko savo interesų sferos vidaus reikalais“, – dėstė ekspertė.

Dvejopa Rusijos reakcija

Istorinė Venesuelos sąjungininkė Rusija nebuvo patenkinta JAV karine intervencija. Šeštadienį Kremlius pareiškė „primygtinai raginantis“ paleisti suimtą N. Maduro ir pasmerkė JAV „ginkluotą agresiją“ prieš Karibų jūros regiono šalį.

Nepaisant to, aukštesnių Kremliaus pareigūnų pasisakymai apie Venesuelą buvo gana santūrūs.

Štai penktadienį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir jo Baltarusijos kolega Michailas Ryženkovas įvykius aptarė telefonu ir pasmerkė JAV veiksmus, ragindami grąžinti N. Maduro į Venesuelą.

Rusijos saugumo tarybos pirmininkas Dmitrijus Medvedevas tradiciškai aštriai kritikavo JAV karinę operaciją, apkaltindamas D. Trumpą tarptautinės teisės pažeidimu ir pareikšdamas paramą N. Maduro.

D. Medvedevas pasinaudojo karine operacija, kad pagrasintų Vokietijos kancleriui Friedrichui Merzui ir Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.

Jis pareiškė, kad „to paties F. Merzo pagrobimas galėtų tapti puikiu siužeto posūkiu šioje karnavalinėje serijoje“.

[[ge:lrytas:lrytas:40859497]]

JAV įsikūręs Karo studijų institutas (ISW) įvertino, kad Kremliaus reakcija į įvykius Venesueloje išliko gana šabloniška. Analitikai spėja, kad Rusijai teks balansuoti tarp dviejų ugnių.

Kalbėdama apie Rusijos ir Venesuelos santykius, I. Giedraitytė įvertino, kad abi valstybės turėjo ilgalaikius ir politiškai artimus ryšius, tačiau strategiškai jie buvo gana riboti.

„Rusija buvo svarbi partnerė Venesuelai, o Venesuela Rusijai – patogus būdas erzinti JAV: „jūs lendate į mūsų galinį kiemą Rytų Europoje ar Kaukaze, mes siunčiame karinius lėktuvus į jūsų galinį kiemą Lotynų Amerikoje“.

Politiškai Rusija nuosekliai palaikė Karakasą retoriškai, smerkdama sankcijas ir pabrėždama suverenitetą bei „daugiapolį pasaulį“. 2025 m. pasirašyta strateginės partnerystės sutartis sustiprino šią simbolinę sąjungą, tačiau nesuteikė saugumo garantijų.

Pagrindiniai bendradarbiavimo taškai buvo ginkluotė, energetika bei politinis koordinavimasis ir palaikymas“, – aiškino ekspertė.

Pasak I. Giedraitytės, Rusija yra pagrindinė Venesuelos ginkluotės tiekėja. Ji aprūpino šalį naikintuvais, oro gynybos sistemomis ir kita karine įranga, dalyvavo mokymuose ir pratybose.

„Tiesa, ginklų pirkimo apimtys ženkliai sumažėjo po 2014 m., tačiau Rusija kelis kartus demonstratyviai parėmė Venesuelą, dislokuodama karinius lėktuvus ar laivus.

2025 metais „Rostec“ paskelbė apie šaudmenų gamyklos atidarymą Marakajuje – mieste, maždaug 120 kilometrų nuo Karakaso. Po JAV intervencijos pasirodė pranešimų, kad JAV Venesueloje galėtų rasti naujų rusiškų ginklų.

Energetikos srityje, nors ir nebuvo didžiausia pirkėja, Rusija pirko Venesuelos naftą, dažniausiai pasitelkdama paslėptus sandorius ir Indijos naftos perdirbimo gamyklas. Taip pat Rusijos įmonės investavo į Venesuelos naftos sektorių ir padėjo palaikyti gavybą sankcijų sąlygomis, nors finansinė grąža buvo ribota ir, panašu, kad likusių paskolų Rusija nebeatgaus“, – Venesuelos ir Rusijos ryšius apibūdino I. Giedraitytė.

Ji įvertino, kad kol kas sunku pasakyti, ar Maskva „liūdės“ dėl N. Maduro suėmimo.

Iš vienos pusės, anot I. Giedraitytės, Kremlius praranda dar vieną partnerį, o tai akivaizdžiai rodo, kad Ukrainoje įstrigusi Rusija nėra pajėgi projektuoti globalios galios.

„Kita vertus, atsiranda patogus precedentas savo intervencijoms teisinti ir propagandai Globaliuosiuose Pietuose kurti.

Taip pat žiniasklaidoje pranešama, kad Rusijos „karo entuziastai“ pavydi taip puikiai organizuotos specialios operacijos – efektyvus Maduro sulaikymas smarkiai kontrastuoja su užsitęsusiu karu Ukrainoje.

Yra tekę matyti teiginių, jog Rusija ir JAV galėjo tyliai susitarti, leisdamos viena kitai „tvarkytis“ savo įtakos zonose – Ukrainoje ir Venesueloje. Nesu tikra, kiek tokie susitarimai realistiški ir ar JAV jų apskritai reikia. Tačiau dabartinė JAV geopolitinė vizija Rusijai yra pakankamai suprantama“, – apibendrino I. Giedraitytė.

Pasaulį sudrebinę D. Trumpo veiksmai – lyg ant delno: ko siekia JAV ir ką tai reiškia Rusijai