„Amerikos laukia aukso amžius“, – tik laimėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento rinkimus, pareiškė Donaldas Trumpas. Tačiau ar praėjus metams nuo jo kadencijos pradžios JAV tikrai juda link klestėjimo?

Per metus buvo visko. Vien pirmąją kadencijos dieną, didelio šou Vašingtone esančioje „Capitol One“ arenoje metu, D. Trumpas pasirašė 26 vykdomuosius įsakus ir vėliau mėtė tušinukus į tūkstantinę minią. O per visus metus prezidentas padėjo parašą ant 225 tokių dokumentų.

Apie D. Trumpą socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje ir svarbiausių pasaulio politinių institucijose kalbėjo visi. Jis aktyviai veikė vidaus politikoje, bandydamas įvykdyti skambius rinkiminės kampanijos pažadus: sumažinti nelegalią imigraciją, kainas ir vyriausybės išlaidas.

Tačiau jį sekė ir skandalai – Jeffrey Epsteino bylos šešėlis, daugybė sprendimų, kuriuos atmetė JAV teismai ir aštri kritika dėl valstybės judėjimo autokratijos link.

[[ge:lrytas:lrytas:41055603]]

Apie pirmuosius D. Trumpo metus daug ką pasako ir pačių JAV gyventojų požiūris į prezidentą. Viešosios apklausos, paskelbtos pastarosiomis savaitėmis, rodo, kad jį teigiamai vertina apie 40 proc. žmonių.

Savo politinės kampanijos metu jis ne kartą žadėjo, kad greitai užbaigs karą Ukrainoje. D. Trumpas septynis kartus susitiko su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu – įskaitant ir skandalingą vizitą Baltuosiuose rūmuose vasarį – ir kartą susitiko su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu, su kuriuo telefonu kalbėjosi devynis kartus.

Apie pirmuosius D. Trumpo metus portalas Lrytas pasikalbėjo su VU TSPMI profesoriumi Tonu Janeliūnu.

[[ge:lrytas:lrytas:41059461]][[ge:lrytas:lrytas:41061228]][[ge:lrytas:lrytas:41022012]][[ge:lrytas:lrytas:41038316]]

– Pirmieji D. Trumpo valdymo metai buvo iš tiesų įdomus. Kertinė jo frazė jau kurį laiką yra „Padarykime Ameriką vėl didžią“ – tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Vienas iš šio šūkio aspektų buvo kainų augimo valdymas ir gyvenimo lygio gerinimas. Vertinant šiuos metus, kiek D. Trumpui pavyko ištesėti šį pažadą?

Iš tikrųjų, bent jau stabilizuoti infliaciją pavyko, ir gyventojai turbūt jaučiasi šiek tiek ramiau, lyginant su tuo, kas buvo.

Aišku, turbūt nemažą dėmesį šioje ekonominėje srityje, ypač kalbant apie infliacijos valdymą ir apie bendrą gerovės augimą, pritraukė savotiškas konfliktas tarp Baltųjų rūmų ir Centrinio banko – Federalinės rezervų sistemos vadovo.

Ir čia tas spaudimas, kuris tiesiogiai buvo daromas iš D. Trumpo pusės, tikrai nekelia didelio pasitikėjimo finansų rinkose ir, matyt, tarptautinėse rinkose.

Nes jei toks grubus spaudimas Federalinei rezervų sistemai bus daromas ir toliau, jei politiškai bus nulemti tie sprendimai, kuriuos iki šiol nepriklausoma institucija turėjo daryti savarankiškai, stengdamasi suvaldyti, visų pirma, infliaciją ir užtikrinti kiek įmanoma daugiau darbo vietų, tai tas politinis spaudimas, iš tikrųjų, manau, rinkoms neturėtų patikti.

Ir čia galima tikėtis tokio gana skaudaus reagavimo tiek akcijų biržose, tiek obligacijų rodikliuose ir panašiai. Gali būti, kad D. Trumpas dar sukels ne vieną tokią krizę savo pasisakymais ar konkrečiais veiksmais.

Ir tos jo pastangos užtikrinti vidaus ekonomikos stabilų ir aiškų augimą, iš tikrųjų, per praėjusius metus buvo labai svyruojančios. Iš tikrųjų mes matėme ne vieną tokią staigią, greitą reakciją, kai buvo baiminamasi kažkokių netikėtų sprendimų, įskaitant muitus ir kitas priemones.

Tai, manau, nekelia labai didelio užtikrintumo Amerikos gyventojams ir ypač didiesiems rinkų žaidėjams.

[[ge:lrytas:lrytas:41065617]]

– Metų pradžioje itin aktyvi buvo DOGE (Valstybės efektyvumo departamento – liet.) iniciatyva, kuria buvo siekiama mažinti valstybės išlaidas kovoti su pinigų švaistymu. Bet dabar, pasitraukus E. Muskui, susidaro įspūdis, kad ši tema buvo nustumta į dienotvarkės paraštes. Kaip jūs vertinate, kiek pavyko ši iniciatyva? Ar ji vis dar aktuali, kalbant apie D. Trumpo pirmuosius metus?

Ta iniciatyva buvo labai chaotiška, aiškiai neturint konkretaus plano, ką ir kaip reikia taupyti.

Ir ji buvo, iš tikrųjų, labiau panaši į raganų medžioklę, bandant ideologiškai labai staigiai uždaryti kai kurias institucijas ar sumažinti finansavimą tam, kad pateisintų MAGA lūkesčius arba, galbūt, konkrečiai paties E. Musko pasipiktinimus kai kuriomis federalinėmis institucijomis.

Tai mes matėme, kuo tai baigėsi – sakykime, USAID faktiniu uždarymu ir kai kurių kitų institucijų, kurios, na, galbūt ir turėjo problemų, bet kažin, ar jų faktinis naikinimas tikrai ilgainiui bus laikomas kaip sėkmės istorija.

Tai ši iniciatyva greičiausiai žlugo dėl to, kad nebuvo aišku nuo pat pradžių, kokių tikslų siekiama. Tie fantastiniai pažadai sutaupyti milijardus dolerių taip ir nebuvo galutinai patvirtinti – kad pasiektas toks tikslas arba, sakykime, kad tai iš tikrųjų yra efektyviau, nei vykdyti konkrečias programas.

Tai čia grynai ideologinis bandymas tą biurokratinę sistemą keisti, įsivaizduojant, kad tos institucijos yra Demokratų partijos kažkokios tvirtovės ir jas reikia iš principo uždaryti ar sunaikinti. Nieko bendro tai su valstybės efektyvumu, ilgalaikiu skolos mažinimu neturėjo.

– Kalbant apie USAID, D. Trumpas sustabdė finansavima šiai organizacijai ir pasitraukė iš kitų tarptautinių organizacijų. Praėjus beveik metams nuo šio sprendimo, kaip tokie sprendimai paveikė būtent tarptautinę sistemą ir mūsų regioną?

Visų pirma, aišku, tai paveikė tas organizacijas, kurios, ypatingai Rytų Europos regione, bando kažkaip atsilaikyti prieš autoritarinius režimus. Ir gana dažnai tas išorės finansavimas, ypatingai iš JAV, buvo dominuojantis finansavimo šaltinis.

[[ge:lrytas:lrytas:41065550]]

Tai mes matėme, kad ir, sakykime, Baltarusijos opozicijos organizacijos ir, sakykime, kitos tarptautinės institucijos, kurios turėjo savo biurus Rytų Europos šalyse, jos faktiškai užsidarė arba labai smarkiai sumažino savo veiklą.

Tai, kitaip tariant, demokratijos perspektyvos šiame regione faktiškai yra arba galutinai nužudytos, arba atidėtos neribotam laikui. Tai yra, JAV iš principo atsitraukė nuo bet kokios galimybės stabdyti autoritarinius režimus, bent jau registruoti tų režimų nusikaltimus.

Ir čia irgi yra gana aiški D. Trumpo logika: šito nereikia, su autoritariniais režimais reikia dirbti, o ne juos kažkaip reguliuoti, stabdyti. Šita sritis, bent jau mums, yra tokia, na, greičiausiai pastebima.

Bet ir kituose pasaulio regionuose, aš manau, kad buvo padaryta daug žalos, nutraukiant ir įvairias humanitarines programas, ir finansavimą, skirtą tiesiog elementariam kai kurių žmonių išgyvenimui, teikiant jiems humanitarinę pagalbą, maisto davinius ir panašiai.

Tai va, ir per čia mes matome JAV tokį atsitraukimą nuo to, kad jiems rūpi žmonės kažkur už JAV ribų.

– Grįžtant į vidaus politiką, bene svarbiausias D. Trumpo rinkiminis pažadas buvo sumažinti nelegalių migrantų srautus ir vykdyti masines deportacijas. Kaip čia vertintumėt D. Trumpo administracijos rezultatus? Visi ICE reidai, nežmoniškos sąlygos sulaikymo centruose, ar tokios priemonės neperžengia teisinių ribų?

Dėl teisinių ribų čia ne man komentuoti – aš manau, kad amerikiečiai vis dar patys turi teismus ir teisinę sistemą.

Greičiausiai bus ir jau yra daugybė įvairių teisinių bylų, ieškinių ir taip toliau. Bet reikia pripažinti, kad migracijos srautai iš tikrųjų JAV pasikeitė.

[[ge:lrytas:lrytas:41065574]]

Faktiškai tas beveik totalus užsidarymas tikrai vyko ir turbūt daliai amerikiečių, kurie rinko D. Trumpą, tokie pokyčiai patinka.

Aš manau, kad vien tai gali paaiškinti, kodėl, sakykime, buvo balsuojama už D. Trumpą ir kodėl vis dar nemaža dalis respublikonų rėmėjų jį toliau remia.

Tai yra ta situacija, kuri nepatiko nemažai daliai amerikiečių – ji yra sprendžiama. Aišku, galbūt labai grubiais būdais, galbūt pažeidžiant kai kurias žmogaus teises deportuojant ar pernelyg neatsižvelgiant į asmenines aplinkybes.

Bet turbūt to labiausiai ir norėjosi daliai D. Trumpo rinkėjų, tai yra, kad būtų daroma greitai, užtikrintai, nežaidžiant biurokratinėmis procedūromis, ir D. Trumpas, bent jau šį pažadą, atrodo, stengiasi įgyvendinti maksimaliai.

– Baigiant vidaus politikos temą, savo atsisveikinimo kalboje Joe Bidenas perspėjo, kad JAV vis labiau juda oligarcijos link, kuri kelia grėsmę demokratijai ir žmogaus teisėms. Pats D. Trumpas savo kampanijos metu kartojo tezę „diktatorius vienai dienai“, bet, aišku, ji tiesiogiai į realybę nevirto.

Visgi opozicijoje demokratai vis labiau perspėjo, kad iš tiesų juda tokia linkme. Kaip jūs vertinate šiuos teiginius? Ar per pirmuosius metus JAV pajudėjo tuo keliu, apie kurį čia kalbėjo J. Bidenas ir demokratai?

Aš manau, kad mes labai aiškias tendencijas matome, kaip Amerikos politikoje pradeda valdyti ne tik dominuoti, bet valdyti pinigai ir turintys didžiausius finansinius išteklius.

Mes matome, kaip perka D. Trumpo pozicijas tie didieji oligarchai, nesvarbu, ar tai būtų kažkoks IT sistemų reguliavimas, ar netgi tie patys muitai ir išimtys kai kurioms prekėms.

[[ge:lrytas:lrytas:41065578]]

Mes matome, kaip galima nusipirkti netgi faktinius sprendimus – baigti teisminius tyrimus ar išleisti iš įkalinimo.

Jau nekalbant apie tai, kad yra finansiniais būdais paskelbtos galimybės, tarkime, gauti ilgalaikes gyvenimo vizas užsieniečiams, kurie susimoka milijonus dolerių už save ar savo šeimos narius, ar nusipirkti vietą toje vadinamoje Taikos taryboje.

Tai visa tai yra akivaizdus D. Trumpo ir jo šeimos korupcinis mechanizmas ir, iš tikrųjų, yra tiesiog neįtikėtina, kaip amerikiečiai toleruoja tokį valdžios ir pinigų susiliejimą, kuris iki tol buvo įmanomas tik gilios diktatūros šalyse.

– Peršokant į užsienio politiką, kaip tik paminėjote D. Trumpo sumanymą – vadinamąją Taikos tarybą. Iš tikrųjų, kai kurie ekspertai netgi teigia, kad taip siekiama sukurti alternatyvą Jungtinėms Tautoms. Kaip jūs vertintumėt šią idėją? Ko čia siekia D. Trumpas?

Aš tai laikau visiška asmenine ambicija, kylančia, greičiausiai, iš labai primityvaus D. Trumpo įsižeidimo dėl to, kad jis negavo Nobelio taikos premijos. Jis bando sukurti kažką panašaus, kas, vėlgi, neaiškiais principais sudarytu pagrindu bandytų paremti tas D. Trumpo ambicijas.

Ir labai, labai tikėtina, kad vienas iš pirmųjų tokios tarybos sprendimų bus įsteigti kažką panašaus į alternatyvią Nobelio premiją ir suteikti ją, aišku, D. Trumpui. Tai čia nėra net jokio bandymo kažkaip sistemiškai spręsti tas problemas, kurias, pavyzdžiui, turi Jungtinių Tautų Saugumo Taryba.

Tai yra paremta visiškai personaliniu D. Trumpo įsivaizdavimu apie tai, kaip turi veikti pasaulis, kaip čia reikia spręsti konfliktus.

Ir aš manau, kad ji neturės jokios realios įtakos. Aišku, galima sakyti, kad kai kuriais atvejais tokios ad hoc laikinos ekspertų ar politinių lyderių komisijos kartais prisidėdavo prie konfliktų sprendimų, nes jos turėdavo, na, tokį galbūt didesnį pasitikėjimą, sugebėdavo nukirsti kampus kai kuriose biurokratinėse procedūrose.

[[ge:lrytas:lrytas:41065548]]

Bet šita forma, šita institucija yra sukompromituota iš anksto. Visų pirma – per tai, kad vietą joje galima nusipirkti už pinigus. Antra – kad į ją yra kviečiamas vienas iš didžiausių tarptautinių nusikaltėlių, atsakingas už šimtus tūkstančių žūčių Ukrainoje.

Ir pats būdamas vienas iš didžiausių taikos griovėjų pasaulyje – tai jau vien to užtenka, kad niekas rimtai į tokią tarybą nežiūrėtų.

– Vienas iš pagrindinių D. Trumpo užsienio politikos pažadų metu buvo užbaigti karą Ukrainoje. Per metus buvo daug posūkių, skambučių, susitikimų ir kaltinimų. Bet, neinant į detales, pažado greitai užbaigti karą ištesėti nepavyko. Jūsų vertinimu, kaip šiandien atrodo D. Trumpo pastangos užbaigti karą Ukrainoje? Ar tai visiška nesekmė? O galbūt – geras žingsnis ateities rezultatams?

Šiandien mes, žiūrėdami į tai, kas įvyko per metus laiko, galime turbūt konstatuoti aiškiai, kad visos tos pastangos, kurias rodė D. Trumpas ir jo komanda, faktiškai leido Rusijai tęsti agresiją Ukrainoje. Spaudimas buvo didinamas visų pirma Ukrainai.

Bemaž jokio spaudimo nebuvo daroma Rusijai – tik galbūt 2025 metų pabaigoje buvo jau šiokios tokios užuominos, kad galėtų toks spaudimas būti pradėtas Rusijai. Tai yra tam tikros sankcijos Rusijos naftos sektoriui. Bet jos, vėlgi, tokios – greičiau atsitiktinės, nenuoseklios, neužtikrintos iki galo.

Na, tai irgi paaiškina, kodėl išspręsti šito karo nepavyko. Nes, kuomet yra ne tik toleruojamas, bet ir skatinamas agresorius, ir baudžiama agresijos auka, na, tai karas gali nutrūkti tik visiškai sunaikinus tą užpultąją šalį.

Tai visa laimė, kad ukrainiečiai turi ir daugiau rėmėjų, kad jiems pavyko atsilaikyti šituos metus, kad jie nepasidavė tam didžiuliam spaudimui faktiškai sutikti su kapituliacijos sąlygomis.

Tai yra iš dalies sėkmė visam mūsų regionui ir Ukrainai, kad jie, nepaisant to, kad patyrė didžiulį D. Trumpo spaudimą, faktiškai visiškai sustabdytą amerikiečių paramą, vis dar sugeba kovoti ir atsilaikyti prieš Rusiją.

[[ge:lrytas:lrytas:41065596]]

– Minėjote Rusiją ir būtent D. Trumpo požiūrį į Rusiją. Buvo tikrai daugybė diskusijų jo santykius su V. Putinu. Pati prezidento retorika svyravo, bet faktiškai, atrodo, kad tiesiog buvo apsukta J. Bideno politika – Rusija sugrįžo į tarptautinę politinę areną.

Kaip jūs, per šiuos metus, apibūdintumėte D. Trumpo asmeninį požiūrį į V. Putiną? Ar galima teigti, kad yra nuoširdžios simpatijos Kremliui? Galbūt kažkoks pragmatinis požiūris?

Užtenka pasižiūrėti tuos vaizdo įrašus, kaip D. Trumpas pasitinka V. Putiną Aliaskoje, ir turbūt viskas aišku, koks yra D. Trumpo požiūris į V. Putiną. Ir tai irgi nemažai ką paaiškina, kodėl D. Trumpas nenori spausti V. Putino ir bando jam nuolaidžiauti.

Tai yra tragedija, iš tikrųjų, kai galingiausia pasaulio valstybė, ilgą laiką gynusi laisvas tautas ir demokratinius principus, pradeda nuolaidžiauti autoritariniams lyderiams. Tokioje situacijoje tikrai gali ištikti šokas tuos JAV sąjungininkus, kurie tikėjo, kad JAV bus iš tų stipriųjų veikėjų, stabdančių Rusijos ir Kinijos autoritarus.

Tai, atitinkamai, vien to turbūt pakaktų sakyti, kad pasaulis tikrai smarkiai keičiasi ir kad pasitikėjimas tuo, jog JAV ir toliau bus saugotoja, tas laisvės švyturys, apie kurį nuolat kalbėdavo JAV lyderiai, laisvės saugotojas – ji tikrai jau tokia nebebus.

Tenka su tuo susitaikyti ir galvoti, kaip išlikti toms šalims, kurios vis dar nori išsaugoti demokratiją ir laisvę.

– Norėčiau žvilgelti ir į neseniai nutikusius svarbius įvykius – Venesuelą, grasinimus Grenlandijai. Kaip jūs manote, kodėl D. Trumpas būtent po Venesuelos ėmėsi Grenlandijos klausimo? Kiek galima teigti, kad šis įvykis rodo kažkokį lūžį JAV požiūryje į pasaulį? Galbūt išaugo D. Trumpo pasitikėjimas savimi?

Šito klausimo apskritai racionaliai aiškinti, turbūt, neįmanoma. Jeigu mes bandytume ieškoti racionalių argumentų, tai visi jie yra paneigiami faktais, ir visi tie, sakykime, su saugumu susiję klausimai tikrai gali būti išsprendžiami be tokio konflikto.

[[ge:lrytas:lrytas:41065592]]

Tai šis konfliktas yra visiškai neracionalus, labai kenkiantis JAV reputacijai, bet kokiam pasitikėjimui iš Europos sąjungininkų pusės. Tai mes galime kalbėti tik apie neadekvatų požiūrį į tai, kaip D. Trumpas įsivaizduoja, kad JAV turi užtikrinti savo saugumą, kaip D. Trumpas įsivaizduoja, kodėl turintis galią veikėjas gali pasiimti viską, ką jis nori.

Jokių kitų argumentų čia nėra – nei tarptautinės teisės, nei kažkokio elementaraus racionalaus bendradarbiavimo, racionalaus savo interesų užtikrinimo prasme.

Aš manau, kad Grenlandija – ji yra toks užsiciklinimas D. Trumpui, panašiai kaip ir su Nobelio taikos premija. Jis, kaip iš tikrųjų nesubrendęs vaikas, užsimano kažkokių dalykų ir tiki, kad gaus vien dėl to, nes jis yra JAV prezidentas ir visi jam pataikaus.

Tai va dėl to ir gauname tokias keistas situacijas, kada, na, arba kiti politikos veikėjai bando išvengti D. Trumpo pykčio ar kažkaip jį ignoruoja, arba bando pataikauti ir ieškoti galimybių, kaip atitraukti D. Trumpo dėmesį į kažkokius kitus klausimus.

– Aplamai, žiūrint į visą šią keistą situaciją ir visus metus, kiek galima teigti, kad D. Trumpas su savo retorika supurtė NATO vienybės pamatus?

Be abejo, kad supurtė. Jeigu mes dabar keliame klausimą, kiek NATO vis dar yra patikima, ar amerikiečiai iš tikrųjų linkę būtų ginti kitas NATO šalis, jeigu kiltų reali gresmė. Tai jau vien tai rodo, kad su NATO patikimumu yra problemų. Tai tikrai kyla dėl, visų pirma, amerikiečių požiūrio, dėl D. Trumpo požiūrio.

– Ir kalbant apie Lietuvą. Ką pirmieji D. Trumpo metai valdžioje reiškia Lietuvai? Kokias pamokas mums reikėtų išmokti?

Mums pati didžiausia dilema yra, kaip toliau palaikyti tą inertišką lūkestį, kad JAV yra mūsų pagrindinis saugumo garantas, ir kaip neskatinti pernelyg greito amerikiečių pasitraukimo iš Europos karine prasme.

[[ge:lrytas:lrytas:41065573]]

Ir kartu pripažinti tą naują realybę, kad amerikiečiai iš tikrųjų tolsta ir galutinai nutols nuo Europos, kad reikės spręsti savo saugumo klausimus arba visiškai be amerikiečių, arba su labai smarkiai pasikeitusia amerikiečių įsipareigojimo dalimi. Tai mes kol kas oficialiu lygiu to nepripažįstame.

Vis dar esame inercijoje, vis dar esame tokiame lūkestyje, kad čia praeis ši audra kažkaip taip pro šalį ir kad mūsų neužkabins.

Bet taip nebus. Tai kol kas mes turime tokį nepasiruošimą, arba, sakykim, saviapgaulės laikotarpį, kad įsivaizduojame, jog užtenka tiesiog priminti amerikiečiams, kad jie mums labai svarbūs, kad mes darysime viską, ko jie tikisi, ir to užteks išlaikyti amerikiečių dėmesį.

Bet mes neturime nei resursų, nei kažkokių papirkimo galimybių, kad išlaikytume Baltųjų rūmų dėmesį mums. Ir kai tik D. Trumpo administracija bus pasiruošusi jau rimtai mažinti karinį buvimą Europoje, mes būsime lygiai taip pat traktuojami kaip ir kitos Europos šalys.

– Norėčiau apibendrinti šį pokalbį. Tik laimėjęs rinkimus D. Trumpas pažadėjo JAV vadinamąjį „aukso amžių“. Bet visgi pažiūrėjus į bendrą vaizdą – tarptautinę areną, vidaus politiką, pasaulio požiūrį į JAV – kaip jūs vertinate šiuos D. Trumpo valdžioje? Kaip drastiškai viskas pasikeitė?

Čia jau net nereikia kartotis. Akivaizdu, turbūt, matosi, kad tikrai keičiasi visa tarptautinė sistema dėl to, kad keičiasi amerikiečių požiūris į save kaip tarptautinės sistemos veikėją, į savo interesus, į tai, kaip jie atmeta tas taisykles, kurias kūrė daugiau nei 70 metų po Antrojo pasaulinio karo. Ir kaip jie bando aplink save sukurti tokią situaciją, kuriai negalėtų prieštarauti kitos šalys.

Tai matome, kiek iššaukia tai reakcijų. Matome, kad kai kurios šalys pradeda galvoti apie kitų partnerių pasirinkimą. Ta pati Kanada kalba apie tai, kad greičiausiai bus lengviau susitarti su Kinija, negu kai kuriais klausimais su JAV.

Ir Kinija gali tapti tuo atsarginiu variantu, padedančiu užtikrinti prekybą ar saugumą Kanadai. Ir tai bus didžioji tragedija patiems amerikiečiams.

Jie tikrai užleis Kinijai dominavimą tarptautinėje sistemoje per būtent tokį konfliktišką, bekompromisinį elgesį ir piktnaudžiavimą ta dabar turima priklausomybe kitoms šalims. Bet ta priklausomybė po truputėlį ims mažėti.

Vis daugiau šalių diversifikuos savo priklausymą nuo JAV – nesvarbu, ar tai būtų prekyba, technologijos, karinis saugumas. Ir štai čia amerikiečiai pajus visą tą poveikį, ką sukūrė D. Trumpas per savo vadovavimą.

Pirmuosius D. Trumpo metus įvertinęs ekspertas – apie didžiausią dilemą Lietuvai: „Taip nebus“