Volodymyro Zelenskio kalba pasaulio lyderiams Šveicarijoje plačiai nuskambėjo visame pasaulyje. Ukrainos lyderis rėžė, kad Europa vis dar nėra pasirengusi stoti į kovą be JAV užnugario.

„Europa turi žinoti, kaip apsiginti“, – akcentavo V. Zelenskis. Jo žodžiais, dešimtmečius trukęs pasikliovimas amerikiečių skėčiu paliko žemyną nepasiruošusį pavojingesnei epochai. Nors Europos valstybės siuntė karius, ginklus ir pinigus į misijas nuo Afganistano iki Ukrainos, galutinis NATO saugumo garantas visada liko Vašingtonas.

Savo kalboje Davose V. Zelenskis suabejojo, ar Europa turi galią ir valią veikti savarankiškai, jei prielaidos apie JAV apsaugą pasirodytų klaidingos. Jo žodžiais, Europa vis dar labiau atrodo kaip geografija, istorija ir tradicija, o ne tikra politinė jėga ar didžioji galia.

„O kas, jei nepadės?“ – retoriškai klausė V. Zelenskis ir pridūrė, kad būtent ši abejonė šiandien kirba daugelio Europos vadovų galvose.

[[ge:lrytas:lrytas:41102485]]

JAV prezidentas Donaldas Trumpas jau ne kartą priminė, kad amerikiečių apsauga nėra savaime suprantama. Vis dėlto Europos lyderiai ir toliau pripažįsta, kad JAV galia išlieka NATO gynybos šerdimi. NATO generalinis sekretorius Markas Rutte priminė, kad amerikiečių branduolinis skėtis tebėra „galutinė garantija“, o JAV konvencinės pajėgos Europoje išlieka itin svarbios.

Priprato prie gero

Saugumo analitikai primena, kad ši ilgalaikė garantija suformavo ir Europos politinius pasirinkimus. Masačusetso technologijos instituto (MIT) profesorius Barry Posenas portalui „Fox News“ paaiškino, kad po Šaltojo karo europiečiai iš esmės nepakankamai finansavo gynybą.

[[ge:lrytas:lrytas:41074503]][[ge:lrytas:lrytas:41075762]][[ge:lrytas:lrytas:41061144]]

Pasak B. Poseno, taip nutiko iš dalies dėl mažesnių grėsmių, o iš dalies todėl, kad ištisa JAV prezidentų eilė be paliovos tikino europiečius, jog Vašingtonas liks čia „amžinai“. D. Trumpas, jo nuomone, pagrįstai priminė, kad europiečiai pernelyg lėtai tvarkė savo pajėgas, kai Rusija vėl sustiprėjo, o Kinija išplėtė savo galią.

Ilgalaikiai pasirinkimai turėjo ir politinių pasekmių. Kol amerikiečių galia veikė kaip galutinė apsauga, Europai buvo lengviau riboti gynybos biudžetus, nei karpyti politiškai populiarias išmokas – sveikatos apsaugą, pensijas ar švietimą.

Didėjant gynybos poreikiams, išsipūtę biudžetai tampa tikru galvos skausmu politikams. Italijos pareigūnai įspėjo, kad karinių išlaidų didinimas iki NATO tikslų smarkiai apkrautų jau ir taip įtemptą biudžetą, kuriame didelę dalį sudaro pensijos ir socialinės išmokos.

Vokietija po Rusijos invazijos į Ukrainą sukūrė 100 mlrd. eurų specialų gynybos fondą. Šios lėšos finansuojamos skolintomis lėšomis ir neįtrauktos į įprastinį biudžetą, kad būtų galima greičiau modernizuoti kariuomenę nemažinant socialinių programų. Tačiau šis fondas laikinas. Kai jis išseks, Vokietijai teks priimti nuolatinius sprendimus dėl didesnio gynybos finansavimo, prisitaikant prie griežtų fiskalinių taisyklių ir didelių socialinių įsipareigojimų.

[[ge:lrytas:lrytas:41103996]]

Patirties spraga

Organizacijos „Concerned Veterans for America“ atstovas Johnas Byrne'as pabrėžė, kad Europos priklausomybė nuo JAV yra gilesnė nei vien biudžetai. J. Byrne'o nuomone, net didinant išlaidas, europiečiams vis dar trūksta aukščiausio lygio patirties, reikalingos NATO operacijoms be amerikiečių vadovavimo.

J. Byrne'as priminė, kad didžiausiems daugianacionaliniams kariniams štabams dešimtmečius vadovavo amerikiečių generolai.

„Tas institucinės patirties bagažas beveik visas vis dar yra Jungtinėse Valstijose“, – akcentavo jis.

Pasak J. Byrne'o, toks atotrūkis ypač pavojingas krizės metu. Sudėtingoms koalicijos operacijoms valdyti reikalingi metai praktikos aukščiausiame lygmenyje, o to neįmanoma įgyti staiga, vien pakėlus finansavimą.

„Ginkluotę galima nusipirkti, – priminė J. Byrne'as. – Vadovavimo patirties iš karto nenusipirksi.“

Pateikė ir atsakymą

Jei žiūrėtume vien per saugumo politikos prizmę, išaugusi NATO rytinio flango aktyvumas yra jau kurį laiką matoma realybė. Tai atspindi karių dislokavimas, saugumo investicijos, bendros pratybos ir glaudus bendradarbiavimas nepaisant ideologinių skirtumų.

[[ge:lrytas:lrytas:41104048]]

Šis procesas driekiasi nuo Suomijos iki Bosforo. Turkija dažnai laikoma nepatikima partnere, tačiau ji turi savų interesų Juodojoje jūroje, išlieka NATO nare ir konkuruoja su Rusija daugelyje sričių.

Šiame sudėtingame paveiksle kyla klausimas, kur šiandien krypsta D. Trumpas ir jo politinė linija. Sąjungininkų baimės dėl D. Trumpo politikos iš dalies yra ir emocinės, kylančios iš nepasitikėjimo jo nuspėjamumu ir polinkio veikti už nusistovėjusių normų ribų.

Šio krizės Europoje kontekste plačiai nuskambėjo V. Zelenskio raginimas kurti bendrą 3 mln. karių jungtinę Europos armiją, reaguojant į augančią Rusijos grėsmę. Jo teigimu, tik tokio masto projektas galėtų atgrasyti Maskvą.

Pasak prezidento, Rusijos kariuomenė iki 2030 m. gali išaugti iki 2,5–3 mln. karių. V. Zelenskis pabrėžė, kad vertinant Kremliaus tempą toks scenarijus atrodo realus, nors ir nėra neišvengiamas.

„Nesakau, kad taip būtinai bus, sakau, kad tai įmanoma“, – minėdamas šiuos skaičius aiškino V. Zelenskis.

Europos armija

V. Zelenskis priminė, kad Ukrainos kariuomenė ne kartą panaudojo europietiškus ir amerikietiškus ginklus „didelį ir net precedento neturintį“ efektą davusiems smūgiams Rusijos armijai. Jo žodžiais, būtent ši patirtis rodo, kokį svorį Ukrainos pajėgos turi būsimos Europos gynybos architektūroje.

[[ge:lrytas:lrytas:41103987]]

Tuo metu Rusija dabar turi ir sustiprintą gynybos pramonę šalies viduje, ir apie 1,5 mln. karių ar buvusių karių su kovine patirtimi Ukrainoje. Tai, pasak V. Zelenskio, verčia Europą galvoti ne tik apie skaičius, bet ir apie kokybę.

„Kalbant apie Europos pajėgas, kalbame ne tik apie kiekį, bet ir apie gebėjimą bei patirtį, – pabrėžė V. Zelenskis. – Be Ukrainos kariuomenės, be milijono ukrainiečių, jūs neapsieisite. Ir būtent tai bus tokios armijos stuburas.“

Jo teigimu, Europai nereikia išradinėti gynybos iš naujo, nes Ukrainos pajėgos jau dabar de facto atlieka viso žemyno saugumo skydo funkciją. Todėl, anot prezidento, logiška, kad būtent jos taptų pagrindine būsimos struktūros dalimi.

Ukrainos kariuomenės mastas

V. Zelenskio minimo Ukrainos kariuomenės dydis gerokai viršija Rusijos keltus reikalavimus derybose dėl galimo taikos susitarimo. Maskva siekia, kad po karo Ukrainos kariuomenė būtų sumažinta iki ne daugiau kaip 600 tūkst. karių, tačiau Kyjivas tai kategoriškai atmeta.

Vis dėlto, kaip lapkričio 25 d. rašė „Financial Times“, remdamasis neįvardytais Ukrainos pareigūnais, Kyjivas esą sutiko taikos sąlygose įtvirtinti 800 tūkst. karių viršutinę ribą taikos metu. Toks skaičius vis tiek gerokai viršytų daugumos Europos šalių pajėgumus.

[[ge:lrytas:lrytas:41103968]]

Tokio dydžio Ukrainos kariuomenė būtų antra pagal dydį Europoje po Rusijos. Be to, ji būtų artima dabartiniam karo meto dydžiui, kuris, kaip teigiama, siekia apie 900 tūkst. karių.

Tai leistų Kyjivui išlaikyti stiprią atgrasymo galią net ir po aktyvių kovų pabaigos. Tuo pat metu Ukraina liktų centrine karine jėga žemyne.

Lyderių delsimas

V. Zelenskio pastarieji pasisakymai nuskambėjo beveik po metų nuo to laiko, kai jis pirmą kartą paragino Europos partnerius kurti naują ginkluotąsias pajėgas Miuncheno saugumo konferencijoje 2025 m. vasario 15 d.

Tada jis įspėjo, kad didėjantis neapibrėžtumas dėl tolesnės JAV paramos, ypač eskaluojantis Rusijos agresijai, gali palikti Europą pavojingai pažeidžiamą.

Nuo to laiko, pasak V. Zelenskio, Europos lyderiai beveik metus nesiėmė jokių realių žingsnių įgyvendinant jo siūlomą iniciatyvą. Kyjivas tai vertina kaip pavojingą delsimo formą.

„Galbūt dabar, atsiradus visoms naujoms grėsmėms, Europos lyderiai į tai žiūrės rimčiau“, – vylėsi prezidentas. Jo nuomone, laikas diskusijoms artėja prie pabaigos, o sprendimų laikotarpis – neišvengiamas.

V. Zelenskis akcentavo, kad Ukrainos vaidmuo Europos saugume nėra vien prašymas paramos. Jo teigimu, tai yra pasiūlymas kurti bendrą gynybos projektą, kuriame Kyjivas prisiima vieną sunkiausių naštų.

V. Zelenskis išskyrė opią Europos problemą: be Ukrainos – niekaip