Kolumbijos sostinėje Bogotoje apie 15 tūkst. žmonių, gyvenančių baisiame skurde, iš paskutiniųjų stengiasi sukaupti bent kiek pinigų, kad turėtų stogą virš galvos.

Deiro Gonzalezas per pastaruosius 20 metų savo „pagadiario“ – kambaryje, kur už gyvenimą mokama kas dieną, matė mirštant keturis vyrus. Jų mirtis būdavo staigi, be atsisveikinimų ar gedinčiųjų prie lovos.

„Paskutinis buvo ponas Salgaras. Natūrali mirtis“, – sako 74 metų kolumbietis.

Tikslių datų jis neprisimena, tačiau nepamiršo slogaus jausmo: „Kūnus išsiveža policija ir daugiau nieko nevyksta.“

[[ge:lrytas:lrytas:41141593]]

Turčius pakeitė vargšai

Tie vyrai, kurie mirė lovoje priešais jo lovą, buvo tik dalis iš daugybės nepažįstamųjų, su kuriais D.Gonzalezas per du dešimtmečius dalijosi kambariu.

D.Gonzalezas neturi kur eiti. Be pensijos, darbo, šeimos – išlikimas yra kasdienė kova. Jau 20 metų jis pasirinko gyventi „pagadiario“ – dalijasi kambariu, kad sumažintų kainą už jį.

„Kai apsigyvenau, kambarys kainavo 1200 pesų (apie 25 centus), o dabar jis atsieina 20 000 pesų (apie 4 eurus)“, – prisimena pagyvenęs vyras stovėdamas tarp nebaigtų dažyti mėlynų sienų, kurios veda į vonios kambarį be durų ir vamzdžių.

[[ge:lrytas:lrytas:41239653]][[ge:lrytas:lrytas:41368679]][[ge:lrytas:lrytas:41312331]]

Bogotos socialinės integracijos departamento duomenimis, miesto centre tokiuose nuomojamuose kambariuose įsikūrę 4500 žmonių – tai vieni vargingiausių ir labiausiai socialiai atskirtų sostinės gyventojų. Daugelis jų anksčiau buvo benamiai ir vėl yra tiktai per žingsnį nuo to paties likimo.

Šie kambariai dažniausiai yra senuose Santa Fė rajono pastatuose – tuose pačiuose, kur XX a. pirmojoje pusėje gyveno turtingiausi bogotiečiai, kai miestas buvo vadinamas Pietų Amerikos Atėnais.

Siekdamas atkreipti dėmesį į „pagadiario“ gyventojų padėtį departamentas užpraeitų metų pabaigoje pradėjo juos registruoti.

„Tai svarbus žingsnis, nes registravimas kartu yra ir gyventojų pripažinimas piliečiais“, – pabrėžia Bogotos socialinės integracijos sekretorius Roberto Angulo.

[[ge:lrytas:lrytas:41386179]]

Gyvena labai susispaudę

Drėgnas pastatas, kuriame gyvena D.Gonzalezas, vis dar turi medienos apdailos elementų, liudijančių prestižinę praeitį.

Jose Ramirezas prižiūri 27 kambarius, išdėstytus per penkis aukštus. Jis jau 23 metus renka nuomą ir palaiko tvarką.

„Dirbti nėra lengva, – tvirtina jis. – Tenka matyti visko.“

Ko tiktai čia nenutinka: kivirčai, romanai, narkotikų sukelti pamišimo priepuoliai ir mirtys.

„Jau niekas manęs nebesukrečia, tik mirtis“, – priduria J.Ramirezas. Jo atlyginimas padeda jam išlaikyti žmoną ir dukteris.

Sėkmingą dieną vyras gali surinkti daugiau nei 100 dolerių (85 eurus) pastato savininkams.

Savivaldybė patvirtino, kad tokio tipo būstai egzistuoja beveik visoje sostinėje, o kainos svyruoja nuo 2 iki 14 dolerių (1,7–12 eurų) per dieną. Per 43 proc. „pagadiario“ įnamių yra migrantai, gaunantys nestabilias pajamas.

[[ge:lrytas:lrytas:41390040]]

Vos už 5 kvartalų nuo D.Gonzalezo namo yra kitas „pagadiario“, kuriame daugiausia gyvena venesueliečiai. Nayluz Millan užima du kambarius, kur miega su savo partneriu, trimis dukterimis ir motina, sergančia širdies liga.

„Nėra lengva, bet čia gaunu daug pagalbos ir galiu susimokėti. Esu dėkinga, kad turiu stogą virš galvos“, – teigia 36 metų moteris, Venesueloje dirbusi slaugytoja.

Skirtingai negu D.Gonzalezo, N.Millan būstas turi nedidelę bendrą virtuvę. „Čia aš galiu paruošti pusryčius mergaitėms“, – sako moteris, nors jos kambaryje nėra natūralios šviesos. Pastate beveik visos šeimos užima tiktai po vieną kambarį.

Keliais aukštais aukščiau gyvena Carolina Rojas su keturiais vaikais. Nuo tada, kai atvyko į Kolumbiją, moteris turėjo viena stengtis išgyventi, nes vyras išvyko kirsti Darjeno džiunglių ir nuo to laiko ji apie jį nieko negirdėjo. Skirtingai nei dalis kitų migrantų, venesuelietė negauna jokios finansinės pagalbos iš miesto, nes jos teisinė padėtis tebėra neapibrėžta.

Narkotikus vadina rykšte

Kiekvienas pastatas turi savo specifiką: vienuose „pagadiario“ daugiausia gyvena senoliai, kituose – migrantai, dar kituose – sekso paslaugų teikėjai ar translyčiai asmenys, o kai kuriuose kambariuose būna dešimtys dviaukščių gultų, už kuriuos narkomanai moka 2 dolerius (1,7 euro) ar mažiau.

[[ge:lrytas:lrytas:41390071]]

Narkotikai tarp „pagadiario“ gyventojų – įprastas reiškinys. Omaras Moreno, įsikūręs kambaryje priešais D.Gonzalezą, kvaišalus vadina rykšte.

„Mes visi čia nuo to kenčiame“, – sako jis, turėdamas omenyje kokainmedžių pastos, populiariausio narkotiko tarp Bogotos gatvės gyventojų, vartojimą.

Nepaisant priklausomybės nuo kvaišalų, O.Moreno jau 12 metų sugeba susimokėti už vieną kambarį. „Aš pats viską čia įrengiau ir papuošiau“, – tvirtina jis ir išdidžiai rodo kelis ryškiai išmargintus laikrodžius ir ant sienos kabančią skrybėlių kolekciją.

Jo rankdarbiai kambariui suteikė jaukumo, nors tai namai, kuriuos vyras gali prarasti bet kurią akimirką, nes gyvena vos sudurdamas galą su galu.

Parengta pagal „El Pais“ inf.

„Jau niekas manęs nebesukrečia, tik mirtis“: apie neregėtą skurdą prakalbę kolumbiečiai įvardino šių dienų „rykštę“