Irano laikysena besitęsiančiame konflikte su Izraeliu ir JAV iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali. Teheranas nekariauja dėl pergalės tradicine šio žodžio prasme. Jo tikslas – išlikti. Ir išlikti savo sąlygomis.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas kalba apie Irano režimo pakeitimą ir ragina Teheraną besąlygiškai pasiduoti.

Tokia retorika rodo tikėjimą, kad karą galima užbaigti greitai ir pergalingai.

Tačiau Irano strategija paremta visai kita logika.

[[ge:lrytas:lrytas:41660934]]

Teheranas supranta, kad tiesioginė konfrontacija su JAV ar Izraeliu karinės galios požiūriu būtų beviltiška – šių valstybių technologijos, oro pajėgos ir žvalgybos galimybės gerokai pranašesnės.

Kai Irano užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi pareiškė, kad Teheranas du dešimtmečius tyrinėjo JAV karus siekdamas sukurti sistemą, galinčią tęsti kovą net ir tuo atveju, jei sostinė būtų subombarduota, jis kalbėjo apie Irano gynybos doktrinos esmę.

Jos centre – tai, ką Irano strategai vadina decentralizuota mozaikine gynyba. Ši koncepcija remiasi prielaida, kad kare su JAV arba Izraeliu Iranas gali netekti aukščiausių vadų, svarbių objektų ar ryšių tinklų, tačiau vis tiek turi išlaikyti galimybę tęsti kovą. Taip konfliktas gali būti ištęstas ir tapti vis brangesnis priešininkams.

[[ge:lrytas:lrytas:41614651]][[ge:lrytas:lrytas:41386167]][[ge:lrytas:lrytas:41618309]]

Todėl prioritetas nėra vien sostinės gynyba ar aukščiausios vadovybės apsauga. Svarbiausia – išlaikyti gebėjimą priimti sprendimus ir veikiančius kovinius vienetus, kad karas nesibaigtų vienu niokojančiu smūgiu.

Šia prasme Irano kariuomenė buvo kuriama ne trumpam, o ilgam karui.

Kas yra mozaikinė gynyba?

Irano karinė koncepcija, vadinama mozaikine gynyba, dažniausiai siejama su Islamo revoliucinės gvardijos korpusu, ypač su Mohammadu Ali Jafari, kuris šioms pajėgoms vadovavo 2007–2019 m.

Šios idėjos esmė – šalies gynybos struktūrą organizuoti į regioninius ir pusiau savarankiškus sluoksnius, o ne sutelkti galią vienoje komandų grandinėje, kuri galėtų būti paralyžiuota smūgiu į vadovybę.

[[ge:lrytas:lrytas:41662977]]

Pagal šį modelį Revoliucinės gvardijos korpusas, savanoriška sukarinta organizacija „Basij“, Irano reguliarioji kariuomenė, raketinės pajėgos, jūrų vienetai ir vietinės vadavietės sudaro paskirstytą sistemą. Jeigu viena jos dalis būtų sunaikinta, kitos toliau veiktų – net ir žuvus vadams arba nutrūkus ryšiams vietiniai padaliniai galėtų kariauti savarankiškai.

Doktrina siekia dviejų tikslų: apsaugoti vadovavimo sistemą nuo paralyžiaus ir paversti konfliktą sudėtingu, ilgai trunkančiu karu.

Tam naudojama daugiasluoksnė gynyba, jungianti reguliariosios kariuomenės veiksmus, partizaninį karą, vietinių pajėgų mobilizaciją ir priešo sekinimą. Todėl Irano karinėje strategijoje karas pirmiausia suvokiamas kaip ištvermės išbandymas.

Ką Iranui reiškia šis modelis?

Strategiją formavo regioniniai sukrėtimai po Jungtinių Valstijų invazijų į Afganistaną 2001 m. ir Iraką 2003 m.

Greita Saddamo Husseino režimo griūtis Irake padarė didelę įtaką Irano strateginiam mąstymui. Teheranas pamatė, kaip stipriai centralizuota valstybė gali subyrėti susidūrusi su milžiniška JAV karine galia, kai smūgis suduodamas jos vadovavimo struktūrai.

Todėl Iranas pasirinko priešingą kelią. Vietoj dar didesnės centralizacijos jis ėmė skaidyti karinę sistemą į savarankiškesnius elementus.

[[ge:lrytas:lrytas:41662976]]

Supratęs, kad konvencinėmis pajėgomis neprilygs JAV ar Izraeliui, Teheranas sutelkė dėmesį ne į varžymąsi jėga, o į tai, kaip tokį pranašumą ištverti.

Doktrina remiasi prielaida, kad bet kuris priešininkas turės pažangesnes technologijas, stipresnes oro pajėgas ir geresnę žvalgybą. Todėl atsakas neturi būti simetriška konfrontacija.

Tikslas – sutrikdyti priešo pranašumus, užtęsti konfliktą ir padidinti jo kainą.

Kaip tai veiktų karo metu?

Praktikoje skirtingoms institucijoms priskiriami ir skirtingi vaidmenys.

Reguliarioji kariuomenė, arba „Artesh“, turėtų sugerti pirmąjį smūgį ir stabilizuoti frontą. Oro gynybos daliniai, pasitelkdami maskavimą, klaidinimą ir pajėgų išskaidymą, siektų apriboti priešo oro pranašumą.

Vėliau Revoliucinės gvardijos korpusas ir „Basij“ pajėgos pereitų prie sekinimo veiksmų: decentralizuotų operacijų, pasalų, vietinio pasipriešinimo ir tiekimo linijų trikdymo įvairiose vietovėse – nuo miestų iki kalnuotų regionų.

[[ge:lrytas:lrytas:41662975]]

Ženklas, kad režimas nepasikeis

Po A.Khamenei nužudymo delsęs kelias dienas Iranas oficialiai pranešė, kad naujuoju aukščiausiuoju lyderiu išrinktas Mojtaba Khamenei – antrasis velionio sūnus.

Gimęs 1969 m. M.Khamenei, kaip ir jo trys broliai, studijavo religinius mokslus, bet niekada nepasiekė mujtahido – aukšto islamo teisės žinovo – rango, kurį daugelis režimo šalininkų laiko būtinu aukščiausiojo lyderio pareigoms. Jis vedęs Zahrą Haddad Adel – buvusio Irano parlamento pirmininko ir artimo A.Khamenei sąjungininko Gholamo Haddado Adelio dukrą.

Ilgus metus M.Khamenei vengė viešumo, tačiau užkulisiuose buvo laikomas viena įtakingiausių figūrų savo tėvo sukurtoje valdžios sistemoje.

Jis palaikė glaudžius ryšius su Islamo revoliucinės gvardijos korpusu ir ekonominiais tinklais, kurie remia režimą.

Manoma, kad M.Khamenei prisidėjo prie griežtosios linijos politiko Mahmoudo Ahmadinejado pergalės 2005 m. prezidento rinkimuose mobilizuodamas Revoliucinės gvardijos korpuso struktūras šio kandidato naudai.

Jo vardas plačiau nuskambėjo ir 2009 m., kai milijonai iraniečių išėjo į gatves protestuoti prieš, jų manymu, suklastotus rinkimus.

[[ge:lrytas:lrytas:41662970]]

Protestai buvo žiauriai numalšinti, o M.Khamenei vis dažniau imtas laikyti ne tik lyderio sūnumi, bet ir savarankišku politiniu veikėju. 2019 m. JAV jam pritaikė sankcijas apkaltinus glaudžiu bendradarbiavimu su Revoliucinės gvardijos vadovybe ir prisidėjimu prie Irano regioninės politikos bei vidaus represijų.

M.Khamenei paskyrimas aukščiausiuoju lyderiu laikomas ženklu, kad Teherano valdantieji ketina tęsti A.Khamenei politinį kursą. Tai taip pat signalas, kad JAV ir Izraelio karinis spaudimas nepakeis režimo strateginės krypties.

Nuo dabartinio karo pradžios M.Khamenei dar nepasirodė viešumoje. Skelbiama, kad jis galėjo būti sužeistas per pirmuosius bombardavimus.

Karas, kuriame viską lemia laikas: Iranas sukūrė savo ištvermės strategiją