Jokių laidojimo įrašų. Jokių paminklų, atminimo ženklų. Nieko iki tol, kol mėgėja istorikė Airijoje neaptiko įrodymų apie masinę kapavietę buvusiame nuotekų rezervuare. Manoma, kad ten palaidota šimtai kūdikių.

Tuame, Golvėjaus grafystėje vakarinėje Airijos dalyje, tyrėjai dabar darbuojasi neišvaizdžiame žolės lopinėlyje šalia vaikų žaidimų aikštelės viename miesto gyvenamajame kvartale.

Kasinėjimai turėtų trukti dvejus metus.

Šioje vietoje kadaise stovėjo Šv.Marijos vaikų namai – katalikių vienuolių valdoma įstaiga, priėmusi tūkstančius moterų ir vaikų tarp 1925 ir 1961 m.

[[ge:lrytas:lrytas:41231253]]

Daugelis moterų buvo pastojusios nesusituokusios, todėl jas atstūmė šeimos, o pagimdžiusios mamos buvo atskiriamos nuo savo atžalų.

Pagal mirties įrašus pirmasis kūdikis, miręs Šv.Marijos namuose, buvo Patrickas Derrane’as – 1925-aisiais, vos penkių mėnesių.

Tokio pat amžiaus Mary Carty buvo paskutinė – ji mirė 1960 metais.

[[ge:lrytas:lrytas:38798775]][[ge:lrytas:lrytas:40408557]][[ge:lrytas:lrytas:41127324]][[ge:lrytas:lrytas:41127324]]

Per 35 metus tarp šių dviejų mirčių dar 794 kūdikiai bei mažamečiai, kaip žinoma, mirė šioje įstaigoje ir manoma, kad jie palaidoti vietoje, kurią buvęs Airijos ministras pirmininkas Enda Kenny yra pavadinęs siaubo kamera.

Buvo lyg gatvės purvas

PJ Haverty praleido pirmuosius 6 savo gyvenimo metus šiame pastate, kurį jis vadina kalėjimu, bet save laiko vienu iš laimingųjų: „Aš iš ten ištrūkau.“

Vyras prisimena, kaip vadinamieji namų vaikai buvo izoliuojami mokykloje.

„Turėdavome ateiti 10 minučių vėliau ir išeiti 10 minučių anksčiau, nes jie nenorėjo, kad bendrautume su kitais vaikais, – sakė PJ Haverty. – Net pertraukų metu mokykloje mums neleisdavo su jais žaisti – atskirdavo tvora. Buvome kaip gatvės purvas.“

Ši stigma lydėjo PJ Haverty visą gyvenimą, net ir atsidūrus mylinčių globėjų šeimoje ir vėlesniais metais suradus savo biologinę motiną, nuo kurios jį atskyrė, kai berniukui buvo vieni metai.

Šv.Marijos namus, kuriuos valdė katalikiškos kongregacijos „Bon Secours“ vienuolės, ilgus dešimtmečius gaubė nematoma šmėkla, slėgusi ir PJ Haverty, ir daugelį kitų žmonių Tuame, kol mėgėja istorikė Catherine Corless iškėlė tamsią praeitį į dienos šviesą.

Berniukai rado kaulus

[[ge:lrytas:lrytas:41738392]]

Norėdama geriau pažinti savo šeimos praeitį C.Corless 2005 metais užsirašė į vietos istorijos kursus. Vėliau jos dėmesys nukrypo į Šv.Marijos namus ir vadinamuosius namų vaikus, kurie į mokyklą eidavo atskirai nuo jos ir kitų klasės draugų: „Kai pradėjau, net nenumaniau, ką atrasiu.“

Iš pradžių C.Corless nustebo, kad į jos nekaltus klausimus žmonės reagavo arba tyla, arba net įtarumu: „Niekas nepadėjo, niekas neturėjo jokių įrašų.“

Tai tik dar labiau sustiprino jos ryžtą sužinoti daugiau apie ten gyvenusius vaikus.

Lūžis įvyko tuomet, kai moteris pasikalbėjo su kapinių prižiūrėtoju. Šis ją nuvedė į gyvenamąjį rajoną, kur kadaise stovėjo įstaiga.

Vaikų žaidimų aikštelės pakraštyje buvo kvadratinis žolės plotas su grota – altoriumi, kurio centre stovėjo Mergelės Marijos skulptūra.

Kapinių prižiūrėtojas papasakojo, kad maždaug 1970-aisiais, jau nugriovus namus, du berniukai ten žaidė ir aptiko įtrūkusią betoninę plokštę. Ją pakėlę rado skylę, o viduje pamatė kaulus. Apie tai pranešta valdžiai, tačiau vieta tiesiog vėl buvo uždengta.

Tuo metu žmonės manė, kad tai galėjo būti Didžiojo Airijos bado 1840 m. aukų palaikai. Mat iki motinų ir kūdikių namų įstaiga buvo bado laikų prieglauda, kurioje mirė daug žmonių.

Bet C.Corless tai neatrodė logiška: ji žinojo, kad bado aukos buvo palaidotos deramai – maždaug už kilometro esančiame lauke, kur stovi paminklas.

Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai istorikė palygino senus teritorijos planus.

Vienas jų, 1929 m., vietą, kur berniukai rado kaulus, žymėjo kaip nuotekų rezervuarą. Kitame, 1970-ųjų, jau po pastato nugriovimo ranka buvo užrašyta pastaba prie tos vietos – kapavietė.

Planas tarsi rodė, kad čia galėjo būti kapas. Bet C.Corless prisiminė skaičiusi, kad tas nuotekų rezervuaras nuo 1937 m. jau nenaudojamas, taigi teoriškai turėjo būti tuščias. Vis dėlto kas tada ten palaidota?

Ji kreipėsi į Golvėjaus gimimų, mirčių ir santuokų registrą ir paprašė pateikti visų vaikų, mirusių Šv.Marijos namuose, sąrašą.

Po dviejų savaičių skeptiškai nusiteikusi darbuotoja paskambino ir paklausė, ar C.Corless tikrai reikia visų įrašų, mat ji tikėjosi 20 ar 30, bet buvo šimtai.

Galiausiai gautame sąraše buvo užfiksuoti 796 mirę vaikai. C.Corless jautėsi priblokšta. Jos surinkti faktai vis aiškiau rodė, kas greičiausiai slypi po tuo žolės lopinėliu prie Šv.Marijos namų.

Liudininkės pasakojimas

Bet pirmiausia C.Corless patikrino laidojimo įrašus, kad sužinotų, ar bent vienas iš tų šimtų vaikų buvo palaidotas Golvėjaus ar kaimyninės Mėjo grafystės kapinėse, bet nieko nerado.

[[ge:lrytas:lrytas:41738399]]

Be kasinėjimų C.Corless negalėjo to akivaizdžiai įrodyti. Vis dėlto ji jau neabejojo, kad šimtai vaikų buvo palaidoti nežymėtoje masinėje kapavietėje, galbūt nenaudojamame nuotekų rezervuare, esančiame Šv.Marijos namų teritorijoje.

Kai šie atradimai 2014 metais tapo tarptautine naujiena, gimtajame miestelyje ji sulaukė daug priešiškumo.

„Žmonės manimi netikėjo“, – prisiminė C.Corless.

Daugelis abejojo ar net pašiepdavo, kad mėgėja istorikė galėtų atskleisti tokį milžinišką skandalą. Tačiau atsirado liudininkė, kuri visa tai buvo mačiusi savo akimis.

1970 metų viduryje Mary Moriarty gyveno viename iš namų netoli Šv.Marijos įstaigos teritorijos.

Ji prisiminė, kaip tada užsuko dvi moterys ir pasakė, kad matė jauną vaikiną su kaukole ant lazdos.

M.Moriarty ir kaimynai paklausė berniuko, kur rado kaukolę.

Šis parodė krūmynus, o Mary, nuėjusi patikrinti, įkrito į duobę. Pro plyšius sklido šviesa, ir ji išvydo mažus ryšulius, suvyniotus į audeklus, pajuodusius nuo drėgmės ir irimo, suguldytus vienas ant kito, eilėmis iki pat lubų.

Kiek jų buvo? „Šimtai“, – atsakė M.Moriarty.

Praėjus kiek laiko, kai Mary antrasis sūnus išvydo pasaulį Tuamo gimdymo namuose, vienuolės berniuką atnešė motinai suvyniotą į tokį pat audeklą, kokius ji buvo regėjusi duobėje.

„Tuomet supratau, kad tai, ką mačiau toje skylėje, buvo kūdikiai“, – sakė M.Moriarty.

Aptiko brolių pėdsakus

2017 metais C.Corless atradimai buvo patvirtinti – Airijos vyriausybės tyrimas parodė, kad bandomųjų kasinėjimų metu toje vietoje aptikta daug žmonių palaikų.

Nustatyta, kad kaulai buvo ne bado aukų, o mirties amžius svyravo nuo maždaug 35 nėštumo savaitės iki 2–3 metų.

Tuo metu jau buvo pradėta kampanija dėl išsamaus teritorijos tyrimo – tarp aktyviausiųjų buvo Anna Corrigan, siekusi, kad valdžia pradėtų kasinėjimus.

Ši moteris iki 50 metų manė esanti vienturtė, tačiau 2012 m., tyrinėdama savo šeimos istoriją, sužinojo, kad jos motina 1946 ir 1950 m. Šv.Marijos namuose pagimdė du berniukus – Johną ir Williamą.

[[ge:lrytas:lrytas:41738395]]

A.Corrigan nepavyko surasti Williamo mirties liudijimo, bet Johno rado. Oficialiai buvo užregistruota, kad berniukas mirė sulaukęs 16 mėnesių. Priežastys dokumente įvardytos kaip „įgimtas idiotizmas“ ir „tymai“.

1947 m. įstaigos patikrinimo ataskaitoje buvo daugiau detalių apie Johną.

„Jis gimė normalus ir sveikas, beveik 4 kilogramų svorio, – pasakojo A.Corrigan. – Sulaukęs 13 mėnesių jau buvo išsekęs ir nebekontroliuojantis kūno funkcijų. O dar po trijų mėnesių mirė.“

Šv.Marijos namų „išrašymų“ knygoje užfiksuota, kad Williamas mirė 1951 metais, bet Anna nežino, nei kur palaidotas jis, nei kur Johnas.

A.Corrigan, įkūrusi Tuamo kūdikių šeimų grupę išgyvenusiems ir jų artimiesiems, sakė, kad vaikams taip buvo suteiktas balsas: „Mes žinome jų vardus. Žinome, kad jie egzistavo kaip žmonės.“

Laukia sudėtingas darbas

O praėjusią vasarą galiausiai prasidėjo darbai siekiant išsiaiškinti visą mastą to, kas slypi po tuo žolės plotu Tuame.

Kasinėjimai turėtų trukti apie dvejus metus.

„Tai labai sudėtingas procesas – iš esmės pirmasis toks pasaulyje“, – sakė operacijos vadovas Danielis MacSweeney, anksčiau padėjęs ieškoti palaikų konfliktų zonose, pavyzdžiui, Afganistane.

Jis paaiškino, kad kūnų dalys greičiausiai bus susimaišiusios, o kūdikio šlaunikaulis – didžiausias kaulas – yra vos kaip suaugusio žmogaus pirštas: „Jie visiškai mažučiai. Turime palaikus iškelti labai atsargiai, kad maksimaliai padidintume galimybę juos identifikuoti.“

Kad ir kiek tai truktų, visada bus tokių žmonių kaip A.Corrigan, laukiančių naujienų – besitikinčių išgirsti apie seseris, brolius, dėdes, tetas ir pusbrolius, kurių niekada neturėjo galimybės pažinti.

„Bon Secours“ vienuolės, kurios valdė Šv.Marijos namus, atsiprašė po to, kai oficiali tyrimo komisija paskelbė savo išvadas: „Mes neatitikome savo krikščioniškumo.“

Ši katalikiška kongregacija, įvairiose šalyse valdanti ligonines, slaugos namus, hospisus, talkina atskleidžiant tiesą: įsipareigojo prisidėti 13 mln. eurų prie valstybės kompensacijų fondo žmonėms, išgyvenusiems motinų ir kūdikių namuose, taip pat skiria dar 2,5 mln. eurų kasinėjimų išlaidoms padengti.

Golvėjaus grafystės taryba, kuriai priklausė ši įstaiga, taip pat atsiprašė už savo vaidmenį pareikšdama: „Mes nuolankiai pripažįstame savo klaidas, liūdną, skausmingą tiesą, asmeninį poveikį ir sunkią naštą, kuri tenka išgyvenusiems.“

Archeologų dar laukia ilgas darbas

Airijos valstybės įsteigta agentūra ODAIT, atsakinga už kasinėjimus Tuame, pranešė, kad šalia XIX a. sienos aptikti penki žmonių skeletai, kurie, kaip spėjama, yra iš laikotarpio dar iki motinų ir kūdikių namų įsteigimo. Šioje vietoje 1841–1918 m. veikė prieglauda.

Archeologai iškasė daugiau asmeninių bei medicininių daiktų iš to laikotarpio. Be to, atkasta požeminė skliautinė struktūra su bent trimis kameromis. Tai ne ta pati vieta, kurioje 2017 m. buvo aptikta daug palaikų.

ODAIT jau anksčiau buvo pabrėžusi, kad vaikų palaikų tikimasi aptikti tik vėlesniais kasinėjimų etapais.

Parengta pagal BBC inf.

Tikras istorinis detektyvas: atskleidė kraupią kūdikių masinės kapavietės paslaptį