Jungtinės Valstijos vėl lipa ant to paties grėblio? Tebesitęsiantis karas Irane vis dažniau lyginamas su amerikiečių pajėgų įsiveržimu į Iraką 2003 metais.

Tada Vašingtonas irgi tikėjo greita pergale ir naujos tvarkos pradžia Viduriniuose Rytuose. Bet istorija parodė, kad karai retai baigiasi taip, kaip planuojama.

Bagdado centre 2003 m. balandžio 9 d. nuversta Irako diktatoriaus Saddamo Husseino statula. Metalinė lentelė jos pagrinde buvo nuplėšta, marmurinis postamentas daužomas kūju.

Iš pradžių paminklą bandė pargriauti patys irakiečiai – ant kaklo užmetė kilpą, tačiau galiausiai monumentas krito tik padedant amerikiečių kariams, kurie panaudojo šarvuotį.

[[ge:lrytas:lrytas:41829372]]

Ši scena tapo režimo žlugimo simboliu. JAV ir sąjungininkų pajėgos puolimą prieš Iraką buvo pradėjusios vos prieš 20 dienų – intensyviu bombardavimu ir bandymu nukirsti galvą režimui, sparnuotosiomis raketomis smogiant taikiniams, susijusiems su Irako lyderiu.

Praėjus trims savaitėms po statulos nuvertimo JAV prezidentas George’as W.Bushas stovėjo amerikiečių lėktuvnešyje, prišvartuotame prie Kalifornijos krantų, už nugaros kabant plakatui su užrašu „Mission Accomplished“ („Misija įvykdyta“). Bet realybė buvo visai kitokia.

Irako karo šešėlis šiuo metu krinta ant dabartinio konflikto su Iranu.

[[ge:lrytas:lrytas:41796695]][[ge:lrytas:lrytas:41820809]][[ge:lrytas:lrytas:41821892]]

Tai buvo karas, palikęs gilius randus Irake ir paleidęs įvykių grandinę, kuri išslydo iš kontrolės taip, kaip niekas neprognozavo.

Jis atnešė mirtį ir sugriovimus: skaičiuojama, kad 2003–2011 metais Irake dėl karo sukeltų priežasčių žuvo apie 461 tūkst. žmonių, o JAV jis kainavo apie 3 trilijonus dolerių (2,7 trilijono eurų).

Šis karas pakeitė Vidurinius Rytus ir smarkiai paveikė visuomenės pasitikėjimą politikais šalyse, kurios jį pradėjo.

Dabar JAV vykdo tai, ką daugelis vadina dar vienu „pasirinkimo karu“ šiame regione, – šįkart prieš Irako kaimynę Iraną. Šių dviejų konfliktų panašumai akivaizdūs, bet yra ir svarbių skirtumų, kurie daug pasako apie tai, kaip per du dešimtmečius pasikeitė pasaulis ir ar įmanoma išvengti Irako karo klaidų pasikartojimo.

[[ge:lrytas:lrytas:41826719]]

Priežasčių buvo daug

JAV sprendimą įsiveržti į Iraką lėmė keli tarpusavyje susiję motyvai – dalis jų tuo metu viešai neakcentuoti, tačiau pagrindinis tikslas buvo režimo pakeitimas.

Kai kuriems G.W.Busho aplinkos žmonėms atrodė, kad po 1991 m. Persijos įlankos karo liko neužbaigtų reikalų, kai S.Husseinas buvo išstumtas iš Kuveito, bet liko valdžioje.

O pačiam JAV prezidentui tai galėjo turėti ir asmeninį atspalvį – pirmajai kampanijai prieš Iraką dirigavo tada šaliai vadovavęs jo tėvas George’as H.W.Bushas, kurį S.Husseinas vėliau buvo planavęs nužudyti.

Kartu režimo keitimas buvo grindžiamas ir žmogaus teisių argumentais – S.Husseinas kaltintas smurtu prieš savo piliečius, įskaitant cheminio ginklo panaudojimą prieš kurdų civilius.

Tai atitiko vadinamojo liberalaus intervencionizmo laikotarpį, kurį nuo 1990-ųjų rėmė ir Jungtinė Karalystė (JK), vadovaujama Tony Blairo, – pavyzdžiui, įsikišimą Balkanuose siekiant sustabdyti kraujo liejimą Kosove. Irako emigrantai taip pat siekė galimybės kurti šalies ateitį be nekenčiamo režimo.

Be to, buvo vadinamieji neokonservatoriai, siekę pertvarkyti Vidurinius Rytus, – diegti demokratiją ir pašalinti JAV priešiškus režimus.

„Pirmiausia Bagdadas, tuomet Teheranas“, – sakė kai kurie, primindami, kad Iranas amerikiečių darbotvarkėje yra jau seniai.

[[ge:lrytas:lrytas:41831943]]

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių, per kuriuos žuvo 2977 žmonės, Vašingtone sustiprėjo ir „vanagai“, norėję atkurti JAV atgrasymo galią ir pademonstruoti jos pajėgumus.

„Al-Qaeda“ atakos iš esmės pakeitė požiūrį į galimos žalos mastą JAV ir jų sąjungininkams, todėl Irakas netrukus atsidūrė prioritetų viršuje, nors su šiais išpuoliais nebuvo susijęs. Be to, 2001 m. pabaigoje sėkmingai nuvertus Talibaną Afganistane Vašingtone sustiprėjo pasitikėjimas savo galimybėmis.

Vis dėlto galutinis karo pateisinimas buvo siejamas su Irako tariamais masinio naikinimo ginklais – branduolinėmis, cheminėmis ir biologinėmis programomis bei raketų pajėgumais.

Būtent šios grėsmės akcentavimas tapo lengviausiu būdu pelnyti JAV ir JK visuomenių palaikymą, o Irako nepaklusimas Jungtinių Tautų (JT) rezoliucijoms suteikė pagrindą veiksmams tarptautinėje arenoje pagrįsti.

Tačiau, kaip vėliau teigė tuometis Centrinės žvalgybos agentūros Irako operacijų grupės vadovas Luisas Rueda, ginklai nebuvo tikroji priežastis: „Mes būtume įsiveržę į Iraką, net jei S.Husseinas būtų turėjęs gumytę ir sąvaržėlę. Būtume pasakę: jis gali išdurti akį, reikia jį pašalinti.“

[[ge:lrytas:lrytas:41831935]]

Nesiekė gauti pritarimo

Atakos prieš Iraną taip pat atrodo kylančios iš sudėtingo motyvų derinio – siekio susilpninti jo karinę galią, užkirsti kelią masinio naikinimo ginklų įsigijimui, pakeisti režimą į nuolaidesnį ir paremti nuo smurto kenčiančius gyventojus.

Visus šiuos argumentus yra minėjęs Donaldas Trumpas.

Daugeliu atžvilgių procesą paskatino 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ išpuoliai prieš Izraelį – po jų Vašingtone keitėsi vertinimai, ką galima daryti Teherano atžvilgiu, nes Izraelis pradėjo aktyviau taikytis į Iraną ir jo sąjungininkus. Tai atvėrė kelią veiksmams ir pačioms JAV.

Bet šį kartą JAV net nebandė viešai suderinti tarpusavyje prieštaraujančių siekių imtis veiksmų – pats D.Trumpas, nelygu diena ir auditorija, svyravo tarp skirtingų pozicijų. Taip pat nebuvo mėginimo nuosekliai įtikinti Amerikos visuomenę, kaip tai mėnesių mėnesius buvo daroma prieš karą Irake, ir nesiekta gauti JT pritarimo – priešingai nei 2003-iaisiais, kai nuolat svarstyta, kurios valstybės galėtų paremti amerikiečius.

Šįkart tarptautinė teisė sprendimų priėmėjams, regis, neturėjo didesnės reikšmės. Tai rodo pasikeitusį pasaulį – tokį, kuriame ankstesnė tarptautinė tvarka yra gerokai susilpnėjusi, o nenuspėjamas JAV prezidentas nemato poreikio suderinti skirtingų motyvų ir pateikti nuoseklų veiksmų pagrindimą.

[[ge:lrytas:lrytas:41831929]]

Sąjungininkai – jau kiti

2003 m. JAV į karą Irake žengė kartu su sąjungininkais, ypač JK, kurios premjeras T.Blairas tuo metu stovėjo greta G.W.Busho – dar 2002 m. vasarą jis pažadėjo būti su JAV lyderiu kad ir kas nutiktų.

2003 metais T.Blairas teigė tikįs karo būtinybe: „Būtent tokią sprendimų naštą tuo metu tenka prisiimti ministrui pirmininkui. Man siūlė pasitraukimo kelią, nes suprato, kokioje sudėtingoje politinėje situacijoje buvau, bet tai būtų smarkiai paveikę mūsų šalių santykius.“

Ir iš tiesų politinė kaina T.Blairui buvo didelė, ypač paaiškėjus, kad masinio naikinimo ginklai neegzistavo.

Šįkart Irane JAV ėmėsi veikti kartu su Izraeliu, o ne su JK ar kitais sąjungininkais. Premjeras Keiras Starmeris pasirinko laikytis atstumo nuo Vašingtono – iš pradžių neleido naudotis JK bazėmis smūgiams, vėliau sutiko jas skirti tik gynybiniais tikslais.

Svarbesnis klausimas – kiek JK ir JAV pradeda tolti viena nuo kitos. Saugumo ir žvalgybos srityse bendradarbiaujantys pareigūnai tvirtina, kad ryšiai išlieka glaudūs, bet kartu juntama, jog šį artumą iš dalies palaiko inercija, nes Vašingtonas vis labiau pereina prie kitokios saugumo laikysenos ir aktyviai silpnina senąją tarptautinę tvarką.

Nematyti aiškaus plano

JAV lyderiai stengiasi pabrėžti skirtumus tarp operacijų Irake ir Irane. Gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas teigė, kad dabartinis konfliktas nevirs amžinu karu.

Vienas skirtumų – nors kalbama apie režimo keitimą, JAV kol kas nesiima tokių veiksmų kaip 2003 m., kai buvo dislokuota apie 150 tūkst. karių ir greitai nuverstas S.Husseinas.

[[ge:lrytas:lrytas:41831924]]

Aiškus siekis išvengti tokio masto karinio įsitraukimo riboja amerikiečių galimybes – vien oro smūgiais režimą pakeisti gerokai sudėtingiau, nebent būtų remiamasi vietiniais sukilėliais.

Po greitos pergalės Irake 2003 m. buvo ilga ir sudėtinga okupacija – įsiplieskė sukilimas ir pilietinis karas. JAV nenori dar kartą įklimpti į tokią situaciją, bet platesni tikslai sunkiai pasiekiami be gilesnio įsitraukimo – kitaip nei, pavyzdžiui, siekiant tik susilpninti Irano karinę galią ar pakeisti lyderį nekeičiant paties režimo.

Vis dėlto vienas ryškus panašumas tarp tuomet ir dabar – stoka planavimo, kas bus po to. 2003 m. skirtingos Irako ateities vizijos taip ir nebuvo suderintos, o pasirengimas laikotarpiui po karinių veiksmų buvo nepakankamas, tai vėliau prisidėjo prie nestabilumo.

„Klaida buvo ta, kad bandėme irakiečiams sukurti naują valdžią, – po dviejų dešimtmečių pripažino buvęs JAV nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas. – Reikėjo pasakyti: „Sveikiname – susikurkite savo vyriausybę. Sėkmės.“

[[ge:lrytas:lrytas:41831918]]

Šiandien Irako padėtis gerokai geresnė nei iškart po karo, ir daugelis džiaugiasi S.Husseino nuvertimu. Bet demokratija regione neišplito, kaip buvo tikėtasi. Priešingai, vienu didžiausių karo laimėtojų tapo Iranas – pašalinus pagrindinį jo priešininką, jis galėjo išplėsti savo įtaką Irake ir už jo ribų, o kartu išaugo ir terorizmo grėsmė JK bei kitur Vakaruose.

Kyla klausimas, ar iš ankstesnės patirties pasimokyta. Neaišku, kokią Irano ateitį įsivaizduoja JAV, – panašu, kad improvizacija šįkart pasirinkta sąmoningai, paliekant D.Trumpui galimybę bet kada paskelbti pergalę pagal jam palankų scenarijų. JAV prezidentas galėtų teigti, kad pakako susilpninti Irano karinius pajėgumus, o režimo keitimas – pačių iraniečių reikalas.

Toks finalas paliktų susilpnintą, bet priešišką režimą valdžioje – panašiai kaip po 1991 m. Persijos įlankos karo, kai S.Husseinas liko Bagdade, o tai vėliau lėmė ilgalaikę įtampą ir dar vieną karą 2003-iaisiais.

Viena iš Irako pamokų – valstybę sugriauti lengviau negu ją atkurti. Šis konfliktas taip pat verčia JAV sąjungininkes, ypač Persijos įlankos valstybes, iš naujo vertinti savo saugumą, o politinės ir ekonominės pasekmės gali būti sunkiai prognozuojamos netgi pačiam D.Trumpui.

Galutinė pamoka paprasta: karai iš prigimties yra nenuspėjami, o jų pasekmės gali jaustis dar dešimtmečius.

Parengta pagal BBC inf.

Karas Irane priminė skaudžias pamokas: JAV lipa ant to paties grėblio?