„Autoritarinėse valstybėse seksas yra vienintelė sritis, kurioje žmogus gali pasijusti visiškai laisvas“, – tvirtina istorikas Rustamas Alexanderis, tyrinėjantis, kaip seksas, politika ir visuomenė susipynė Sovietų Sąjungoje bei dabartinėje Rusijoje.

Senos sovietinės nuostatos vis dar daro stiprią įtaką rusų požiūriui į intymų gyvenimą. Maža to, ir šią jautrią zoną valdžia stengiasi reguliuoti ir kontroliuoti.

R.Alexanderis – knygų „Uždaryti. Homoseksualų gyvenimas Sovietų Sąjungoje“ ir „Seksas buvo. Intymus Sovietų Sąjungos gyvenimas“ autorius.

Tai nėra tikrasis jo vardas – istorikas sąmoningai slepia savo tapatybę, o tai yra gana įprasta žmonėms, dirbantiems su politiškai jautriomis temomis, ypač susijusiomis su Rusija ir LGBT istorija.

[[ge:lrytas:lrytas:42240920]]

„Gimiau Rusijoje, studijavau labai gerame Maskvos universitete, kurio dabar nenoriu įvardyti. Vėliau Melburno universitete Australijoje apsigyniau daktaro disertaciją“, – R.Alexanderis apie save nedaugžodžiauja.

– Kas apskritai dabar vyksta su seksu Rusijoje? – R.Alexanderio paklausė BBC.

– Viskas priklauso nuo to, ką turite omenyje sakydami „seksas“. Pirmiausia – kokia Rusijoje yra seksualinė sveikata ir apskritai konkreti lytinė praktika.

[[ge:lrytas:lrytas:42179260]][[ge:lrytas:lrytas:42243723]][[ge:lrytas:lrytas:42224941]]

Aš esu istorikas, ne gydytojas, tyrinėju seksą socialinių procesų požiūriu. Daugiausia dėmesio skiriu tam, kaip valstybė – SSRS – naudojo seksą, kad efektyviai vykdytų savo – dabar madingai sakant – biopolitiką.

Dabartinė situacija nėra vienalytė. Rusija didžiulė, ir regionuose viskas skiriasi nuo Maskvos. Tačiau iš esmės požiūris į seksą kaip į gėdingą dalyką, apie kurį nederėtų kalbėti, nuomonė, kad seksas yra grynai privati mechaninė praktika, neturinti įtakos kitiems visuomeniniams procesams, – ši nuostata vis dar vyrauja tarp vyresnės kartos. Šia prasme sovietinis palikimas gyvas.

Jei kalbame apie jaunesnes kartas, ten viskas liberaliau. Pavyzdžiui, „Facebook“ ir „Instagram“ iš esmės patys parduoda seksą – jie yra seksualizuoti. Tai pateikiama ne kaip pornografija, o kaip žmogaus laisvės išraiška.

Šiuo metu vyresnioji karta, esanti valdžioje, aktyviai bando primesti jaunimui savo sovietinį požiūrį, seksofobiją. Pramogų versle dabar situacija tokia: norisi, bet baisu.

[[ge:lrytas:lrytas:42243487]]

Vis dėlto seksas ir dabar parduodamas, yra žmonių, kurie nori iš to uždirbti. Pavyzdžiui, neseniai Rusijoje pasirodė serialas „Apie tai“, pasakojantis apie jauną mediką, vykstantį į provinciją gydyti žmonių nuo seksualinio neišprusimo. Aktorius, su kuriuo kalbėjausi, pasakojo, kad beveik dvejus metus teisininkai derino įvairias detales.

Kurti apie seksą norisi – tema įdomi, bet reikia tai padaryti taip, kad nekiltų jokių problemų su įstatymais. Situacija absurdiška, idiotiška.

– Kodėl autoritarinė valdžia taip linkusi į seksofobiją? Ar tai Rusijos specifika, ar taip yra visame pasaulyje?

– Ko gero, visur. Autoritarinėse valstybėse seksas yra vienintelė sritis, kur žmogus gali pasijusti laisvas. O tai reiškia, kad čia gali atsirasti kitokio mąstymo tendencijų.

Paimkime homofobiją: žmonės ne tik užsiima seksu ir negamina vaikų, bet dar ir kuria savo ryšius, savo bendruomenes. Kadangi bet kurioje, net ir demokratinėje, visuomenėje yra labai mažai socialinių institucijų, saugančių LGBT, homoseksualūs žmonės priversti kritiškai vertinti aplinką vien tam, kad išgyventų. Jie turi nuolat skenuoti socialines situacijas ieškodami galimų neigiamų scenarijų. Tai jau formuoja kritinį mąstymą. O tai pavojinga – tai reiškia, kad jie ims kelti klausimus dėl esamos tvarkos.

Visi bijo kalbėti, kad kompozitorius Piotras Čaikovskis buvo homoseksualus. Bet seksualinis komponentas – itin svarbus dalykas, motyvuojantis žmogų. Tai jo tapatybės dalis, kuras, stumiantis veikti. Todėl bet kuri autoritarinė valstybė nenorėtų, kad ši sunkiai kontroliuojama sfera, kurioje žmonės iš tiesų gali būti visiškai laisvi, egzistuotų.

– Seksofobija visada prasideda nuo homofobijos ar nebūtinai?

– Nebūtinai. Paprastai pirmiausia puolami tie, kurie labiausiai išsiskiria, – moteriškesni vyrai ar vyriškesnės moterys: „Kas čia tokie? Susidorokim su jais.“

[[ge:lrytas:lrytas:42243488]]

Vėliau jau pereinama prie detalių – net, pavyzdžiui, prie to, kad kažkas vakarėlyje apsirengė „ne taip“. Tai smulkmenos, bet ir jas imama gniaužti.

– Ar galima sakyti, kad Rusijoje dabar egzistuoja visuomenės klasės kalbant apie prieigą prie informacijos, taip pat prie abortų ir kontracepcijos?

– Taip, ir ne tik sekso srityje, bet ir apskritai gyvenime. Pridėčiau prie šio sąrašo ir teisę gyventi atvirą homoseksualų gyvenimą. Pažįstu daug žmonių, kurie savo aplinkoje neslepia orientacijos. Visi jie galėtų būti puikūs vieši kalbėtojai, ginantys gėjų ir lesbiečių teises, tačiau elgiasi priešingai.

Daugelis žinomų žmonių turi homoseksualių vaikų, jų profilius galima rasti pažinčių programėlėse. Taip, tai kelia diskomfortą jų tėvams, bet jie nebijo dėl savo saugumo – žino, kad yra privilegijuoti ir apsaugoti. O, pavyzdžiui, paprastai merginai su vaivorykštės ženkliuku gali būti skirta bauda.

– Posovietinėje Rusijoje buvo bandymų išleisti valdžios parengtus arba patvirtintus mokslo populiarinimo veikalus apie seksą?

– Nieko reikšmingo nenutiko. Rusijos leidyklos pačios išleido kelias knygas – šioje srityje pradininkas buvo Igoris Konas, kuris rašė apie lytinį švietimą, seksą, Rusijos seksualinę kultūrą.

Tokios temos keltos televizijoje – laida „Apie tai“ su Jelena Changa, „Namas-2“. Šiuo požiūriu popkultūra suvaidino didesnį vaidmenį negu valstybė, kuri iki šiol neranda būdų, kaip kalbėti apie seksą.

Problema ta, kad Rusijoje vis dar reikia žmogaus iš Vakarų, kuris moderuotų tokį pokalbį.

1997 metais tai buvo J.Changa – afrorusė, gyvenusi Niujorke, savotiškai ir sava, ir nesava. Vėliau Anfisa Čechova, vedusi laidą „Seksas su Anfisa Čechova“, mėgdžiojo Keri Bredšou iš „Sekso ir miesto“. „Namas-2“ – taip pat ne originalus, importuotas realybės šou formatas.

[[ge:lrytas:lrytas:42244701]]

Dabar tą vietą užėmė „Instagram“, kuris diktuoja ir seksualines tendencijas, nors Rusijoje yra uždraustas.

O valstybinių rimtų leidinių apie lytinį švietimą taip ir nėra.

– Ar galima sakyti, kad būtent internetas saugo Rusijos žmones nuo sugrįžimo į tamsiuosius amžius, kai apie seksą nebuvo įmanoma nieko sužinoti?

– Iš esmės taip. Be interneto informacijos tiesiog nebūtų iš kur gauti. Bet problema ta, kad internete pateikiama nuomonė nebūtinai yra ekspertinė. Be to, nereikia pamiršti ir interesų: žmogus su dviem milijonais sekėjų gali galvoti ne apie visuomenės švietimą, o apie naudą sau.

Tarp tinklaraštininkų nėra kitų specialistų atliekamo vertinimo, kuris įprastas akademinėje ar mokslo populiarinimo literatūroje. Todėl atsakomybė sverti informacijos patikimumą tenka pačiam vartotojui. Jei kalbame apie knygas, išleistas valstybės institucijų normaliose šalyse, kur šios temos nagrinėjamos sistemiškai, jos, žinoma, yra patikimesnės.

Internetas iš tiesų vaidina didžiulį vaidmenį. Pavyzdžiui, „Instagram“. Jis prasidėjo kaip nekaltos nuotraukos, o dabar tai nuolatinė seksualizacija. Jei algoritmas pastebi, kad žiūrite į turinį su patraukliais kūnais, vėliau jis siūlys tik panašias temas. Netgi nereikia lankytis pornografijos svetainėse.

Aš palaikau pasirinkimo laisvę, bet tokia seksualizacija gali turėti pasekmių žmonių psichikos sveikatai. Priklausomybė nuo pornografijos, sunkumai patirti susijaudinimą be vaizdų ekrano – tai realios problemos. Bet tai nereiškia, kad viską reikia drausti. Geriau, kad informacija būtų, nei kad jos visai nebūtų.

– Specialistai aiškina, kad pornografinis turinys paaugliams sukuria klaidingą sekso vaizdinį.

– Deja, taip ir yra. Žmonija juk veikia taip: atsiranda koks nors reiškinys, ir turi praeiti laiko, kol žmonės pamato jo padarinius ir pradeda apie juos galvoti. Kokia pornografijos ir „Instagram“ pornografizacijos problema?

Prieš 20 metų, norint pažiūrėti pornografinį filmą, reikėdavo grįžti namo, ištraukti vaizdajuostę iš spintos, įdėti ją į vaizdo grotuvą. Nebuvo taip, kad bet kurioje viešoje vietoje galėtum įsijungti ir žiūrėti. Dabar tokį turinį galima rasti per kelias sekundes.

Ir tai iš tiesų gali sukelti psichologinių problemų bei klaidingų lūkesčių. Kam tada reikalingas seksas misionieriaus poza, jei pornografija rodo tiek daug skirtingų scenarijų? Dažnai matau diskusijas socialiniuose tinkluose, kad vyrai, prisižiūrėję pornografijos, nori, jog partnerė elgtųsi taip pat. Tie scenarijai savaime gali būti ir nekalti, bet jų galvoje pirmiausia yra pornografinis vaizdas, o tiktai paskui – realus partneris.

[[ge:lrytas:lrytas:42244702]]

Vakaruose yra gydytojų, kurie sako, kad pornografija nieko blogo nesukelia. Bet kiti medikai teigia, kad pas juos ateina vyrai, negalintys užsiimti seksu be pornografinės stimuliacijos, kuri juos sujaudina labiau nei pats seksas. Bet tai jau priklausomybės klausimas. Ir vėlgi, nesu seksologas, todėl negaliu apie tai kompetentingai spręsti.

Iš tikrųjų būtų įdomu ištirti, kaip visa tai vyksta Rusijos sąlygomis. Bet šias problemas reikia aptarti kritiškai ir atvirai, sprendimus grįsti tik mokslinėmis išvadomis, į viską žiūrėti sistemiškai, konstruktyviai ir protingai. Ir apie tai turi kalbėti ekspertai, o ne Valstybės Dūmos deputatai, atėję iš sovietinės sistemos.

Rusijai pirmiausia nepakenktų imtis psichikos sveikatos problemos: pradėti apie ją kalbėti atvirai, o tik tada žiūrėti, kokį poveikį jai daro pornografija.

– Vadinasi, technologinė pažanga nuėjo taip toli, kad paralelės su sovietiniais laikais neturi prasmės?

– Pasaulis, kuriame gyvename, yra visiškai kitoks. Rusija, nepaisant visko, kas dedasi, vis tiek yra atvira šalis – į ją atvykstama ir išvykstama. Tai šalis su internetu, vis dar įtraukta į globalius procesus. Visuomenė nėra tokia užgniaužta kaip anuomet.

Palyginimai su Sovietų Sąjunga galimi tik valdžios iniciatyvų lygmeniu. Valdžia nori, kad žmonės daugiau gimdytų, nori aiškių lyčių vaidmenų: vyras – karys, moteris – namų šeimininkė ir gimdytoja. Homoseksualumas ir elgesys, nesusijęs su vaikų susilaukimu, yra persekiojami. Lytinio švietimo trūkumas, valdininkų veidmainystė, dėmesio stoka ŽIV problemai – visa tai jau buvo Sovietų Sąjungoje.

Pavyzdžiui, 2018 m. per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje vyrai piktinosi, kad vietinės moterys esą užsimanė brazilų, kolumbiečių, europiečių.

Tai priminė 1957 metų pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį Maskvoje, kai sovietiniai vyrai panašiai reagavo ir baudė merginas už ryšius su užsieniečiais, nes šie atrodė patrauklesni, labiau prisižiūrėję.

– Kada nusprendėte specializuotis homoseksualumo ir sekso SSRS temomis?

– Studijavau tarptautinius santykius. 2010-ųjų pradžioje gavau stipendiją Australijoje ir pradėjau domėtis sovietine istorija. Ne tik faktais, kurie iškalami mokykloje, bet ir temomis, kurios įdomios žmogiškuoju požiūriu.

Daugeliui istorija – tai pasakojimai apie elitą, valdovus ar statistika. Bet joje dažnai nėra paprastų žmonių gyvenimo ir jų reakcijų į valstybės politiką.

[[ge:lrytas:lrytas:42244700]]

Tai rodo, kiek mažai žmogaus gyvenimas svarbus Rusijoje arba kiek valstybė nenori tokių tyrimų. Svarbiausia laikoma tai, kas vyksta valstybėje, bet ne žmoguje. Vakaruose priešingai – asmeniška yra politiška, todėl istorija dažnai pasakojama per individualias patirtis.

Todėl knyga „Uždaryti. Homoseksualų gyvenimas Sovietų Sąjungoje“ sulaukė tokio susidomėjimo – joje pasakojama ne apie dokumentus ar datas, o apie žmones. Tas pat ir knygoje „Seksas buvo“. Nors kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti neaptariant valstybės vaidmens.

Homoseksualumo tema visiems akivaizdi, bet gyvendamas Vakaruose ir žiūrėdamas į Rusiją stebiesi: apie ją nekalbama. O tai, kas nutylima ar slepiama, negali būti normaliai suprasta.

Yra ir daug kitų svarbių temų, kurių Rusijos istoriografija beveik nenagrinėja. Pavyzdžiui, mane domina psichikos sveikatos istorija, antidepresantų atsiradimas Rusijoje.

Aš nesigėdiju homoseksualumo temos, bet suprantu, kad jeigu save pristatysiu tik kaip šios srities ekspertą, Rusijoje tai bus neigiama etiketė, o ne privalumas. O aš noriu pasiekti žmones, kurių požiūrį stipriai paveikė propaganda. Noriu su jais kalbėti ne tik apie homoseksualumo istoriją, bet ir apie kitas svarbias temas, kurių ignoravimas tiesiogiai veikia dabartinę Rusiją.

Apskritai, jeigu Rusijoje įvyks teigiamų pokyčių, gali tekti net keisti patį terminą LGBT, nes jis tapo labai stigmatizuotas. Gal reikės kito žodžio.

– Kaip ieškojote paprastų žmonių istorijų, kurias pasakojate savo knygose?

– Pirmiausia – archyvai. Antra, yra labai daug mokslinės literatūros anglų kalba, kur kai kurie mano knygų epizodai tiktai trumpai paminėti, bet neišplėtoti. Pamatai ir galvoji: gaila, kad apie tokį įdomų siužetą parašyti tik du sakiniai ir pridėta nuoroda į šaltinį. Tada pats einu ir atsiverčiu tą dokumentą, jį išnagrinėju ir pristatau skaitytojui.

Problema ta, kad daugelis istorikų ir mokslininkų nenori rašyti įdomiai. Apie tai kalba ir patys akademikai – humanitariniai mokslai pilni žargono, kuris paprastiems žmonėms nesuprantamas. Reikia šias žinias padaryti kuo prieinamesnes ir aiškesnes.

Aš pats nemėgstu nuobodžių knygų – tokias atpažįstu iš kilometro. Tenka jomis naudotis, kai rašau mokslinius darbus, tačiau jokio malonumo tai neteikia. Tokios knygos nebus skirtos skaityti prieš miegą. O idealiu atveju norėčiau, kad žmogus turėtų vakariniam skaitymui knygą, kuri būtų įtraukianti, informatyvi ir skatintų kritiškai mąstyti.

Knyga „Seksas buvo“ nėra tobula, bet ji tikrai skatina mąstyti ir sukelia reakciją: ar taip iš tikrųjų galėjo būti? Taip, galėjo. Iš esmės matau savo misiją taip: kad Rusijoje ir kitur atsirastų daugiau istorinių knygų, kurias būtų įdomu skaityti ir kurios pasakotų istoriją iš apačios į viršų – per paprastų žmonių patirtis.

– Jūs įspėjate, kad faktus iš šaltinių paverčiate dialogais ir scenomis. Klasikiniai istorikai taip nedaro.

– Net nežinau, kaip save pavadinti, gal istoriku panku. Remiuosi tik istoriniais šaltiniais, nieko neišgalvoju.

Bet Sovietų Sąjungoje žmonės beveik nefiksavo savo seksualinių išgyvenimų. Tokių buvo, bet jie – elitas. O valstiečiai ar darbininkai to tiesiog neišsakydavo.

Todėl kad bent iš dalies suprasčiau, kas vyko, manau esant priimtina šiek tiek taikyti istorinę rekonstrukciją, paremtą rimtu ir logišku istorijos supratimu.

Jei pradžia, vidurys ir pabaiga sutampa su šaltiniais, nedidelė rekonstrukcija per vidurį esmės nekeičia. Pats istorijos pagrindas nuo to nenukenčia, bet skaitytojui tampa įdomiau. Stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti. Antroje knygoje „Seksas buvo“ šį metodą naudoju minimaliai ir iš karto pažymiu, kur tai darau.

Parengta pagal BBC inf.

Kremlius lenda net į miegamąjį: kaip seksas tampa politikos įrankiu Rusijoje