Kare Ukrainoje didesni proveržiai fronte tapo retenybe, tačiau atskiri fronto ruožai ir toliau gyvena nenutrūkstamų atakų ritmu. Vienas jų – Pokrovsko apylinkės, kur vyksta įnirtingi susirėmimai su Rusijos pajėgomis.

Jau daugiau nei metus Selidovė – nedidelis miestas Donecko srities vakaruose – primena milžinišką Rusijos karinę bazę. Nuo fronto linijos jį skiria vos 18–20 km. Čia yra pagrindinis agresorių logistikos centras itin plačiame fronto ruože.

Į šiaurę nuo jo driekiasi Pokrovskas ir Myrnohradas – ukrainiečių tvirtovės, kurių šturmas pareikalavo dešimčių tūkstančių rusų gyvybių. Į vakarus – Dniepropetrovsko srities riba: atvira lyguma, nusėta keliolikos mažų gyvenviečių, kurias užimti okupantai mėgina jau ne vieną mėnesį.

Selidovė yra paskutinis taškas, kurį rusai dar gali palyginti saugiai pasiekti paprastu automobiliu.

[[ge:lrytas:lrytas:42607830]]

Tačiau kelias čia vis tiek yra Ukrainos bepiločių orlaivių smūgių zonoje.

O toliau – dar karščiau. Gatvės atrodo kaip peizažas po pasaulio pabaigos: juodi nuo suodžių daugiaaukščiai, iki viršaus šiukšlių prigrūstos duobės, Rusijos kulkosvaidžių pozicijos, nuo dronų pridengtos plonais žvejybiniais tinklais.

Rusvai žalsva spalva nudažyti „Lada“ modeliai „Niva“ ir „Patriot“ po miestą važinėja be durų ir stogų – jie specialiai nupjauti. Taip saugiau: 3–4 sekundės, kurių reikia durims atidaryti ir išlipti iš automobilio, čia gali kainuoti gyvybę.

[[ge:lrytas:lrytas:42601643]][[ge:lrytas:lrytas:42583108]][[ge:lrytas:lrytas:42582714]]

Operacija labai sudėtinga

Iš Selidovėje įkurtos laikinosios Rusijos dronų būrio bazės bepiločių operatoriai siunčiami į vadinamąją mirties zoną, kur iki Ukrainos pajėgų lieka vos keli kilometrai, o toliau – tik priešakinės okupantų pėstininkų pozicijos.

Pasirengimas permetimui vyksta taip, lyg būtų planuojama ne įprasta karių rotacija, o visavertis kuopos ar bataliono pajėgų puolimas. Tikrinama amunicija, ekipuotė, transportas. Judėti suplanuota trimis mašinomis, bet ne vienu metu – jei pirmoji pasiekia kontrolinį tašką, važiuoja kita.

Anksti ryte į pavojingiausius kelio ruožus išeina Rusijos inžinerinės žvalgybos grupė ir metras po metro tikrina trasą: ieško iš Ukrainos bepiločių numestų minų, nesprogusių sviedinių ir pasaloje tykančių dronų.

[[ge:lrytas:lrytas:42623973]]

Iškart po to iš laikinojo dislokacijos punkto pajuda tris ar keturis kariškius vežantis automobilis, iki viršaus prikrautas amunicijos, dronų, baterijų, maisto atsargų ir geriamojo vandens.

Tačiau jeigu į mašiną pataiko dronas, visa grupė paprastai žūva: tokio kiekio amunicijos detonacija kūnus ištaško į gabalus.

Todėl rotacija laikoma sudėtingiausia ir pavojingiausia operacijos dalimi, kuri dėl Ukrainos karių veiksmų ore bet kurią akimirką gali būti atidėta neribotam laikui. O taip nutinka nuolat.

Bando likti nepastebėti

Rusai išmoko dar vieną svarbų dalyką – vykstant prie fronto neturėti „iPhone“ ir kitų „Apple“ įrenginių, nes jie labiau matomi radioelektroninės žvalgybos priemonėms ir palydovams.

Iš „Android“ sistemos telefonų išimamos SIM kortelės. Po atjungimo nuo amerikietiško „Starlink“ palydovinio tinklo okupantai naudojasi rusišku internetu, tačiau patys pripažįsta, kad jo kokybė – prasta.

Naktį ir priešakinės linijos, ir pafrontės rajonai iš abiejų pusių atakuojami dviguba jėga.

Užtat ryte, tvyrant rūkui, atsiveria trumpas manevro langas.

[[ge:lrytas:lrytas:42623972]]

Pasiekę numatytą poziciją rusai sparčiai iš mašinų iškrauna amuniciją, dronus ir techniką tikėdamiesi, kad per tą laiką pozicijos neužfiksuos užklydęs ukrainiečių dronas.

Jis pasirodo labai greitai: 120 mm kalibro miną skraidinantis sunkusis „Baba Jaga“ bepilotis milžinišku greičiu praskrieja palei kelią ir dingsta daugiaaukščių griuvėsių link.

Droną rusai palydi keliomis ilgomis automatų serijomis, bet nepataiko ir toliau nekreipia dėmesio, nes ten tai – rutina.

Vis dėlto turintieji daugiau karo patirties žino: jeigu pasitelkę šį bepilotį ukrainiečiai nustatys priešo buvimo vietą, viską ištaškys sprogimai.

Atvykę agresoriaus dronų operatoriai ir juos lydintys žvalgai įsikuria bombų sugriautame name, kokių Pokrovske ir jo apylinkėse tūkstančiai.

Sprendžiant iš visko, iki karo čia gyveno vyresnio amžiaus pora: kambariuose tebeguli pageltę sovietiniai dokumentai, diplomai, nuotraukos, stovi krištolo servizas ir indai iš socializmo laikų. Paskui name ilgai buvo apsistoję Ukrainos pėstininkai, vėliau juos pakeitė rusų šturmuotojai, o šiuos – bepiločių karo dalinys.

[[ge:lrytas:lrytas:42623967]]

Ore nuolat tyko pasalos

Atakuoti Ukrainos pozicijas numatyta vakare.

Iki tol ruošiami dronai – prie jų tvirtinami sprogmenys vadinamojoje užtaisymo vietoje, kuri yra šiek tiek atokiau nuo namo. Dar toliau įrengta pakilimo aikštelė – nedidelė vieta, iš kurios operatorius paleidžia bepilotį dengiamas žvalgo.

Agresoriai žino – perkelti užtaisymo vietą ar pakilimo aikštelę dar toliau nuo namo reikštų milžinišką riziką: bet kokį ilgesnį judėjimą priešakinėse pozicijose ukrainiečiai anksčiau ar vėliau pastebės iš oro.

Beje, įrengti šias vietas arčiau namo – ne ką mažiau nesaugu, todėl bandoma rasti išgyvenimo balansą.

Vos tik pradėjus temti rusai į orą pakelia pirmąjį droną. Rytinė ir vakarinė pilkuma – karių rotacijos metas abiejose fronto pusėse.

Bepilotis KVN šauna į dangų beveik 100 km per val. greičiu.

Jis turi įprastą ir naktinio matymo kameras, todėl puikiai tinka ilgai tūnoti pasaloje.

[[ge:lrytas:lrytas:42623962]]

Lygiai tokia pat yra ir Ukrainos karių taktika, nes abiejų kariaujančių pusių pėstininkams priešakinėse pozicijose reikia stabilaus aprūpinimo: amunicijos, degalų, maisto, vandens, taip pat rotuoti kovotojus.

Visa tai ir bandoma sutrikdyti dronais – rusai pripažįsta, kad ukrainiečių bepiločių komandos šiame ruože dirba itin efektyviai.

Tiek vieni, tiek kiti neturi kitų kelių iš bazių tiekti atsargas į savo priešakines pozicijas, todėl yra priversti nuolat važinėti per pavojingas zonas, nors žino, kad ten garantuotai laukia priešo dronų pasalos.

Tiesa, Ukrainos pajėgos priešakinėms pozicijoms aprūpinti taip pat naudoja savotiškus antžeminius dronus – robotizuotus transporto kompleksus.

Taip trumpėja logistikos grandinė, ir žmonės nekišami po priešo smūgiais.

Žemė – nuklota laidais

Tuo metu ruso valdomas bepilotis jau praskrenda paskutines saviškių pozicijas ir atsiduria „pilkojoje zonoje“.

Ekrane mirga kilometrai atvirų laukų su retomis miško juostomis.

[[ge:lrytas:lrytas:42623963]]

Jokio judėjimo apačioje nematyti, tačiau ten tikrai nėra tuščia. Tiesiog rodytis dangui niekas neskuba.

Užtat galingiausi ukrainiečių įtvirtinti rajonai iš oro matomi puikiai: dešimtys kilometrų apkasų ir blindažų, prieštankinių griovių, spygliuotosios vielos užtvarų, minų laukų.

Rusų kariai įsitikino, kad įtvirtinimai ir karo inžinerija buvo ir yra viena stipriausių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pusių – tiek karo pradžioje 2022-ųjų vasarį, tiek dabar.

Atakuoti tokias pozicijas yra mirtina rizika netgi patyrusiam šturmuotojui.

Virš didžiųjų kelių tankiai ištempti antidroniniai tinklai. Ir ne tik mašinoms – pakraščiuose vietomis matyti nedideli koridoriai Ukrainos pėstininkams. Tokių Rusijos pusėje nėra.

Kur tik akis užmato driekiasi kilometrai plonyčių optinio pluošto gijų – laidų, kuriais kontroliuojami naujos kartos FPV dronai (taip vadinami bepiločiai, kuriuos operatorius valdo realiuoju laiku per kamerą, matydamas vaizdą tarsi skristų pats), atsparūs elektroninio slopinimo priemonėms.

Gijos guli laukuose, apraizgo medžių griaučius ir pelenais užneštas gyvenvietes – tarsi nauja sparčiai plintanti liga, ryjanti jauną žalumą.

Abiejų pusių dronai ore kybo beveik ištisą parą. Vos per kelis mėnesius žemę nuklojo balkšvi laidai – lyg nenatūralus, negyvas sniegas.

[[ge:lrytas:lrytas:42623952]]

Paskutiniuose saulės spinduliuose šis sluoksnis žvilga šaltu sidabru, skaldo saulėlydžio šviesą į tūkstančius šukių ir blizga kaip sutrūkinėjęs veidrodis.

Kiek pastangų prireiks po karo sunaikintai ekologijai atkurti ar bent jau tiesiog grąžinti juodžemiui ankstesnę paskirtį: vėl būti tinkamam arti ir gyvybei?

Karas čia vargu ar nustos apie save priminti net po kelių dešimtmečių.

Tikslą pasiekia nedaugelis

Už kelių kilometrų nuo pasalos taško rusų drono operatoriui kyla pirmosios problemos: eksperimentinė, ilgesnė optinio pluošto ritė pasirodo esanti sunkesnė už standartinę, todėl baterija ima sekti greičiau nei įprastai.

Priešinis vėjas dar labiau padidina energijos trūkumą.

Dar po kelių minučių smarkiai suprastėja signalas. Vėliau paaiškėja, kad kaltas nekokybiškai sulituotas optinis pluoštas. Gamintojas – privati Rusijos bendrovė – vėliau pažadės šį trūkumą ištaisyti. Bet dabar dronas yra pusiau aklas, o iki taikinio dar toli.

Tokie eksperimentai – rimta rizika. Pirmiausia finansinė: 10 panašių bandomųjų skrydžių iš Rusijos biudžeto išsiurbia milijonus rublių.

Karo ekspertai yra apskaičiavę, kad taikinius pasiekia vidutiniškai 10–15 proc. tiek ukrainietiškų, tiek rusiškų dronų.

Tik elitinių operatorių taiklumas yra maždaug 30 proc.

Tačiau nė vienas nėra apsaugotas nuo to, kad jo bepilotis bus numuštas arba tiesiog nublokštas ant žemės galingo vėjo.

Kaip atrodo tipinis rusų šturmas: vengdami mirties griebiasi neįprastų priemonių