Ukrainiečiai sako, kad nieko antilenkiško neturėjo omenyje. Ar pelnytai pyksta lenkai? Ar gali jie imtis blokuoti Kyjivo kelio į ES? Žinių radijo laidoje „Gyvenu Europoje“ į šiuos ir kitus klausimus atsakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Mariusz Antonowicz.
– Kad suprastume, kodėl karinio dalinio pavadinimas sukėlė tiek pykčio Lenkijoje, gal galite trumpai priminti Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) istoriją? Ką ji padarė lenkams Antrojo pasaulinio karo metais?
– 1943–45 metais, kai tapo aišku, kad vėl sugrįš SSRS, tai Ukrainos sukilėlių armija ruošėsi sovietų atėjimui ir tikėjosi, kad pavyks sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę. Kiek tai realu buvo, čia kitas klausimas. Bet, aišku, problema buvo lenkai, problema buvo ta, kad prieš karą šios teritorijos priklausė Lenkijai. Kad ateityje niekam nekiltų pagundų dėl šios teritorijos, jie nusprendė ją išvalyti nuo lenkų. Pradėjo etninio valymo kampaniją aplink Voluinę ir Rytų Galiciją. Jos metu žuvo apie 100 tūkst. žmonių, daugiausia civiliai – moterys ir vaikai. Tokia istorija, trumpai. Žinoma, buvo ir atsakomųjų veiksmų iš Armijos Krajovos pusės – jų metu žuvo apie 15–20 tūkst. ukrainiečių.
„Situacija linksta į geresnę pusę“: V. Zelenskis turi vis daugiau kortų
– Ši istorija jau daugelį metų kaitina Lenkijos ir Ukrainos santykius. Tačiau dabar reakcija atrodo ypač aštri. Kodėl ukrainiečiai neįvertino, kokia gali būti Lenkijos reakcija į tokį karinio dalinio pavadinimą?
– Mano nuomone, Zelenskio aplinkoje puikiai suprato, kad tai jautrus klausimas. Tačiau, tikėtina, buvo manoma, kad Lenkija šiandien Ukrainai nėra tokia svarbi, kokia buvo karo pradžioje, kad galima lengvabūdiškiau su ja elgtis.
Antra, Ukrainoje vyrauja požiūris, kad Lenkija neturi kur dėtis ir vis tiek turi remti Ukrainą.
Prie to prisideda ir vidaus politiniai dalykai Ukrainoje. Ten stiprėja noras prisišlieti prie UPA atminimo. Tai yra atminties konfliktas: Lenkijai UPA pirmiausia siejasi su Voluinės žudynėmis, o Ukrainoje – su antisovietiniu pasipriešinimu.
Susiję straipsniai
Visi trys faktoriai ir lėmė sprendimą ignoruoti potencialią Lenkijos reakciją.
– Kita vertus, ukrainiečiai bando švelninti situaciją. Derybų nusiuntė Kyrylo Budanovą, V. Zelenskio biuro vadovą. Penktadienį ir šeštadienį jis turėjo susitikimus su Lenkijos pareigūnais, po ko Lenkijos gynybos ministras sakė, kad Voluinės žudynės net nėra derybų objektas. Ar galima daryti prielaidą, kad nepavyko sušvelninti tos situacijos, ir kas turėtų įvykti, kad ji vis dėlto sušvelnėtų? Ar beužtektų pervadinti karinį dalinį?
– Mes nežinome, kokie konkretūs susitarimai buvo pasiekti. Tačiau matome, kad pastarosiomis dienomis Donaldas Tuskas labai švelnina toną. Jis ragina raminti emocijas ir ieškoti sprendimų.
(...) Reikia turėti omenyje, kas vyko prieš tą sprendimą. Po ilgos pertraukos įvyko Lenkijos ir Ukrainos istorikų kongresas. Ukrainos nacionalinės atminties institutas leido vykdyti lenkų aukų palaikų paieškas ir perlaidojimo procedūras. Tai labai svarbu Lenkijai.
Iš to, kaip kalba Lenkijos premjeras – tai jis bijo, kad šitie trapūs dalykai gali subyrėti.
Vis dėlto problema yra platesnė. Lenkija iš esmės neturi aiškios ilgalaikės strategijos Ukrainos atžvilgiu, išskyrus paramą jos kovai prieš Rusiją. Pavyzdžiui, beveik nevyksta diskusijos apie tai, kaip atrodytų Ukrainos narystė Europos Sąjungoje. O tai reikštų milžiniškus pokyčius žemės ūkiui, ekonomikai, balsavimams, politinei santvarkai... Kaip tai turėtų atrodyti? Bus aljansas Lenkijos ir Ukrainos ar ne? Ar mes siekiame to, ar nesiekiame? Ar jis realus, ar nerealus? Apie tai nėra diskutuojama.
Kai nėra aiškios strategijos, tokie istoriniai klausimai labai greitai užima eterį ir labai greitai užverda emocijos.
Iš Ukrainos pusės, šiek tiek juokaujant galima pasakyti, kad Ukraina ilgą laiką traktavo ir vis dar traktuoja Lenkiją kaip „ketvirtąją Baltijos valstybę“ – šalį, kuri visada ją palaikys ir rems besąlygiškai. (...) Ukrainai reikėtų traktuoti Lenkiją kaip atskirą valstybę, o ne kaip tokią.
– Suprantant, kad D. Tuskas nori apraminti emocijas, kieno žodis čia yra viršesnis? Tiek kalbant apie Lenkijos balsą, sprendžiant dėl Ukrainos ES narystės, ar tuos pačius apdovanojimus, kuriuos ragina prezidentas atimti. Premjero lemiamas žodis, prezidento lemiamas žodis – kaip čia yra ir kokio čia išlaviravimo tikėtis?
– Kalbant apie valstybinius apdovanojimus, pagrindinis vaidmuo tenka prezidentui, nors reikalingas ir premjero kontrparašas.
Tačiau Europos Sąjungos klausimais lemiamą poziciją turi premjeras ir Vyriausybė.
Ir čia yra geras pavyzdys apie Lenkijos strategijos trūkumus. Reikia pažymėti, kad ta sukilėlių armija gan smarkiai buvo įsivėlusi į Holokaustą. Švelniai tariant. Tai jie ir žydų yra nemažai nužudę. Vien iš šios perspektyvos žiūrint, Ukraina negalės tapti Europos Sąjungos nare, jeigu jos daliniai taip vadinsis, jeigu naudos tą simboliką ir pan. (..)
Ką Lenkijos analitikai, kiek teko bendrauti, sakė – labai gerai, kad Ukraina stoja į Europos Sąjungą, nes jie tada turės spręsti šitą klausimą. Nes kol jie neturėjo tos perspektyvos narystei, jie neturėjo jokių paskatų tą daryti. Bet nesimato, kad Lenkijos diplomatai, Lenkijos politikai kažkaip būtų sugalvoję, kaip išnaudoti tą faktą – Ukrainos potencialią narystę Europos Sąjungoje – ir per tai priversti ukrainiečius spręsti šitą klausimą.
– Reziumuojant. Ar Lenkija galėtų trukdyti Ukrainos narystei Europos Sąjungoje, bandyti ją taip bausti dėl šios istorijos?
– Šis klausimas bet kokiu atveju išliks darbotvarkėje. Galima prisiminti Šiaurės Makedonijos ginčus su Graikija ir Bulgarija. Istoriniai klausimai Europos integracijos procese anksčiau ar vėliau vis tiek tampa svarbūs.
Tačiau trumpuoju laikotarpiu Lenkija susiduria su kita rizika. Reikia atsiminti – priešininkų Ukrainos narystei Europos Sąjungoje yra daugiau. Vokiečiai nenori, prancūzai nenori, Nyderlandai nenori, austrai nenori.
Ir Lenkijai gresia tapti tokiu antru Orbanu, už kurio visi pradės slėptis. Sakys: „mes, žinot, labai norim, bet tie lenkai su tom Voluinės žudynėm... Nieko negalim padaryti“.
Iš dalies dėl to Lenkijos premjeras ragina mažinti emocijas, kad jo šalis netaptų tokiu blogiuku, nevykėliu, ant kurio visi kabintų savo pyktį, kad Ukraina negali judėti toliau į priekį, siekiant narystės ES, kai yra žymiai didesni ir svarbesni žaidėjai, pirmiausia Prancūzija ir Vokietija, kurie nenorėtų, kad tas įvyktų.