Lenkijos ir Ukrainos santykius supurtė diplomatinė krizė dėl skirtingo požiūrio į Antrojo pasaulinio karo palikimą. Ginčas dėl Ukrainos sukilėlių armijos atminimo virto ordinų grąžinimo banga ir vėl atvėrė vieną skaudžiausių abiejų šalių istorijos žaizdų.

Konfliktas prasidėjo, kai Volodymyras Zelenskis vienam Ukrainos ginkluotųjų pajėgų daliniui suteikė Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) garbės vardą. UPA buvo pogrindinė karinė organizacija, kuri Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo priešinosi Sovietų Sąjungai. Tačiau sukilėliai taip pat atsakingi už dešimties tūkstančių etninių lenkų ir žydų žudynes Vakarų Ukrainoje – Voluinėje ir Rytų Galicijoje.

Lenkijoje šis sprendimas sukėlė aštrią reakciją: prezidentas Karolis Nawrockis paskelbė atimantis iš V.Zelenskio Baltojo erelio ordiną – aukščiausią valstybinį apdovanojimą, teikiamą nuo XVIII amžiaus pradžios.

Jis teigė, kad Kijevo sprendimas šlovinti UPA yra skandalingas, labai nuviliantis ir kenkiantis abiejų valstybių santarvei. Vis dėlto K.Nawrockis pabrėžė, kad šis žingsnis nekeičia Lenkijos strateginės paramos Ukrainai.

[[ge:lrytas:lrytas:42956013]]

Baltojo erelio ordinas V.Zelenskiui įteiktas 2023 m. balandį buvusio Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos už nuopelnus gilinant dvišalius santykius, skatinant demokratiją ir ginant žmogaus teises.

Ukrainos prezidentas apdovanojimą praėjusią savaitę į Varšuvą grąžino paštu. V.Zelenskis pareiškė, kad tai buvo suprantama kaip apdovanojimas ne jam asmeniškai, o Ukrainos tautai ir kariuomenei. Jis priminė, kad Kijevas vertina lenkų pagalbą ir solidarumą Rusijos karo akivaizdoje, tačiau neleis kitiems diktuoti savo istorijos vertinimo.

V.Zelenskis atskleidė, kad per pirmąjį susitikimą K.Nawrockis jam įteikė provokuojančią dovaną – knygą apie Voluinės tragediją.

[[ge:lrytas:lrytas:42928479]][[ge:lrytas:lrytas:42956615]][[ge:lrytas:lrytas:42943706]]

Ukrainos prezidentas tada į tai reagavo ramiai ir viešai nekalbėjo, tačiau dabar mano, kad Lenkijos kolega peržengė ribą: sprendimu dėl ordino siekia politinės naudos šalies viduje, kurstydamas priešiškumą ukrainiečiams, ir šiuo atžvilgiu primena buvusį Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną: „Manau, kad viskas baigsis bloguoju.“

Reaguodami į K.Nawrockio žingsnį aukščiausius Lenkijos ordinus grąžino buvę Ukrainos prezidentai Leonidas Kučma, Viktoras Juščenka ir Petro Porošenka, buvęs ministras pirmininkas Volodymyras Groismanas.

Lenkijos valstybinių apdovanojimų taip pat atsisakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha, prezidento kanceliarijos vadovas Kyrylo Budanovas, dar keli aukšti pareigūnai.

Vertinimai – skirtingi

Yra bent trys priežastys, kodėl iš pirmo žvilgsnio eilinis Ukrainos prezidento gegužės 26-osios sprendimas suteikti ginkluotųjų pajėgų Specialiųjų operacijų pajėgų atskirajam centrui „Šiaurė“ UPA garbės vardą Lenkijoje sukėlė pasipiktinimo cunamį.

Pirmiausia čia susiduria iš esmės skirtingas UPA vertinimas Ukrainoje ir Lenkijoje.

Pagrindinėje Ukrainos istoriografijoje UPA laikoma pogrindine karine organizacija, veikusia nuo 1942 m. bent iki šeštojo dešimtmečio pabaigos ir siekusia svarbiausio tikslo – sukurti nepriklausomą valstybę.

Ukrainos istorijos vadovėliuose rašoma, kad siekdami šio tikslo UPA kovotojai Antrojo pasaulinio karo metais kovojo dviem frontais – ir prieš nacistinės Vokietijos pajėgas, ir prieš sovietų kariuomenę.

[[ge:lrytas:lrytas:42957465]]

Ukrainoje ši kova su daug stipresniais priešininkais dažnai gretinama su dabartiniu Rusijos pradėtu karu.

Raudonos-juodos UPA vėliavos pastaraisiais metais tapo neoficialiu ukrainiečių kariuomenės simboliu – jas dažnai galima pamatyti ant fronte žuvusių karių kapų.

Lenkijos istoriografijoje – ir, svarbu pabrėžti, absoliučios daugumos Lenkijos gyventojų akimis – UPA yra nusikalstama organizacija, atsakinga už masines etninių lenkų žudynes 1943–1945 m.

Voluinės įvykiai yra ne tik milžiniška lenkų visuomenės istorinė trauma.

Tai ir tragedija, apie kurią pokario socialistinėje Lenkijoje buvo draudžiama kalbėti. Maža to, daugeliui lenkų simbolinis palengvėjimas, išsilaisvinimas iš „Voluinės naštos“ taip ir neatėjo: tūkstančiai aukų iki šiol guli bevardėse broliškose kapavietėse, nepalaidotos pagal krikščioniškas tradicijas.

Atmintis apie šiuos įvykius – arba net aplink juos susiformavusi mitologija – Lenkijoje tapo vidaus politikos dalimi. Ja pirmiausia naudojasi dešiniosios ir kraštutinės dešiniosios partijos. Todėl nieko nuostabaus, kad didžiausią pasipiktinimą V.Zelenskio sprendimas sukėlė būtent šiame politinio spektro sparne.

Antroji priežastis – tai, kad Ukrainoje ir Lenkijoje patys XX a. penktojo dešimtmečio įvykiai Voluinėje vertinami skirtingai.

Ukrainos istoriografijoje ši tema vadinama Ukrainos ir Lenkijos karu, vykusiu Antrojo pasaulinio karo kontekste: Voluinės įvykiai siejami su prieškarinės Lenkijos antiukrainietiška nacionaline politika, taip pat kalbama apie vaidmenį, kurį juose galėjo atlikti sovietų specialiosios tarnybos.

[[ge:lrytas:lrytas:42957456]]

Galiausiai pastaraisiais metais atsivėrusiuose archyvų fonduose rasta daugybė dokumentų, galinčių iš esmės pakeisti supratimą apie Voluinės įvykius. Bet kuriuo atveju, daugumos Ukrainos tyrėjų nuomone, nėra pagrindo dėl masinių lenkų žudynių kaltinti visą UPA struktūrą.

Savo ruožtu Lenkijos istoriografijoje ir tautos kolektyvinėje sąmonėje istorinis pasakojimas apie Voluinę jau seniai susiformavęs – jame nėra nei baltų dėmių, nei prieštaravimų: šie įvykiai Lenkijoje vadinami Voluinės žudynėmis, o Ukrainoje vartojamas terminas „Voluinės tragedija“ laikomas pernelyg švelniu.

2016 m. Lenkijos Seimas priėmė nutarimą, kuriuo pripažino juos lenkų genocidu. Lenkų istorikai teigia, kad Voluinėje buvo žiauriai nužudyta apie 100 tūkst. lenkų, ir neatsižvelgia į Ukrainos tyrėjų abejones dėl šio skaičiaus.

Bet koks viešai išsakytas mėginimas ginčyti šį požiūrį Lenkijoje gali būti suvokiamas kaip pasityčiojimas iš tragiškai žuvusių tautiečių atminimo, todėl reakcija į jį visada yra itin griežta.

Galiausiai trečioji priežastis – visa tai sutampa su jau ne vienus metus Lenkijoje stiprėjančiomis antiukrainietiškomis nuotaikomis. Apie šios tendencijos priežastis galima svarstyti ilgai, tačiau ji objektyviai egzistuoja, o sprendimas suteikti Specialiųjų operacijų pajėgų daliniui UPA pavadinimą faktiškai tapo kibirkštimi, kurią V.Zelenskis įskėlė ant benzinu užlietos jūros kranto.

Buvo nerašytas susitarimas

Kaip vertinti V.Zelenskio sprendimą, nuo kurio prasidėjo dabartinė krizė?

Ukrainoje siūlymus pavadinti vieną ar kitą karinę struktūrą garbės vardu teikia patys tų dalinių kariai, o prezidento įgaliojimai tokiais atvejais apsiriboja šių iniciatyvų formaliu patvirtinimu dekretu. Per plataus masto invazijos metus V.Zelenskis pasirašė dešimtis tokių dekretų.

[[ge:lrytas:lrytas:42957460]]

Tad ir šįkart, kai Specialiųjų operacijų pajėgų centro „Šiaurė“ kariai panoro, kad jų dalinys vadintųsi UPA didvyrių vardu, Ukrainos prezidentas veikė veikiau kaip biurokratas, Specialiųjų operacijų pajėgų dienos proga patvirtinęs šį pageidavimą, o ne kaip vizionierius, tokiu būdu siunčiantis kokį nors signalą partneriams Lenkijoje.

Kartu įtakingas Kijevo leidinys „Jevropeiska pravda“, aprašydamas šią situaciją, mini neoficialų susitarimą, kurį 2022 m. pradžioje esą buvo pasiekę V.Zelenskis ir A.Duda. Pagal jį Kijevas turėjo atsisakyti šlovinti kai kuriuos su UPA susijusius asmenis, Lenkijoje laikomus atsakingais už Voluinės įvykius, o Varšuva savo ruožtu turėjo susilaikyti nuo reikalavimų, kad Ukrainos valdžia pasmerktų visą tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikų ukrainiečių nacionalistinį judėjimą.

Kurį laiką šio susitarimo buvo laikomasi. Tačiau padėtis pasikeitė pernai, kai Lenkijos prezidentu tapo K.Nawrockis – nacionalistinių pažiūrų istorikas, dar per rinkimų kampaniją aktyviai naudojęs antiukrainietiškus naratyvus. Pavyzdžiui, paskutinį mitingą prieš balsavimo dieną jis surengė Domostavos kaime, prie prieštaringai vertinamo paminklo Voluinės žudynių aukoms. Pagrindinis skulptūros akcentas – lenkų vaikas, pervertas trišakio formos šakėmis.

Po pergalės K.Nawrockis pareiškė, kad neišsprendus sudėtingų istorinių klausimų Ukraina nenusipelno vietos Europos tautų šeimoje.

Pernai jis Seimui teikė įstatymo projektą, kuriuo būtų įvesta baudžiamoji atsakomybė už UPA simbolikos demonstravimą, o vadinamasis banderizmas – su Stepanu Bandera siejama ukrainiečių nacionalizmo kryptis – prilygintas nacizmui ir komunizmui.

Tikėtina, kad šie pareiškimai ir įvykiai įtikino Kijevą, jog žodinis A.Dudos ir V.Zelenskio susitarimas nebegalioja.

Lenkų žiniasklaidoje dominuoja požiūris, kad Ukrainos prezidentas puikiai žinojo, kokią reakciją Lenkijoje sukels jo pasirašytas dekretas, tačiau sąmoningai žengė šį žingsnį tikėdamasis tam tikros naudos vidaus politikoje.

Minimos kelios versijos, ko galėjo siekti V.Zelenskis. Vieni mano, kad taip jis bandė nukreipti visuomenės dėmesį nuo korupcijos skandalo, į kurį įsivėlęs buvęs jo biuro vadovas Andrijus Jermakas.

[[ge:lrytas:lrytas:42957468]]

Kiti teigia, kad prezidentas mėgino įsiteikti Ukrainos kraštutinių dešiniųjų rinkėjams, nors toks aiškinimas atrodo keistas žinant, jog artimiausiu metu Ukrainoje vargu ar vyks kokie nors rinkimai.

Dar kiti svarsto, kad taip V.Zelenskis norėjo paskatinti jaunus Vakarų Ukrainos gyventojus mobilizuotis į šalies ginkluotąsias pajėgas.

Yra ir manančių, kad prieš Ukrainos parlamento balsavimus dėl Vakarų finansavimo sąlygų V.Zelenskis siekė užsitikrinti P.Porošenkos partijos paramą.

Žvelgiant iš Kijevo, visi šie paaiškinimai atrodo veikiau neįtikinami. Bet V.Zelenskio sprendimo priežasčių ir pasekmių aptarimas tapo svarbiausia Lenkijos politinių diskusijų tema.

Pasmerkė sutartinai

V.Zelenskio sprendimą pasmerkė visos reikšmingos Lenkijos politinės jėgos.

Skiriasi tiktai jų pareiškimų tonas ir atsakymai į klausimą, ką šioje situacijoje daryti toliau.

Viename poliuje – ministro pirmininko Donaldo Tusko pozicija. Iš pradžių ji buvo santūri: V.Zelenskis, žinoma, priėmė klaidingą sprendimą, tačiau strategiškai Ukraina ir Lenkija išlieka partnerės, todėl šalys turėtų aptarti tai, kas įvyko, pasidaryti būtinas išvadas ir judėti toliau.

[[ge:lrytas:lrytas:42957685]]

„Jeigu ginčysimės dėl praeities, kovą dėl ateities laimės kažkas kitas. Ukrainos prezidentas pagaliau turi tai suprasti. Lenkija – taip pat. Kol dar nevėlu“, – teigė D.Tuskas.

Vis dėlto kai paaiškėjo, kad naujojo centro „Šiaurė“ pavadinimo aptarimas tampa pagrindine Lenkijos informacinio lauko tema, D.Tusko pozicija sugriežtėjo. Jis pareiškė, kad jeigu Ukraina sukūrė dabartinę problemą, ji pirmiausia ir turi ieškoti išeities: „O jeigu Kijevas neatsižvelgs į Lenkijos požiūrį, mūsų santykiuose lemiamas bus ne empatijos klausimas, o kietas verslas.“

D.Tusko poziciją galėjo pakeisti griežti pareiškimai iš kito šios diskusijos poliaus – dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų atstovų. Jie, be kita ko, pareikalavo Lenkijos laikinojo reikalų patikėtinio Ukrainoje Piotro Lukasiewicziaus atsistatydinimo ir ragino Varšuvą imtis ryžtingų veiksmų atsakant į nedraugišką Kijevo žingsnį.

Seimo vicepirmininkas Krzysztofas Bosakas pareiškė, kad Lenkija galėtų nutraukti mokėjimus už Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naudojamus „Starlink“ terminalus arba kuriam laikui sustabdyti Žešuvo oro uosto, kuris yra pagrindinis Vakarų karinės pagalbos Ukrainai tiekimo centras, darbą.

K.Nawrockis dar kartą pareiškė, kad Ukraina, šlovinanti UPA žudikus, nėra politiškai ir istoriškai pasirengusi tapti Europos tautų šeimos nare.

Kritikai turi argumentų

Tiesa, dalis Lenkijos politikų ir apžvalgininkų kritiškai vertina K.Nawrockio iniciatyvą: ji yra pernelyg emocinga, jei ne isteriška, be to, verčia abejoti Lenkijos valstybinių apdovanojimų prestižu.

Prezidento kritikai primena, kad Baltojo erelio ordino kavalieriais iki šiol yra, pavyzdžiui, Italijos fašistų lyderis Benito Mussolini ar neseniai su Vladimiru Putinu susitikęs buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis.

[[ge:lrytas:lrytas:42957687]]

Atimti ordiną iš V.Zelenskio, paliekant jį tokiems veikėjams, jų teigimu, reiškia mažų mažiausiai nenuoseklią valstybinių apdovanojimų politiką.

K.Nawrockio politiniai oponentai sako, kad ši iniciatyva susiaurina Lenkijos galimybes toliau manevruoti santykiuose su rytine kaimyne, neatsižvelgia į strateginį Varšuvos interesą – Ukrainos pergalę prieš Rusijos agresorių ir apskritai rodo K.Nawrockio, kaip valstybės veikėjo, silpnumą.

„Prezidentas pasielgė kaip darželinukas, pirmas atbėgęs į vaikų žaidimų aikštelę pasišlapinti į smėlio dėžę. Jis norėjo pirmas pažymėti savo buvimą šioje politinėje diskusijoje. Ką gi, tegul – tai jo problema. Matome, kad jis praranda paramą“, – K.Nawrockio elgesį vaizdingai komentavo Lenkijos premjero kanceliarijos valstybės sekretorius Jakubas Stefaniakas.

Kita vertus, kalbant apie platesnę visuomenę, apklausos rodo, kad 52 proc. lenkų pasisakė už tai, kad iš V.Zelenskio būtų atimtas Baltojo erelio ordinas. Tam nepritarė 24 proc. respondentų, dar tiek pat šiuo klausimu neturėjo nuomonės. Socialiniuose tinkluose padėtis dar vienareikšmiškesnė: tyrimas parodė, kad per 90 proc. komentarų apie šią istoriją yra neigiami Ukrainos atžvilgiu.

Žalinga abiem pusėms

Lenkijos informacinėje erdvėje kilęs šurmulys Ukrainoje sutiktas su tam tikru sumišimu.

Voluinės įvykius, UPA ir Lenkijos bei Ukrainos santykius tyrinėjantys istorikai pažymi, kad Lenkija šlovina nemažai istorinių asmenybių ir karinių darinių, kurie Ukrainos istoriografijoje vertinami vienareikšmiškai neigiamai, bet Kijevas vis dėlto nemano, jog dėl to derėtų imtis demaršų.

Komentatoriai atkreipia dėmesį į itin nevykusį įsiplieskusio skandalo laiką: šią savaitę Gdanske – beje, K.Nawrockio gimtajame mieste – numatyta didelė Ukrainos atkūrimo konferencija.

[[ge:lrytas:lrytas:42957462]]

Joje turėtų dalyvauti beveik visa Ukrainos vyriausybė, svarbiausi Europos Sąjungos pareigūnai ir aukšto rango Europos valstybių atstovai. Ši konferencija yra ne tik pagrindinis Lenkijos užsienio reikalų ministerijos įvaizdžio projektas, bet ir reali galimybė Varšuvai parodyti savo, kaip regiono lyderės, svarbą.

Tai proga pareikšti pretenzijas į svarbų vaidmenį būsimame Ukrainos ekonomikos ir infrastruktūros atkūrime, taip pat užmegzti ryšius Lenkijos verslui, kuris labai suinteresuotas patekti į kaimyninės valstybės pokario rinką.

Incidentas dėl ordino gadina bendrą Gdansko konferencijos atmosferą, o pragmatiškai žvelgiant, tai nenaudinga nei Ukrainos, nei Lenkijos valdžiai.

Jei dabartinė Kijevo ir Varšuvos santykių dinamika išliks, tai gali lemti, kad ukrainofobija taps viena pagrindinių 2027 m. numatytų Seimo rinkimų kampanijos temų, o vėliau – ir nuolatine Lenkijos politikos tendencija, nežadančia nieko gero nei Ukrainai, nei Lenkijai.

Apdovanojimas – kaip politinė korta

Lenkijos apžvalgininkai sutaria: K.Nawrockis dabar naudoja konfliktą su Ukraina kaip kortą vidaus politinėje scenoje.

Lenkijos politika jau seniai veikia rengimosi itin svarbiems parlamento rinkimams, numatytiems kitais metais, režimu. Pagrindiniai varžovai juose – premjero D.Tusko stovykla, išgyvenanti idėjinę krizę ir akivaizdžiai prarandanti rinkėjų paramą, ir margas dešiniųjų bei kraštutinių dešiniųjų jėgų blokas, kuriame verda kova dėl lyderystės.

K.Nawrockio „ėjimas ordinu“ leidžia jam ir potencialiai susilpninti pagrindinį varžovą D.Tuską, ir sustiprinti savo pozicijas dešiniajame politiniame sparne.

Teisiškai tam, kad sprendimas atimti iš V.Zelenskio Baltojo erelio ordiną įsigaliotų, jį turėjo pasirašyti premjeras. Savanoriškai grąžinęs apdovanojimą Ukrainos prezidentas išgelbėjo D.Tuską nuo pasirinkimo tarp blogo ir labai blogo veiksmų scenarijaus.

Jeigu D.Tuskas būtų pasirašęs dekretą, pats būtų paneigęs savo kalbas apie būtinybę išsaugoti strateginius santykius su Ukraina ir simboliškai būtų pripažinęs K.Nawrockio teisumą. Jeigu nepasirašytų, dešinysis politinis blokas, vadovaujamas prezidento, tuoj pat priskirtų jį prie „banderininkų“ talkininkų, o tai irgi nėra viliojanti perspektyva.

Antra, K.Nawrockio iniciatyva leido jam atlikti stiprų ėjimą kovoje dėl lyderystės dešiniajame politinės scenos flange. Ne paslaptis, kad dalis didžiausios Lenkijos dešiniosios partijos „Teisė ir teisingumas“, kurios remiamas K.Nawrockis buvo išrinktas prezidentu, elito laikosi gana palankios Ukrainai pozicijos, bent jau pripažindama jos vaidmenį užtikrinant Lenkijos saugumą.

Konfrontacinė K.Nawrockio politika Kijevo atžvilgiu perkėlė dešiniojo politinės scenos sparno svorio centrą arčiau ultradešiniųjų, Ukrainos atžvilgiu skeptiškų pozicijų, kurios artimesnės pačiam prezidentui. Dabartiniai įvykiai kiek silpnina partiją „Teisė ir teisingumas“, priverstą palaikyti savo pačios remiamo šalies vadovo iniciatyvas, tačiau K.Nawrockiui, šiuo metu kuriančiam savą politinę tapatybę, tai, regis, kelia mažai rūpesčių.

Galiausiai apžvalgininkai, labiau priskirtini K.Nawrockio kritikams, teigia, jog istorija su ordinu leidžia valstybės galvai nukreipti visuomenės dėmesį nuo laimėtų rinkimų metinių ir jas lydinčių svarstymų, kad eidamas šias pareigas prezidentas didelių politinių laimėjimų dar nepasiekė.

Ordinas pavirto politine bomba: Lenkija ir Ukraina – ant ašmenų