Kai šių metų balandį Europa atsikratė Rusijos Trojos arkliu vadinto Viktoro Orbano, šampano taurės Briuselyje buvo kilnojamos vos savaitę, nes vos už 700 kilometrų Europoje triumfavo kitas prorusiškais pareiškimais garsėjantis politikas.

Tądien centro kairės populistas Rumenas Radevas užsitikrino absoliučią daugumą Bulgarijos parlamente. Taip baigėsi penkerius metus trukusi politinė krizė, per kurią šalis taip ir nesugebėjo suformuoti stabilios vyriausybės.

Europos sostinėse ši žinia buvo sutikta su atsargiu nerimu. R. Radevas jau buvo žinomas kaip prorusiškas, todėl Vakarų žiniasklaida buvusį Bulgarijos prezidentą netruko pavadinti naujuoju Rusijos Trojos arkliu Europoje.

Pirmieji R. Radevo vyriausybės veiksmai tik sustiprino šias baimes. Bulgarija prieštaravo sankcijoms Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchui Kirilui ir buvusiam „Lukoil“ prezidentui Vagitui Alekperovui, o netrukus pasitraukė iš „Norinčiųjų koalicijos“.

[[ge:lrytas:lrytas:43246169]]

R. Radevas yra aršus paramos Ukrainai ir ekonominių sankcijų Rusijai kritikas, kalbėdamas, kad karas turėtų baigtis diplomatija, o ne tolesniu karinio konflikto eskalavimu ir žala Europos ekonomikai.

Iš pirmo žvilgsnio R. Radevo užsienio politika iš tiesų primena V. Orbano metodus, o Bulgarijos premjero pareiškimai apie „taikų konflikto sprendimą“ skamba beveik identiškai.

Ir nors šie pavyzdžiai iš pirmo žvilgsnio leistų daryti išvadą, kad „Europa turi naują V. Orbaną“, situacija yra sudėtingesnė.

[[ge:lrytas:lrytas:42122601]][[ge:lrytas:lrytas:42119718]][[ge:lrytas:lrytas:42117353]]

Dėl itin komplikuotos Bulgarijos politinės ir visuomeninės situacijos R. Radevo politiką geriausiai apibūdina principas „visada su Europa, bet niekada prieš Rusiją“.

Pagarsėjo skandalinga fraze

Europos nerimui dėl R. Radevo požiūrio į užsienio politiką, ypač į santykius su Rusija, pagrindo buvo.

Dar būdamas prezidentu R. Radevas buvo laikomas Rusijai palankiu politiku, o jį iškėlusi Bulgarijos socialistų partija (BSP) istoriškai palaikė glaudžius ryšius su Kremliumi.

Didžiausią tarptautinį atgarsį sukėlė 2021 m. lapkritį per prezidento rinkimų debatus R. Radevo ištarta frazė: „Krymas šiuo metu yra Rusijos. Koks gi dar jis gali būti?“

Šie žodžiai sukėlė tarptautinį skandalą, į kurį sureagavo net JAV ambasada Sofijoje. R. Radevas vėliau mėgino sušvelninti savo poziciją, bet nuo to laiko jį nuolat lydėjo prorusiško politiko reputacija.

R. Radevas nuosekliai priešinasi karinės paramos teikimui Ukrainai, ragina siekti taikos derybų ir tvirtina, kad griežtos sankcijos Rusijai kenkia pačios Bulgarijos ekonomikai.

Tiesa, dėl didelės sovietinių ginklų pramonės Bulgarijoje, R. Radevas neprieštarauja tiesioginiam arba per tarpininkus organizuojamam ginkluotės pardavimui Ukrainai.

[[ge:lrytas:lrytas:43260571]]

Savo ruožtu R. Radevui dar užimant Bulgarijos prezidento postą, nacionalistas V. Orbanas siautėjo Europos politinėje arenoje.

Vengrijos ekspremjeras nuolat susikirsdavo su Europos Sąjunga, blokavo paramą Ukrainai, o veto teisę naudojo kaip šantažo priemonę stabdydamas sankcijas Rusijai ir kitas svarbias iniciatyvas, kad gautų ekonominės naudos.

V. Orbanas išlaikė glaudžius ryšius su Vladimiru Putinu, gilią šalies priklausomybę nuo rusiškos naftos bei dujų ir nevengė tiesioginių konfliktų su Kyjivu.

Vengrijos ekspremjero vyriausybė nuolat įsiveldavo į skandalus dėl nutekintų pokalbių su Kremliaus vadovybe, o viename iš epizodų Rusijai perdavė slaptą ES susitikimų informaciją.

Negana to, buvęs Vengrijos premjeras sistemingai naudojo ES kaip „priešą“ savo vidaus rinkimų kampanijose.

Ilgai trukusios kovos su Briuseliu dėl korupcijos ir teismų sistemos užvaldymo lėmė tai, kad ES buvo įšaldžiusi Vengrijai skirtas milijardines lėšas.

Panašumų su V. Orbanu – daug

Nenuostabu, kad pirmieji R. Radevo sprendimai šokiravo Europos sostines, kurios tik neseniai atsipūtė nuo V. Orbano keliamų problemų.

[[ge:lrytas:lrytas:43260562]]

R. Radevo kabinetas pasitraukė iš „Norinčiųjų koalicijos“ ir blokavo 21-ąjį ES sankcijų Rusijai paketą dėl siekio į sankcionuojamų asmenų sąrašą įtraukti patriarchą Kirilą ir V. Alekperovą.

Būtent dėl sankcijų patriarchui Kirilui blokavimo žiniasklaida R. Radevą pradėjo lyginti su V. Orbanu.

Anonimiškai kalbėję bloko diplomatai atskleidė, kad Bulgarija savo sprendimą argumentavo tuo, jog ES neturėtų taikytis į religinius lyderius.

Būdamas valdžioje, V. Orbanas išsakė identiškus argumentus.

Tačiau žymiai įdomesnis yra R. Radevo sprendimas dėl V. Alekperovo. „Mes neleisime sankcijų, kurios pakenktų Bulgarijai ir jos ekonomikai“, – birželį Bulgarijos žurnalistams aiškino R. Radevas.

Norint suprasti šio pareiškimo logiką, reikia prisiminti 2025 metus, kai Donaldo Trumpo administracija pritaikė sankcijas Rusijos bendrovei „Lukoil“.

Tuomet Vakarų žiniasklaida skelbė apie dar vieną Rusijos pralaimėjimą „jos pačios kieme“, nes Bulgarija perėmė itin svarbios Burgaso naftos perdirbimo gamyklos kontrolę iš „Lukoil“ ir paskyrė jai specialų valstybės administratorių.

„Lukoil“ dukterinė įmonė „Litasco“ tuomet perspėjo apie teisinius veiksmus, kurie galėtų Bulgarijai kainuoti iki 3 mlrd. eurų.

[[ge:lrytas:lrytas:43260557]]

R. Radevas taip ir nepaaiškino, kaip sankcijų įvedimas V. Alekperovui galėtų paveikti gamyklos veiklą. Nepaisant to, panašu, kad Bulgarijos vyriausybė tokį žingsnį vertina kaip galimą „šūvį sau į koją“.

Šiuo atveju R. Radevas labiau vadovaujasi tuo, ką jis pats vertina kaip Bulgarijos interesus atstovaujančią politiką – ir būtent tai turėtų būti pagrindinis jo braižas.

Iš tiesų Bulgarijos vyriausybė pasiekė savotišką pergalę – abu asmenys buvo išbraukti iš galutinio sankcijų sąrašo, o paketas galų gale buvo priimtas.

Krizės apimta šalis

Norint suprasti tikrąsias šių sprendimų priežastis, būtina įvertinti, kas pastaraisiais metais vyko pačioje Bulgarijoje.

62-ejų R. Radevas politikoje nėra naujokas. Nuo 2014 m. jis vadovavo Bulgarijos karinėms oro pajėgoms, o nuo 2016 m. ėjo daugiausia reprezentacines prezidento pareigas.

Likus metams iki prezidento kadencijos pabaigos, R. Radevas atsistatydino ir stojo vadovauti centro kairės koalicijai „Progresyvioji Bulgarija“, žadėjusiai pažaboti korupciją, ir rinkimuose iškovojo absoliučią daugumą parlamente.

Būtent korupcija yra vienas pagrindinių visuomenės pyktį keliančių klausimų.

[[ge:lrytas:lrytas:43260567]]

Po Bulgarijos įstojimo į Europos Sąjungą 2007 m. šalies politinėje arenoje daugiau nei dešimtmetį dominavo ilgamečio premjero Boiko Borisovo centro dešinės vyriausybė.

Per šį laikotarpį Bulgarija stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp Rusijos ir Vakarų. Nors iš pirmo žvilgsnio politinė sistema atrodė gana stabili, užkulisiuose veikė stiprūs oligarchiniai tinklai.

2020 m. kilusi antikorupcinių protestų banga atskleidė gilų visuomenės nepasitenkinimą korupcija ir oligarchais.

Nors protestai atnešė seisminių pokyčių šalies politikoje, į valdžią atėjusios reformistinės jėgos nesugebėjo suformuoti stabilios daugumos.

Per mažiau nei penkerius metus Bulgarijoje įvyko net aštuoneri parlamento rinkimai.

Tai sudarė sąlygas R. Radevo iškilimui, kuris visuomenėje buvo vertinamas kaip žmogus iš išorės, galintis grąžinti stabilumą po kelerius metus trukusios politinės krizės.

Vidaus politikoje R. Radevas savo programą grindė savotišku kairiuoju populizmu, kuriame persipynė griežto suvereniteto idėjos, antioligarchinė retorika ir savotiška „Bulgarija pirmiausia“ vizija.

Jis negailėjo kritikos ankstesnėms vyriausybėms, žadėjo reformuoti teismų sistemą ir užbaigti užsitęsusią politinę krizę.

[[ge:lrytas:lrytas:43260570]]

Didelis dėmesys jo programoje buvo skirtas ir mažesnes pajamas gaunantiems bulgarams. Būtent čia pradeda ryškėti R. Radevo pamatinis požiūris į užsienio politiką.

Balkanų regione „pragmatiški“ santykiai su Rusija dažnai siejami su pigesnėmis energijos žaliavomis, o sankcijos Maskvai – su didesnėmis energijos kainomis ir papildoma našta ekonomikai.

Vis dėlto R. Radevo populizmas turi ir dešiniosios politikos bruožų.

Briuseliui pernai galvos skausmą sukėlė R. Radevo pasiūlymas surengti referendumą dėl Bulgarijos plano nuo 2026 m. įsivesti eurą. Tai vertinama kaip bandymas sustabdyti šalies įstojimą į euro zoną.

Rusijos žvalgybos šešėlis

R. Radevo politinio iškilimo istorijoje yra ir nemažai klausimų sukėlęs epizodas.

2016 m., prieš prezidento rinkimus, buvęs Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) generolas Leonidas Rešetnikovas susitiko su tuometine Bulgarijos socialistų partijos (BSP) vadovybe.

[[ge:lrytas:lrytas:43260558]]

Tuometinis Rusijos strateginių tyrimų instituto vadovas BSP vadovybei perdavė slaptą „strateginį žemėlapį“, kuriame buvo rekomenduojama prezidento rinkimuose remti būtent R. Radevą.

Vėliau pats L. Rešetnikovas pripažino, kad buvo parengęs R. Radevo politinį profilį, kuriame jis apibūdintas kaip nepartinis, reputacijos nesusigadinęs karininkas, galintis patraukti tiek kairiųjų, tiek patriotiškai nusiteikusių rinkėjų balsus.

Nors R. Radevas neigė turėjęs tiesioginių ryšių su L. Rešetnikovu, gerai žinoma, kad BSP ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius su Kremliumi ir laikėsi gerokai prorusiškesnės užsienio politikos linijos.

Susiskaldžiusi visuomenė

Tačiau kas lėmė su Kremliaus interesais derančius R. Radevo sprendimus? Viena svarbiausių priežasčių – sudėtinga Bulgarijos visuomenės sudėtis ir jos istorinis santykis su Rusija.

Skirtingai nei Baltijos šalyse ar Lenkijoje, kur palankus požiūris į Rusiją ir jos kultūrą dažnai vertinamas kritiškai, Bulgarijoje iki šiol išlikę vieni stipriausių prorusiškų sentimentų Europoje.

Pavyzdžiui, didelę reikšmę Bulgarijoje turi vadinamasis „Dėdės Ivano“ mitas.

Daugelis bulgarų Rusiją iki šiol laiko valstybe, kuri 1878 m. padėjo atkurti Bulgarijos valstybingumą, todėl ypač vyresnioji karta į ją vis dar žvelgia kaip į išvaduotoją.

[[ge:lrytas:lrytas:43260560]]

Tokias nuotaikas atspindi ir visuomenės apklausos. Bulgarijos geopolitinei orientacijai į Europos Sąjungą pritaria 58 proc. gyventojų, narystei NATO – 39 proc., o glaudesniems ryšiams su Rusija – net 48 proc.

Bulgarija išsiskiria tuo, kad bulgarai tvirtai nesirenka vienos pusės. Apklausų duomenimis, didžiają dalį šalies visuomenės apjungia vadinamieji "balsavimo" politikos šalininkai.

Nors V. Putiną atvirai palaiko tik apie penktadalis bulgarų, apie 60 proc. visuomenės nepritaria konfrontacijai su Kremliumi, skeptiškai vertina paramą Ukrainai ir ekonomines sankcijas Rusijai.

Visgi Bulgarija gavo daug naudos dėl įstojimo į Europos Sąjungą, tad tie patys "balansavimo" šalininkai palaiko narystę ekonominiame bloke.

Ekspertų vertinimu, būtent ši rinkėjų grupė buvo pagrindinė R. Radevo politinė auditorija.

Tačiau toks balansavimas tampa vis labiau sudėtingas. Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje Bulgarijos visuomenės nuotaikos pradėjo kisti.

2018 m. V. Putiną palankiai vertino 45 proc. bulgarų, o dabar tokią nuomonę turi vos penktadalis, nors tai išlieka didžiausias skaičius Europoje.

Nors išlieka nedidelis, bulgarų pozityvus požiūris į narystę NATO stabiliai augo per pastaruosius 10 metų.

[[ge:lrytas:lrytas:43260647]]

Tad, tikėtina, kad dėl kompleksiškos Bulgarijos visuomenės R. Radevui tiesiogiai stoti į Rusijos arba Vakarų pusę būtų reiškę politinę savižudybę.

Tarp Rusijos ir Europos

Nepaisant prieštaringų pasisakymų ir Bulgarijos visuomenės nuotaikų, lieka pagrindinis klausimas – ar R. Radevas iš tiesų gali tapti naujuoju V. Orbanu?

Ekspertai pažymi, kad R. Radevo pergalę nulėmė labai nevienalytė rinkėjų koalicija. Vieni jos nariai linksta į Maskvą, kiti – į Briuselį.

Nenuostabu, kad laimėjęs rinkimus Bulgarijos premjeras mėgina laikytis principo „visada su Europa, bet niekada prieš Rusiją“.

Viena vertus, R. Radevas pažadėjo „apsaugoti Bulgariją nuo įtraukimo į mus supančius karinius konfliktus“, kita vertus, pabrėžė, kad šalis ir toliau laikysis europinės bei transatlantinės krypties.

Tokį signalų siuntimą abiejoms rinkėjų grupėms rodo ir R. Radevo vicepremjerų pasirinkimas.

Už Europos Sąjungos finansavimą atsakingu vicepremjeru R. Radevas paskyrė proeuropietiškų pažiūrų ekonomistą Ataną Pekanovą, o kitu vicepremjeru tapo prorusiškomis pažiūromis garsėjantis Ivo Hristovas.

[[ge:lrytas:lrytas:43262259]]

Panašios "sedėjimo ant dviejų kėdžių" strategijos laikėsi ir ankstesnės B. Borisovo vyriausybės, tačiau pastaruoju metu šią pusiausvyrą išlaikyti tampa sunkiau.

R. Radevas savo užsienio politikos kryptį apibūdina kaip „pragmatišką“, akcentuodamas, kad Bulgarija neturėtų aklai vykdyti Briuselio nurodymų, o vadovautis savo nacionaliniais interesais.

„Bulgarija dės pastangas tęsti savo europinį kelią. Tačiau patikėkite manimi – stipriai Bulgarijai stiprioje Europoje reikia kritinio mąstymo ir pragmatizmo.

Europa tapo savo pačios ambicijų būti moraline lydere taisyklių nebeturinčiame pasaulyje auka“, – po pergalės rinkimuose pasakojo jis.

Tarp eilučių ekspertai įžvelgė, kad Bulgarija prie derybų stalo Briuselyje prisistatys kaip „kritiška mąstytoja“, siūlanti savo interesais pagrįstą analizę.

Kitaip tariant, R. Radevo vyriausybė akcentuos taikos derybų svarbą, sankcijų ekonominę kainą ir atsargesnę paramą Ukrainai.

Nors Bulgarijos vyriausybė oficialiai deklaruoja Vakarų kryptį, tokios „neutralios“ formuluotės gali apsunkinti diskusijas dėl Europai svarbių sprendimų ir iš esmės yra naudingos Kremliui.

Ir visgi nepaisant R. Radevo prorusiškų pažiūrų ir Kremliaus šešėlio, mažai tikėtina, kad jis taps V. Putino marionete.

[[ge:lrytas:lrytas:43260556]]

Nors jis laikosi Rusijai palankesnės pozicijos nei dauguma Europos lyderių, Bulgarijos ekonominiai ir geopolitiniai interesai verčia jį ieškoti kompromiso.

Bene esminis argumentas yra tas, kad Sofija tebėra priklausoma nuo Europos Sąjungos fondų, investicijų ir bendrosios rinkos.

Bulgarija neseniai prisijungė prie euro zonos, todėl R. Radevo vyriausybė neturi daug galimybių iš esmės pakeisti šalies strateginę kryptį.

Ekspertai nemano, kad R. Radevas sieks atkurti "specialius santykius" su Kremliumi ir saugumo klausimais.

Bulgarijos vyriausybė jau pasiuntė signalų, kad JAV toliau vertins kaip svarbiausią saugumo sąjungininką. Vienas jų – įsipareigojimas gynybai skirti 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.

Neperžengs raudonųjų linijų

Skirtingai nei V. Orbanas, kuris pastaraisiais metais savo politinę darbotvarkę vis labiau grindė geopolitikos grėsmėmis, R. Radevas rinkiminėje kampanijoje daugiausia dėmesio skyrė vidaus politikai.

Ekspertai mano, kad bent jau kadencijos pradžioje R. Radevas didesnį dėmesį skirs būtent vidaus problemų sprendimui.

[[ge:lrytas:lrytas:43262258]]

Tuo metu užsienio politikoje R. Radevas turėtų pasirinkti ne tokią griežtą ir konfrontacinę poziciją kaip V. Orbanas. Bulgarija yra mažesnė ir skurdesnė šalis nei Vengrija, esanti toliau nuo tiesioginės fronto linijos ir turinti gerokai mažesnį politinį svorį Europos Parlamente.

Visgi tikėtina, kad R. Radevo vyriausybė sieks apkarpyti tiesioginę Bulgarijos karinę paramą Ukrainai iš savo biudžeto ir pasisakys už labiau prorusišką energetikos politiką.

Tikimasi, kad Bulgarija palankiau vertins Rusijos naftos bei dujų importo atnaujinimą, pirmenybę teikdama mažesnėms energijos išteklių kainoms.

Tačiau ekspertai spėja, kad R. Radevas neturėtų peržengti Briuselio „raudonųjų linijų“ ir tapti į Vengriją panašia blokuojančia valstybe, nes ES vertina kaip būtiną, nors kartais pernelyg biurokratišką partnerį.

Užuot piktybiškai blokavęs Europos Sąjungos paramą Ukrainai, R. Radevas greičiausiai sieks neprisiimti su parama susijusių finansinių ir politinių įsipareigojimų.

Tačiau tokios grėsmingos žinutės nereiškia, kad bulgariškų ginklų kranelis Ukrainai bus pilnai užsuktas, nes R. Radevo vyriausybė iš karo sieks gauti ekonominės naudos.

Bulgarija nuo 2022 m. tapo viena didžiausių sovietinės amunicijos ir technikos eksportuotojų Ukrainai – parduodama ją per trečiąsias šalis, pavyzdžiui, Lenkiją arba Čekiją, kurios pirkimus finansuodavo iš paramos lėšų.

Ekspertai prognozuoja, kad R. Radevo kadencijos metu „ginklų pardavimas per galines duris“ turėtų tęstis arba net augti.

[[ge:lrytas:lrytas:43262257]]

Ir visgi neįmanoma ignoruoti, kad per pirmuosius du valdymo mėnesius R. Radevo vyriausybė panaudojo svarbiausią „orbaniškos“ taktikos elementą: vidaus politiniams bei ekonominiams tikslams pasitelkė ES veto ir Ukrainos klausimą.

Neatmestina, kad R. Radevo vyriausybė veto taktiką gali taikyti ir toliau, tačiau būti gerokai atsargesnė ir konstruktyvesnė nei V. Orbano Vengrija.

Pirmasis sankcijų blokavimo atvejis parodo, kad R. Radevo vyriausybė veto gali išnaudoti kaip būdą išsikovoti svertų savo ekonominiams ir energetikos interesams, o ne būdą mėnesiais blokuoti svarbius sprendimus.

Artimiausiu metu R. Radevas turėtų išlaikyti proeuropietišką kursą, tačiau tuo pat metu siekti kuo didesnės Bulgarijos strateginės autonomijos ir vengti tiesioginės konfrontacijos su Rusija.

Ilguoju laikotarpiu Bulgarija turi potencialo perimti V. Orbano vaidmenį, jei jos balansavimo politika palaipsniui imtų krypti Rusijos link.

Savo eros pradžioje V. Orbanas niekam neatrodė kaip politikas, kuris po dešimtmečio galės tapti tokiu dideliu galvos skausmu Briuseliui.

Akivaizdu, kad po V. Orbano eros Europa į panašius politinius scenarijus žiūrės atsargiau.

Tačiau tik laikas parodys, kurį kelią pasirinks R. Radevas – V. Orbano pramintą taką ar savarankišką Bulgarijos balansavimo modelį.

Europoje – naujas V. Putino Trojos arklys? Senasis žemynas net pašiurpo (2)