Carstenas Breueris – skubantis žmogus. Būdamas Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadas jis yra, ko gero, svarbiausias kariškis Europoje. Generolui pavesta stiprinti Vokietijos kariuomenę, paverčiant ją galingiausia žemyne.

61 metų C.Breuerio vertinimu, Rusijos vykdomas pajėgų didinimas – aktyvesnis verbavimas ir investicijos į ginkluotę – iki 2029 metų gali suteikti Maskvai pakankamai galios pulti NATO teritoriją.

„Niekuomet nesu susidūręs su tokia pavojinga ir įtempta situacija kaip dabar. Matome aiškią Rusijos keliamą grėsmę. Jos kariuomenė netrukus gali būti beveik dvigubai didesnė negu prieš invaziją į Ukrainą. 2029-aisiais Rusija gali būti pasirengusi plataus masto karui su NATO. Privalome tam pasiruošti.“

Į tuometės Vakarų Vokietijos kariuomenę C.Breueris įstojo 1984 m., būdamas 19-os. Jis kalba ramiai ir santūriai. Nėra nei tuščio pasipūtimo, nei dirbtinio kietumo. Tačiau akivaizdu, kad generolas pasiryžęs įgyvendinti ambicingą tikslą – pertvarkyti Vokietijos kariuomenę ir iškelti ją į Europos galios centrą.

[[ge:lrytas:lrytas:43197433]]

Jam vadovaujant Vokietijos ginkluotosios pajėgos sparčiai didina pajėgumus ir karių skaičių. Prognozuojama, kad 2029 m. Berlynas gynybai skirs 162 mlrd. eurų, palyginti su 95 mlrd. eurų 2025-aisiais. Apklausos rodo, kad finansavimo didinimas turi tvirtą visuomenės palaikymą.

Dar visai neseniai tokio masto perginklavimo programa būtų kėlusi nerimą Vokietijos kaimynėms, žadindama tamsios Europos praeities šmėklas.

XX a. Vokietija savo armiją pasitelkė vieniems pražūtingiausių karų žmonijos istorijoje, nusiaubdama didelę žemyno dalį ir pražudydama milijonus žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:43207149]][[ge:lrytas:lrytas:43211202]][[ge:lrytas:lrytas:43224173]]

Daugelį metų ribojusi savo kariuomenę mėgindama išpirkti įvykdytų siaubų kaltę, ar Vokietija gali įgyvendinti naują ambiciją tapti svarbiausia Europos karine galia?

O jei tai pavyks, kaip ji elgsis būdama žemyno stipruolė?

Pirmas žingsnis – Lietuvoje

Norint pamatyti, kaip pasikeitė Vokietijos vaidmuo Europoje, pakanka nuvykti į Lietuvą, kur pirmą kartą nuo nacių okupacijos laikų nuolat dislokuotas Vokietijos karinis kontingentas.

[[ge:lrytas:lrytas:43242757]]

Lietuvoje dabar yra beveik 1200 Vokietijos karių. Kitų metų pabaigoje jų skaičius turėtų išaugti iki beveik 5000.

BBC žurnalistai mūsų šalyje stebėjo, kaip „Panzerbrigade 45“ – 45-oji šarvuotoji brigada – surengė kovinio šaudymo pratybas netoli sienos su Rusijos sąjungininke Baltarusija. Jose buvo modeliuojama invazija iš rytų.

Čia esantis retai miškingas reljefas yra Didžiosios Europos lygumos dalis. Nuo Šiaurės ir Baltijos jūrų vakaruose iki Kremliaus sienų rytuose driekiasi lygus kraštovaizdis. Natūralių kliūčių čia nedaug – nėra nei kalnų grandinių, nei neįveikiamų upių slėnių.

Ši teritorija lengvai pažeidžiama galimo įsiveržimo atveju.

Didžiąją Europos lygumą kirto daugybė kariuomenių. 1812-ųjų rugsėjį Napoleono būriai per ją nužygiavo iki pat Rusijos sostinės. Adolfo Hitlerio pajėgos 1941-ųjų rugsėjį taip pat žaibišku greičiu pasiekė Maskvos prieigas, tačiau vėliau sovietų buvo nustumtos atgal iki pat Berlyno: kariuomenės judėjo pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal per šią atvirą, menkai apsaugotą vietovę.

Jeigu geografija lemia likimą, Didžioji Europos lyguma šimtmečius formavo karų istoriją šiame regione.

„Esame čia tam, kad pateisintume kaimynų lūkesčius, – kalbėjo 45-osios šarvuotosios brigados vadas pulkininkas leitenantas Sebastianas Hagenas. – Kancleris Friedrichas Merzas paskelbė, kad kuriame galingiausią konvencinę kariuomenę Europoje. Tai atitinka Vokietijos vaidmenį, jos ekonominę galią ir vietą Europoje.

Akivaizdu ir tai, kad veikiame ne vieni – tai darome NATO ir Europos Sąjungos kontekste.“

[[ge:lrytas:lrytas:43253778]]

Vokietijos kariškiai nuolat pabrėžia, kad karinės pastangos yra daugiašalės.

Šis atsargus akcentas turi priminti, kad šį kartą Vokietija čia yra ne kaip įsiveržusi ir okupavusi valstybė, o kaip laukiama ir vertinama sąjungininkė. Kad ši Vokietija – demokratinė šalis – siekia ne dominuoti, o bendradarbiauti.

Gynyba buvo primiršta

Šaltojo karo įkarštyje Vokietija turėjo daugiau kaip pusę milijono karių, tačiau visada veikė NATO struktūrose ir prižiūrima JAV. Žlugus Sovietų Sąjungai Vokietija, kaip ir didelė dalis Europos, sumažino savo ginkluotąsias pajėgas daugiau nei perpus.

Vienu metu buvo skelbiama, kad įrangos taip trūko, jog naujokai treniravosi su šluotkočiais vietoj šautuvų.

2007–2017 m. Vokietija – daugiausia gyventojų turinti Europos valstybė ir neabejotinai stipriausia žemyno ekonomika – gynybai paprastai skirdavo vos 1,2 proc. BVP. Tai rodė, kaip žemai šalies prioritetų sąraše buvo atsidūrę saugumo klausimai.

Kartu tai atskleidė, kiek daug europiečių buvo patikėję, kad didelio karo grėsmė jau liko praeityje. Naujasis Vokietijos tikslas – gynybai skirti 5 proc. BVP.

Kitos Europos valstybės taip pat iš naujo vertina savo karinius prioritetus po Rusijos invazijos į Ukrainą. Jungtinė Karalystė įsipareigojo iki 2035 metų pasiekti 5 proc. BVP gynybos išlaidų, o Prancūzijos tikslas – 3,5 proc.

[[ge:lrytas:lrytas:43253790]]

Tačiau ir tokios išlaidos vis dar neprilygsta Rusijos mastui.

Visuomenėje įvyko lūžis

Tokio masto perginklavimas, kokio dabar imasi Vokietija, pareikalavo esminių pokyčių požiūryje į gynybą ir kariuomenės vietą visuomenėje.

1945 m. Potsdamo konferencijoje, po Berlyno kapituliacijos, sąjungininkų lyderiai sutarė, kad ateityje šalis turi būti demilitarizuota. Vakarų Vokietija su tuo susitaikė mėgindama išpirkti žemynui padaryto smurto kaltę ir pagrindinį vaidmenį užtikrinant jos gynybą perleido JAV.

Ta epocha baigėsi. 2025 metais Vokietijos parlamentas nubalsavo pakeisti šalies konstituciją ir atvėrė kelią didesniam skolinimuisi gynybos reikmėms.

Žvelgiant iš šalies sunku suprasti, kokios svarbos tai buvo sprendimas. Tačiau Vokietijoje iki šiol gyvi prisiminimai apie XX a. 3-iojo dešimtmečio hiperinfliaciją, sugriovusią ekonomiką ir prisidėjusią prie nacių iškilimo. Todėl vokiečiai itin jautriai vertina valstybės skolą ir biudžeto ribojimų laužymą.

Vis dėlto dėl gynybos buvo nuspręsta atsisakyti dalies griežtų fiskalinės drausmės taisyklių. Tai buvo itin reikšmingas lūžis.

„Pavadinčiau tai tikra kultūrine revoliucija, – teigia Vašingtone įsikūrusio Carnegie taikos fondo tyrėja Sophia Besch. – Rusijos invazija į Ukrainą iš esmės pakeitė Vokietijos požiūrį į gynybą.“

[[ge:lrytas:lrytas:43253782]]

JAV vaidmuo – kitoks

Šį didžiulį žingsnį beveik neabejotinai paskatino JAV viceprezidento J.D.Vance’o kalba per praėjusių metų Miuncheno saugumo konferenciją, nuskambėjusi praėjus vos kelioms savaitėms po Donaldo Trumpo inauguracijos.

J.D.Vance’as pasiuntė aiškią žinią: Jungtinės Valstijos daugiau nebebus pagrindinis Europos saugumo garantas.

Tuo pat metu virtinė nutekintų žinučių atskleidė, su kokia panieka D.Trumpo Baltuosiuose rūmuose buvo žiūrima į sąjungininkus Europoje.

„Visiškai pritariu jūsų neapykantai Europos išlaikytiniams“, – kolegoms rašė gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas ir pridūrė: „Apgailėtina.“

Teigiama, kad būtent tai įtikino Vokietijos kanclerį F.Merzą, jog Europos valstybės NATO viduje turi siekti didesnio operacinio savarankiškumo nuo JAV.

„Beveik visa pokarinės Vokietijos tvarka rėmėsi transatlantiniu aljansu, – sako Berlyne gyvenantis žurnalistas ir rašytojas Johnas Kampfneris. – Jos pagrindas buvo tikėjimas, kad Amerika garantuos karinę, saugumo ir politinę paramą.

Galbūt tai galima vadinti naivumu – antroji D.Trumpo kadencija šį saugumo jausmą sudaužė į šipulius.

[[ge:lrytas:lrytas:43253789]]

Vokiečiams tai yra didesnis sukrėtimas nei britams ar prancūzams, nes šios tautos turi tvirtą nacionalinės tapatybės ir istorinio tęstinumo jausmą. O pokarinei Vokietijai viskas buvo susiję su bandymu pradėti iš naujo. Su taisyklėmis grindžiama tvarka, kad ir kokia netobula ji būtų.

Daugeliu požiūrių tai buvo pagrindinis Vokietijos užsienio politikos principas. Dabar jie mato karą rytuose, o vakaruose – draugę, sąjungininkę ir prižiūrėtoją, kuria rėmėsi, bet kuri, jų akimis, jau nebėra tokia pat. Todėl nuotaikos niūrios, kaip ir visur Europoje. Juntama, kad reikia iš naujo permąstyti viską.“

„Tai galima vadinti pažadinimo signalu, – sako C.Breueris. – Šįkart nebegalėjome ir nebenorėjome dar kartą spausti atidėjimo mygtuko. Tai buvo milžiniškas žingsnis Vokietijos visuomenei.“

Dabar Vokietijos ginkluotosiose pajėgose tarnauja 182 tūkst. karių. Per metus C.Breueris nori šį skaičių padidinti 20 tūkst., o per dešimtmetį – 60 tūkst. Profesionaliąją kariuomenę dar turėtų papildyti 200 tūkst. rezervo karių.

Pradėta verbavimo kampanija, kuria siekiama į tarnybą pritraukti tūkstančius jaunų žmonių. Jeigu savanorių nepakaks, ilgainiui ketinama siekti privalomosios karo tarnybos grąžinimo.

Sprendžiant iš visuomenės palaikymo šioms priemonėms, toks siūlymas veikiausiai sulauktų pritarimo.

Vokietijos gynybos ministerija skelbia, kad vasarį prašymus tarnauti armijoje pateikė 16,1 tūkst. vokiečių – penktadaliu daugiau negu prieš metus. Tarnybą pradėjo 5,3 tūkst. naujokų, arba 14 proc. daugiau nei 2025 m.

[[ge:lrytas:lrytas:43253776]]

Sudarė prioritetų sąrašą

Vokietija taip pat mažina savo priklausomybę nuo JAV plėsdama amunicijos gamybos pajėgumus.

Sprendimas leisti daugiau skolintis gynybos reikmėms paskatino daug šalies įmonių nuo civilinės produkcijos pereiti prie karinių užsakymų.

Kaip ir dauguma Europos valstybių, Vokietija ilgą laiką rėmėsi amerikietiška ginkluote – naikintuvais, raketų sistemomis ir šarvuotąja technika, įskaitant tankus. Dabar Berlynas siekia šią padėtį keisti ir vadovaujasi nerašyta taisykle: „Kur įmanoma, rinktis vokišką produkciją.“

Kokių pajėgumų šiandien turi tiktai JAV ir kokius Europa turės įgyti, jei sieks F.Merzo minėto operacinio savarankiškumo?

„Vokietijoje mes esame susidarę aiškų prioritetų sąrašą, – sako C.Breueris. – Mums reikia geresnių žvalgybos, stebėjimo ir taikinių nustatymo pajėgumų. Reikia dronų. Reikia gebėjimo tiksliai smogti dideliu nuotoliu.

Taip pat būtina įtraukti kosmoso pajėgumus. Tai šiuo metu skubiausi poreikiai. Tačiau esame juos aiškiai susidėlioję pagal svarbą, dirbame ir jau gerokai pasistūmėjome.“

Ar C.Breueris pasirengęs tapti pirmuoju nuo 1945 m. generolu, kuris vestų Vokietijos kariuomenę į karą Europoje? Jis atsako, kad kalba ne apie karą: „Mano užduotis – parengti Vokietiją taip, kad ji galėtų apsiginti. Tam ir kuriame šiuos pajėgumus. Mes turime atgrasyti Rusijos keliamą grėsmę.“

[[ge:lrytas:lrytas:43253773]]

Kitaip tariant, ruoštis karui tam, kad jo būtų išvengta.

Bet ar įmanomas operacinis savarankiškumas? Ar Europa galėtų sukurti tokią gynybos sistemą, kuri didelio karo atveju pajėgtų veikti be JAV?

JAV Gynybos departamento išlaidos šiemet turėtų siekti 961,6 mlrd. dolerių (apie 845 mlrd. eurų). Tai gerokai daugiau nei Vokietijos planuojamos išlaidos gynybai ar numatomas jų didinimas tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.

„Žvelgiant į pinigus akivaizdu: Vokietija lems Europos gynybos ir saugumo ateitį, – sako Carnegie taikos fondo tyrėja S.Besch. – Tačiau abejoju, ar žemyne atsiras viena valstybė, galinti užimti JAV vietą. Labai vilioja klausti, ar ateityje tą vaidmenį galėtų atlikti Vokietija arba Prancūzija, bet europiečiai taip nebendradarbiauja. Mes visada ieškome kompromiso.

Aiškiai matyti ir pasitikėjimo problema. Jungtinių Valstijų vaidmuo Europos gynyboje formavosi dešimtmečius, per tą laiką kūrėsi ir pasitikėjimas. To neįmanoma pakeisti per vieną naktį.“

Tačiau šis ryšys ima braškėti. D.Trumpui sugrįžus į Baltuosius rūmus vokiečiai į JAV ėmė žvelgti gerokai skeptiškiau.

2024 m., dar prieš jo perrinkimą, 74 proc. apklaustų vokiečių savo šalies ir Amerikos santykius vertino palankiai. Bet 2025 m. taip manė jau tik 27 proc. respondentų, o 73 proc. juos laikė prastais.

[[ge:lrytas:lrytas:43253768]]

Kaimynai keičia požiūrį

Bene ryškiausias pasikeitusio Vokietijos vaidmens Europoje ženklas – jos kaimynių požiūris.

Berlyno militarizmas paženklino XX amžių kaip prakeiksmas. Dabar apklausos rodo, kad Vokietijos karių buvimas Lietuvoje vertinamas palankiai.

2011 m. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis nuvyko į Berlyną ir pasakė kalbą, kuri, turint omenyje nacistinės Vokietijos okupacijos Lenkijoje paliktas žaizdas, nustebino daugelį salėje buvusių vokiečių diplomatų.

R.Sikorskis paragino Vokietiją prisiimti lyderės vaidmenį Europoje. Tuo metu kalbėta apie euro zonos krizę, todėl iš Berlyno laukta ne karinės, o ekonominės lyderystės. Vis dėlto tai buvo svarbus lūžis.

„Vokietijos galios bijau mažiau negu jos neveiklumo“, – pabrėžė lenkų ministras, pavadindamas Vokietiją nepakeičiama Europos valstybe.

„Vokietijos perginklavimas yra gera žinia Lenkijai, Europai ir NATO, – sakė atsargos generolas Andrzejus Falkowskis, buvęs Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vado pavaduotojas, taip pat 12 metų ėjęs aukštas pareigas NATO būstinėje. – Žinome, kokį vaidmenį Vokietijos militarizmas suvaidino istorijoje, ir puikiai suprantame savo šalies geostrateginę padėtį. Visada buvome tarsi sumuštinis tarp dviejų didžiųjų galių.

[[ge:lrytas:lrytas:43253754]]

Po 1989-ųjų Vokietija gynybai ėmė skirti per mažai dėmesio.

Ji mieliau leido pinigus ekonomikai, socialiniams klausimams, švietimui ir kitoms sritims, nes rytuose turėjo savotišką buferį – mus, lenkus. Bet dabar Vokietija tapo ketvirta daugiausia gynybai išleidžiančia valstybe pasaulyje. Todėl, būdama stipriausia Europos ekonomika, ši šalis ir turėtų skirti daugiau lėšų gynybai.“

Suvaržymai – praeityje

C.Breueris kalbėdamas nuolat pabrėžia bendradarbiavimo svarbą. Tai Vokietijos praeities palikimas: šalis itin stengiasi nesudaryti įspūdžio, kad siekia dominuoti.

Generolas prisipažino, kad ir jį sujaudino, privertė susimąstyti klausimas, ar jaučiantis naštą dėl to, kad yra turbūt svarbiausias bei įtakingiausias kariškis Europoje: „Kasdien jaučiu atsakomybę už pajėgas, kurioms vadovauju Vokietijoje. Esu vienas iš 182 tūkst. šalies karių ir suprantu, kokia atsakomybė tenka vadui.

Džiaugiuosi būdamas šios vadovų komandos dalimi, nes šį iššūkį pasitiksime ir įveiksime kartu. Neabejotinai.“

Kai 1949 m. buvo įkurta NATO, sakyta, kad Aljanso tikslas – išlaikyti amerikiečius Europoje, rusus – už jos ribų, o vokiečius – suvaržytus. Ta epocha jau praeityje. Praėjus aštuoniems dešimtmečiams Vokietija nebėra suvaržyta valstybė. Ji sugrįžo – persiginkluojanti ir atsidūrusi pačiame naujojo Europos galios žemėlapio centre.

Parengta pagal BBC inf.

Rusijos grėsmė pažadino Vokietiją: milijardai gynybai ir tūkstančiai naujų karių