Baltarusija vis dar mėgina laviruoti tarp Vakarų ir Rusijos, nors Minsko autonomijos nuo Kremliaus lygis po 2020 metų pastebimai sumažėjo.

Minskas jau neblogai uždirbo iš dalies politinių kalinių paleidimo ir derybų su JAV. Aliaksandras Lukašenka stengiasi save parodyti palankesnėje šviesoje – kaip tarpininką – ir pasiūlyti kanalą deryboms su Rusija, tačiau iš tikrųjų jo kontaktai su Vakarais vyksta kontroliuojant Kremliui, kuris tikisi gauti naudos iš sankcijų Baltarusijai panaikinimo.

Nuo 1994 m. valdžią išlaikantis A.Lukašenka pelnytai įgijo tarptautinių politinių žaidimų meistro reputaciją. Nepaisant menko išsilavinimo ir paprastų, o kartais ir atvirai šiurkščių manierų, Baltarusijos diktatorius pasižymėjo retu gebėjimu pajusti atsiveriančias galimybes ir jomis pasinaudoti politinei ar ekonominei naudai gauti arba manevro laisvei tarptautinėje arenoje išplėsti.

Tačiau po skandalingų 2020 m. rinkimų jo priklausomybė nuo Maskvos taip išaugo, kad galimybė tęsti tokį žaidimą ir toliau laviruoti tarp skirtingų partnerių tapo labai abejotina.

[[ge:lrytas:lrytas:42887423]]

Norėjo siekti pusiausvyros

Dešimtojo dešimtmečio viduryje tapo akivaizdu, kad pagrindinis A.Lukašenkos užsienio politikos prioritetas yra suartėjimas su Rusija. Tuomet dar jaunas Baltarusijos prezidentas tikėjosi pasinaudoti susilpnėjusia savo kolegos Rusijoje Boriso Jelcino padėtimi ir tapti jo įpėdiniu – Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės vadovu.

Tačiau jis smarkiai apsiskaičiavo: Kremlių perėmė Vladimiras Putinas, nė neketinęs svarstyti lygiavertės partnerystės su maža ir silpna kaimyne. Jis siekė tik visiško Minsko pajungimo.

[[ge:lrytas:lrytas:43640017]][[ge:lrytas:lrytas:43565984]][[ge:lrytas:lrytas:43495392]][[ge:lrytas:lrytas:43364399]]

Griežta, o kartais ir atvirai imperinė V.Putino politika privertė A.Lukašenką rinktis lankstesnę strategiją. Norėdamas išsaugoti valdžią jis, giliai sovietinio mąstymo autokratas, virto savotišku Baltarusijos suvereniteto gynėju.

Minskas stabdė integraciją su Maskva ir kartu mėgino plėtoti alternatyvius išorės ryšius – ne tiek politinius, kiek ekonominius ir finansinius, kad sumažintų priklausomybę nuo prekybos su Rusija bei jos naftos ir dujų tiekimo. Galiausiai 2000–2020 m. Baltarusijos užsienio politikoje įsitvirtino kursas plėtoti bendradarbiavimą tiek su Europos Sąjunga, tiek su už Europos ribų esančiomis valstybėmis.

Rusija ir toliau liko pagrindinė Baltarusijos partnerė, pirmiausia karinėje ir politinėje srityse, tačiau Minskas aktyviai įvairino diplomatinius ryšius. Ambicingiausi planai buvo susiję su prekyba: siekta tokios pusiausvyros, kad po 30 proc. prekybos tektų Rusijai, ES ir ne Europos šalims.

Šios strategijos nebuvo galima vadinti idealia. Dėl nesutarimų demokratijos ir žmogaus teisių klausimais dialogas su Europa nuolat patekdavo į aklavietę, o Baltarusijos režimas ilgam atsidurdavo sąstingio ir izoliacijos laikotarpiuose.

Bendradarbiavimą su partneriais Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje savo ruožtu apsunkino didelės logistikos sąnaudos, taip pat kultūros ir mentaliteto skirtumai.

Visi svertai – Maskvoje

Tragiški įvykiai, susiję su 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimais – A.Lukašenkos neteisėtas valdžios išsaugojimas ir po jo sekęs brutalus opozicijos bei protestų judėjimo slopinimas, galutinai nutraukė santykius su Vakarais.

Baltarusija iš esmės neteko galimybės palaikyti visavertį dialogą su Europos Sąjunga ir JAV. Vėliau įvestos precedento neturinčios sankcijos dar labiau izoliavo Minsko režimą. Mėginimai kompensuoti Europos rinkų praradimą plečiant bendradarbiavimą su kitais regionais buvo nesėkmingi.

[[ge:lrytas:lrytas:43641369]]

Dėl to ir taip didelė priklausomybė nuo Rusijos dar labiau išaugo. Šiandien kaimyninei šaliai tenka apie 90 proc. Baltarusijos užsienio prekybos ir visas naftos bei dujų tiekimas. Maskva taip pat yra pagrindinė Minsko kreditorė ir užtikrina didžiąją dalį investicijų.

Kremliaus dominavimą galutinai įtvirtino plataus masto invazija į Ukrainą. A.Lukašenka parėmė Rusijos agresiją, o tai Baltarusijai kainavo itin pelningą Ukrainos rinką ir, regis, negrįžtamai susiejo jį su V.Putinu kaip galimus karo nusikaltėlius.

Kadaise buvęs užsienio politikos žaidimų meistras A.Lukašenka tapo savo paties siekio bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje auka. Šiuo atveju ta kaina tapo beveik visiškas Baltarusijos savarankiškumo tarptautinėje arenoje praradimas.

Veiksmus tenka derinti

Pastaraisiais metais Baltarusija iš esmės tapo Kremliaus satelite: Rusija dominuoja prekybos, energetikos, politikos ir gynybos srityse. Priklausomybė tokia didelė, kad bet kokie Minsko žingsniai regioninio saugumo ar užsienio politikos srityje arba derinami su „vyresniuoju broliu“, arba jau būna įtraukti į Maskvoje parengtus „bendrus“ planus.

Vienas pavyzdžių – migracijos krizė Baltarusijos pasienyje su Lenkija, Lietuva ir Latvija, surengta pagal schemas, kurias Rusija anksčiau buvo išbandžiusi prie Suomijos ir Norvegijos sienų.

Rusijos įtaka matoma ir Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos retorikoje, antivakarietiškame, ypač antilenkiškame, istorijos aiškinime bei agresyvioje valstybinės žiniasklaidos propagandoje. Maskvos spaudžiamas Minskas faktiškai prisidėjo prie karo prieš Ukrainą: Baltarusijos kariuomenė iki šiol nebuvo pasiųsta į frontą, tačiau tai nereiškia, kad šalis laikosi neutraliteto.

Perleidęs Maskvai savo suverenitetą Minskas tarptautinės bendruomenės akyse nustojo būti savarankiškas žaidėjas. A.Lukašenka nebegali veikti taip nepriklausomai kaip, pavyzdžiui, 2014–2015 m., kai tarpininkavo Ukrainos ir Rusijos derybose.

[[ge:lrytas:lrytas:43641368]]

Bet Rusijos įgaliotinio vaidmuo užtikrino jam Kremliaus paramą ir finansinę pagalbą, būtiną šalies ekonomikai išsilaikyti. A.Lukašenka net neslepia derinantis savo veiksmus su Kremliumi ir pripažįsta vienus ar kitus žingsnius aptaręs su V.Putinu.

JAV požiūris pasikeitė

Įdomiu Rusijos ir Baltarusijos užsienio politikos aspektu tapo 2025 m. prasidėjęs Minsko ir Vašingtono santykių atšilimas. Donaldui Trumpui sugrįžus į valdžią Jungtinėse Valstijose principais ir vertybėmis grindžiamą politiką pakeitė pragmatiškesnis, sandoriais paremtas požiūris.

Vašingtonas į užsienio politikos klausimus ėmė žvelgti per galimos naudos ir sąnaudų prizmę, o tai paskatino plėsti kontaktus su Rusija dėl karo Ukrainoje sureguliavimo. Minskui tai atvėrė papildomų galimybių, juolab kad D.Trumpas asmeniškai susidomėjo Baltarusija: jis įžvelgė progą pelnyti politinių taškų pasiekus, kad būtų paleista bent dalis politinių kalinių.

Amerikiečiams tarpininkaujant nuo 2025 m. birželio iki šių metų kovo Baltarusijos režimas mainais į dalies sankcijų panaikinimą paleido daugiau kaip 500 žmonių.

Vis dėlto Minsko dialogas su Vašingtonu įmanomas tik ten, kur jis nekenkia Maskvos įtakai arba net yra jai naudingas. Taip nutiko, kai, paleidus Baltarusijos politinius kalinius, oro bendrovei „Belavia“ buvo panaikintas embargas „Boeing“ lėktuvų atsarginių dalių tiekimui. Iš Baltarusijos šios detalės gali būti reeksportuojamos į Rusiją, kuriai apribojimai tebegalioja. Labiausiai tikėtina, kad nutrūkus Maskvos ir Vašingtono dialogui Minskas pasektų „vyresniojo brolio“ pavyzdžiu, o JAV vėl taptų Baltarusijos propagandos taikiniu.

Vertinant dabartinius JAV ir Baltarusijos dialogo rezultatus, A.Lukašenka akivaizdžiai gavo gerokai daugiau naudos. Mainais į tik dalies politinių kalinių paleidimą Minskas pasiekė ne tik minėto draudimo pirkti aviacijos atsargines dalis panaikinimą praėjusių metų rugsėjį, bet ir per gruodžio derybų etapą – visišką embargo kalio trąšoms, kurios sudaro vieną iš Baltarusijos eksporto pagrindų, atšaukimą.

Be to, po tolesnių derybų kovą Vašingtonas panaikino draudimą dviem Baltarusijos valstybiniams bankams vykdyti operacijas JAV doleriais.

[[ge:lrytas:lrytas:43641356]]

Tačiau šioms deryboms kyla ir rimtų kliūčių. Be pagrindinio veiksnio – Rusijos ir jos siekio išlaikyti visišką Baltarusijos kontrolę – būtina atsižvelgti ir į menką abiejų dialogo šalių tarpusavio pasitikėjimą, taip pat Minsko nenorą daryti rimtų nuolaidų, galinčių pakenkti diktatūros stabilumui.

Tad vargu ar galima tikėtis, kad A.Lukašenka paleis visus politinius kalinius ir nutrauks represijas.

Daug kalba apie taiką

Baltarusijos retorikoje Vakarų atžvilgiu nuolat kartojamas teiginys apie taikią šalies politiką: esą ji niekada nepuls kaimynių ir visuomet siekė darnos bei bendradarbiavimo. Susidaro įspūdis, kad Minskui skirtas nuosaikesnio, kompromisų ieškoti linkusio partnerio vaidmuo, kuris prireikus galėtų tarpininkauti derybose.

Baltarusijos diplomatija remiasi 2014–2015 m. sėkme, kai šalis iš tiesų tapo V.Putino ir Europos lyderių kontaktų vieta, o šie baigėsi Minsko susitarimų dėl Ukrainos pasirašymu.

Šiandien jos tikslas – pasėti nesutarimus tarp Europos Sąjungos valstybių, suskirstant jas į pasirengusias priimti Minsko „taikos pasiūlymus“ ir „nekonstruktyvias veikėjas“, trukdančias normalizuoti santykius.

Baltarusijos valdžia tikisi, kad susilpnėjusi bendra Europos pozicija galiausiai paskatins švelninti sankcijas, nuo kurių režimas kenčia labiau nei nuo amerikietiškų.

Dėmesio verta ir Prancūzijos pozicija Baltarusijos atžvilgiu. Be kita ko, pranešta, kad gegužės 24 d. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas telefonu kalbėjosi su A.Lukašenka ir mėgino įtikinti jį atsiriboti nuo karo Ukrainoje.

[[ge:lrytas:lrytas:43641358]]

Plačiai paplitusi versija, kad taip Paryžius mėgina užmegzti ryšį su V.Putinu, kitaip tariant, sąmoningai naudojasi A.Lukašenka kaip tarpininku.

Hibridinės operacijos dalis

Sprendžiant iš smarkiai sugriežtėjusios Ukrainos politikos Baltarusijos atžvilgiu, Kijevas greitai suprato, kokią riziką kelia galimas sankcijų Minskui panaikinimas. Siekdama atgrasyti Vakarų partnerius nuo suartėjimo su A.Lukašenkos režimu Ukraina pastaraisiais mėnesiais vis dažniau kalba apie Baltarusijos karinę grėsmę, nors realių jos buvimo įrodymų nematyti.

Baltarusijos prezidentas savo ruožtu atsako pareiškimais apie šalies pasirengimą karui, bet kartu nuolat pabrėžia jo nenorintis. Abi pusės – ir Kijevas, ir Minskas – supranta, kad vienašalės Baltarusijos agresijos scenarijus nėra realus, o tokia grėsmė kiltų tik tuo atveju, jei šalies teritorijoje būtų sutelkti Rusijos daliniai, kaip nutiko prieš 2022 m. prasidėjusį įsiveržimą.

Tokį skeptišką vertinimą pirmiausia lemia ribotos Baltarusijos kariuomenės galimybės: turimais duomenimis, puolimo atveju ji galėtų pasitelkti tik 15–20 tūkst. geriausiai parengtų karių.

Kitas svarbus veiksnys – pacifistinės nuotaikos Baltarusijos visuomenėje ir kariuomenėje, paplitusios tiek tarp eilinių karių, tiek tarp karininkų. Tai suprasdamas V.Putinas vargu ar pernelyg stipriai spaus A.Lukašenką, kad nedestabilizuotų padėties Baltarusijos viduje ir nesusilpnintų sąjungininko, kuris ir toliau teikia reikšmingą logistinę, politinę bei viešą paramą jo agresijai prieš Ukrainą, pozicijų.

Vis dėlto Kijevo ir Minsko tarpusavio kaltinimai naudingi Kremliui, nes palaiko neapibrėžtumą dėl galimo papildomo šiaurinio fronto kare prieš Ukrainą atidarymo.

A.Lukašenkos prieštaringi ir nenuoseklūs veiksmai tampa suprantamesni, jei vertinami kaip Rusijos hibridinės operacijos dalis. Lemiamą reikšmę čia turi imperinė ir Vakarams priešiška Kremliaus strategija. Baltarusija šioje schemoje tėra daugiau ar mažiau naudingas vykdytojas.

Aliaksandras Lukašenka pralaimėjo rizikingą žaidimą