Pasak jos, šiandien būtina ne tik iš naujo įvertinti mažesnių valstybių vaidmenį, bet ir pažvelgti į geopolitiką ne vien didžiųjų galių, o žmonių perspektyva.
Natasha Kuhrt Londono Karališkojo koledžo Karo studijų katedroje jau dirba beveik 25 metus. Nuo rugsėjo mėnesio ji planuoja pasitraukti iš aktyvaus dėstymo, tačiau toliau planuoju užsiimti įvairiais tyrimais.
Jos doktorantūros tyrimas buvo skirtas Rusijos santykiams su Kinija ir Japonija, daugiausia atkreipiant dėmesį į Rusijos Tolimųjų Rytų raidą ir tam, kaip santykiai su šiomis dvejomis valstybėmis gali paveikti regiono vystymąsi.
Kremlius pramanais vadina CŽA vadovo įspėjimus: „Neturi nieko bendro su tikrove ir ketinimais“
– Esate pripažinta tarptautinės teisės ir karo studijų ekspertė. Kokius šiandien įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius ar pagrindines tendencijas savo srityje?
– Iššūkių yra tiek daug, kad sunku išskirti vieną didžiausią. Tačiau, manau, viena pagrindinių problemų yra neaiškumas dėl to, kuria kryptimi viskas juda, ir bendro supratimo, kaip turėtų atrodyti tarptautinė tvarka, tame yra trūkumų.
Susiję straipsniai
Ir man tai yra vienas didžiausių iššūkių. Taip pat, matosi, kad mažėja pasitikėjimas tarp sąjungininkų, ypač JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos kontekste, todėl susitarti ir pasiekti rezultatų [Europos šalims] tampa sudėtingiau.
Manau, kad su šiuo neapibrėžtumu dar kurį laiką gyvensime. Negalime tiesiog laukti stebuklingo sprendimo, kuris viską išspręstų.
Tiesa, manau, kad pasitikėjimą galima atkurti. Jei pavyktų jį atkurti, galėtume judėti link šiek tiek stabilesnės ir labiau prognozuojamos tarptautinės tvarkos. Žinoma, niekas niekada nėra visiškai tikras, kaip ateityje bus.
Nesaugumą, kurį kuria tokių žmonių kaip V. Putinas ar D. Trumpas veiksmai, galima pakeisti, tačiau problema nėra vien šie konkretūs žmonės. Jie iš esmės yra anksčiau egzistavusių problemų simptomai, pavyzdžiui, tarptautinės teisės silpnėjimo.
– Paminėjote Rusiją ir Kiniją – dvi vadinamas didžiąsias valstybes. Simboliškai, šios konferencijos tema yra susijusi su mažosiomis valstybėmis ir jų įtaka prieš šias didžiąsias valstybes. Kaip tokios šalys, kaip Lietuva, gali tapti labiau matomos ir atrodyti grėsmingai tokių kaip D. Trumpo ar Vladimiro Putino akyse? Esame maži, tačiau galime būti stiprūs. Ar geopolitiniu požiūriu tai įmanoma?
– Manau, kad pati geopolitika iš dalies yra problemos dalis. Žinoma, geopolitika egzistuoja, tačiau vis dar pernelyg daug dėmesio skiriama didžiosioms valstybėms. Kai kuriuos žmones tai labai traukia. Tai galima pastebėti net tinklalaidėse ir kitose politinėse diskusijose.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje daugelį tinklalaidžių dominuoja panašaus tipo balsai. Manau, panaši tendencija egzistuoja ir geopolitikoje: didžiosios valstybės tarsi vaizduojamos kaip „kieti vyrai“, o į mažesnes valstybes žiūrima taip, lyg jos būtų jų nuosavybė.
Rusijos pasakojimas apie Ukrainą taip pat buvo labai panašus – Ukraina buvo vaizduojama kaip nepaklusni moteris, kurią reikia susigrąžinti ir kontroliuoti, net pasitelkiant smurtą ir prievartą.
Manau, čia matome labai įdomią dinamiką. Net kasdieniame gyvenime žmonės ir toliau atkartoja naratyvus, kuriuose teigiama, kad iš tikrųjų svarbios yra tik didžiosios valstybės.
Kartais tai vyksta net nesąmoningai. Pastebėjau, kad Rusiją vis dar labai populiaru studijuoti. Ir aš tikrai nesakau, kad žmonės neturėtų jos studijuoti. Tačiau vis dar sunku kalbėti apie Rusijos, Rytų Europos ir Eurazijos studijų dekolonizavimą.
Šią akademinę sritį vis dar labai stipriai dominuoja Rusija. Žmonės bando tai keisti – atsitraukti nuo Rusijos kaip pagrindinio tyrimų centro ir, pavyzdžiui, daugiau dėmesio skirti vidiniams Ukrainos procesams.
Pažangos tikrai yra, tačiau vis dar per daug dėmesio skiriama didžiosioms valstybėms, „didiesiems berniukams“, geopolitinėms tektoninėms plokštėms ir panašiems dalykams, o ne žmonėms.
Manau, kad tai taip pat reiškia, jog tokios šalys kaip Baltijos valstybės, kurios buvo nepaprastai atsparios ir daugelį metų įspėjo apie Rusiją bei jos keliamą grėsmę, ne visada buvo išgirstos.
Joms tiesiog buvo sakoma: „Žinoma, kad jos taip sakys.“ Manau, kad tai keičiasi, tačiau šį naratyvą vis dar sunku pakeisti.
– Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie dabartinius Rusijos ir Kinijos santykius? Kaip jie veikia mažesnes šalis, pavyzdžiui, Baltijos valstybes?
– Nemanau, kad Rusijos ir Kinijos interesai yra visiškai identiški. Kinija Rusijos karą prieš Ukrainą iš esmės vertina kaip savotišką tarpinį karą. Tam tikra prasme Rusija kovoja su Vakarais ir už tokias valstybes kaip Kinija.
Jų politiniai režimai yra panašūs, todėl egzistuoja bendras interesas užkirsti kelią šių režimų žlugimui ir jų virtimui demokratinėmis sistemomis.
Jos taip pat kalba apie priešinimąsi vadinamosioms „spalvotosioms revoliucijoms“, pavyzdžiui, Oranžinei revoliucijai Ukrainoje ir Orumo revoliucijai. Taigi šiuo požiūriu jos turi bendrų interesų.
Jeigu prisimintume, kad Rusija ir Kinija turi labai ilgą bendrą sieną, Kinija labai nerimavo, kai 1991 metais žlugo Sovietų Sąjunga.
Ji baiminosi, kad gali grįžti imperializmas arba kad prie jos sienos gali atsirasti Vakarų tipo demokratinė valstybė. Kinija jau tada galvojo apie galimas tokio scenarijaus pasekmes ir apie tai, kaip galėtų nuo jų apsisaugoti.
Todėl norint suprasti Kinijos poziciją reikia pažvelgti į situaciją jos akimis. Dėl šios priežasties Kinija nebūtinai nori, kad Rusija taptų itin galinga, tačiau ji nori užtikrinti, kad šalia jos neatsirastų Vakarų tipo demokratija.
O kai ateina kritinis momentas, Kinija veikiausiai mieliau matytų Rusiją laiminčią. Tačiau nemanau, kad pati Kinija iš tikrųjų žino, kaip atrodytų pasaulis, jei Rusija laimėtų. Tiesą sakant, to nežinome nė vienas.
Kita vertus, Kinija iš dabartinio neapibrėžtumo gauna naudos. Iš esmės Rusija atlieka daug darbo už Kiniją, nors pati Kinija nebūtinai turi daryti labai daug. Rusija taip pat buvo labai naudinga Kinijai Jungtinėse Tautose. Pati Kinija dabartiniu pavidalu yra daug jaunesnė valstybė ir neturėjo tokios diplomatinės patirties, kokią turi Rusija.
Kad ir ką manytume apie Rusijos diplomatus, ši šalis turi labai ilgą ir patyrusį diplomatinį aparatą. Kinija kaip tarptautinė diplomatinė veikėja pradėjo ryškiau reikštis tik nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, o svarbia tarptautine žaidėja tapo palyginti neseniai. Nuo tada ji sukūrė įvairias strategijas ir doktrinas.
Todėl manau, kad Rusija Kinijai vis dar yra gana vertinga – ne tik dėl energetikos ir kitų ekonominių interesų, bet ir dėl diplomatinės patirties, idėjų bei strateginio mąstymo.
– Ar tai pirmas kartas, kai dalyvausite Leonido Donskio konferencijoje kaip pranešėja? Ar anksčiau joje lankėtės ir ko iš jos tikitės?
– Tiesą sakant, šioje konferencijoje dar niekada nesu buvusi. Supratau, kad apskritai nesu buvusi Lietuvoje, nors Estijoje lankiausi du kartus, todėl labai džiaugiuosi galėdama atvykti.
Mane labai domina pati konferencija ir Lietuva, kaip šalis. Kai kurie mano protėviai iš vokiškosios šeimos pusės yra iš ten, nors kalbame apie maždaug šimto metų senumo istoriją, dėl to labai laukiu kelionės <...>.
– Ko tuomet tikitės iš šios konferencijos? Ar ką nors žinote apie Leonidą Donskį kaip žmogų ir mąstytoją?
– Vienas dalykų, kurį norėjau padaryti prieš atvykdama, buvo daugiau apie jį paskaityti. Jis atrodo labai įdomi asmenybė.
Taip pat apskritai esu didelė Baltijos šalių gerbėja ir labai vertinu tai, ką jos pasiekė per palyginti trumpą laiką nuo Sovietų Sąjungos žlugimo.